Pav. aut. Arthur David McCormick (1860-1943)
X. Medžioklė su jauku
(„Raudonojo flyto“ medžioklė)
Tiesiog tropinė jaukuma: aptemę, vėjas, šniokščia lietus. Kažkur tolumoje tarp debesų sužybsi. Netgi vėsoka, sakyčiau. Jau senai net ir atpratęs nuo odą šiaušiančio vėsumos šiurpuliuko. Tikra atgaiva.
Lašai stambūs ir tankūs – lieja tarsi iš laistytuvo su padidintomis akutėmis. Girdisi kaip gatvėse lietaus upeliokai net šniokščia, gargaliuoja, matyt net putodami gainiojasi per gatves ir nenumaldomu srautu neša visas šiukšles kažkur į San Chuano įlanką. Dabar uoste tarp valčių ir laivų ilgai plūduriuos visokios nuo gatvių nuplautos sąšlavos – bus ką kirams ir žuvėdroms veikti.
Visa kas gyva ir gali – pasislėpę. Tik stiprių gūsiu nėra, tad lietus regimai užtruks – tai ne vasarinis trumpalaikis pusvalandinis škvalas ir ne vėtra, ne uraganas, o šiaip – „žieminis“ tropinis lietus. Po jo gal kurį laiką dar ilgokai ir palašnos. Uraganų sezonas jau praeityje, tad šių metų laiku jie retas reiškinys. Atvanga visiems.
Tiesiog jaukuma.
Sėdėjom Olivijaus namo antro aukšto hole, dvivartės durys atveriančios vaizdą pro verandą į miesto stogus ir bažnyčios bei vienuolyno špilius, ir tolimą niūrių debesų apgaubtą horizontą, kurie retkarčiais nusidažydavo negirdimos perkūnijos šėlsmo ugnimis. Visi kiti bestikliai langai uždaryti langinėmis, tad šviesa kambaryje laikėsi tik dėka tų atvertų durų – laimei vėjas iš kitos pusės, tad lietau šuorai ar lašai į itin kukliai apstatytą kambarį net neįsiverždavo. Užtat tas gėlas lietaus kvapas ir drėgna vėsuma veikė atpalaiduojančiai ir mudu su Olivijumi išsidrėbę minkštasuoliuose prie žemo raižyto ovalinio staliuko, nukrauto užkandžiais ir vyno ąsočiais, vangiai šnekučiavomės laikydami, sukinėdami stiklines taures. Tik retkarčiais kiek pasilenkdavome, kad paimtume nuo stalelio kokį nors užkandį. Na kokį užkandį? Maži skrudinti duonos gabaliukai, vietinių ožkų sūrio gabaliukai su pagardais, saulėje džiovintos žuvies gabaliukai, dar kažkokios jūrų gėrybės, na ir chamono gabaliukai. Beje, ne ispaniško chamono gabaliukai, o tie garsieji su prieskoniais trinti ir saulėje arba dūmuose bukanierių džiovinti sumedžiotų laukinių karvių mėsos gabaliukai (taip-taip ne visi bukanieriai priešai, ir ne visi bukanieriai piratai – jie prekiauja su visais kas tik prilaiko žvangančiųjų, o neretai ir kontrabanda atgabena ir čionai). Kažkodėl jie geriausiai juos moka pagaminti, nors ir vietiniai tokius pačius džiovina. Įprastas racionas. Ir ne retas net tarp eilinių jūreivių, tik dažniau tuos jau visai perdžiūvusius gabalus, tapusiais panašesniais į bato aulo atraižas, sumeta į košelieną. Na ir juose prieskonių mažiau – ir net beveik be druskos. Na, o su gerais prieskoniais jau neretai ir ant stalo kaip užkandėlė patenka, tik gerokai smulkiai sukapoti, supjaustyti vos ne permatomai, nors vis tiek burnoj ilgokai vartalioti reikia, kol gali sukramtyti. Prie vyno ir brendžio, net romo – pats tas.
- Ir vėl suspėjai išgarsėti, - lyg tarp kitko ištarė Olivijus ir tingėdamas pasilenkti ir įsipilti, ištiesė taurę kiek į šoną.
Prišoko kaip koks baldas už nugarų stoviniuojantis ir laukiantis bet kokios šeimininko užgaidos juodaodis tarnas ir suskubo ją pripildyti. Nors koks ten tarnas? Tarnas – vergas. Ne, ne iš tų „šviežiai“ užvežtų pusiau išprotėjusių ir apspangusių laukinių vergų iš Afrikos gilumų, kuriuos portugalams ir kitiems vergų pirkliams parduodavo tenykščiai čiabuviai savo belaisvius, o tai jau gal net trečios kartos juodaodis. Tokie ypač vertinami ir brangūs. Praktiškai net neparduodami. Tokių niekas į plantacijas net nevarydavo, o tausodavo. Šie praktiškai gyveno tokiomis pačiomis tarnų teisėmis, kaip ir laisvieji tarnai (nors kokie jie ten laisvieji?!). Tokie skaldyklose, kasyklose ar plantacijose gali atsidurti nebent pasikeitus šeimininkui, labai stipriai prasižengus (išprievartavus, nužudžius, apvogus...) arba kartu su šeimininkais patekę į nelaisvę (nors ir tai – šeimininkas gali atsidurti plantacijoje, o jo vergas parduotas už penkiagubą kainą). Na, dar ir kaip prievaizdai. Neretai jie dažniausiai ištikimesni už šunis. Nors ne visi tokie atkutę trečios kartos vergai patarnaudavo – kai kurie net amato būdavo apmokomi. Na, ne tai, kad amato tikrąja prasme, bet, pavyzdžiui apmokomi dirbti su odomis, siūti batus (eilinius, ne elitui, ne aukštos klasės, o tvirtus ir kasdieninius), austi, pinti virves, sukti cigarus ir taip toliau, tai yra patenkinti kasdieninį kasdieninių paprastų daiktų ir reikmių poreikį. Tokie savotiški pono namudininkai. Sako, kad pasitaikydavo ir itin nagingų. Štai, pas padre doną Franciską mačiau net raštingą (sklido kalbos, kad net subtilių reikalų patikėtinis).
- Senai jau visi pamiršo, - numojau ranka.
- Na, nesakyk, nesakyk, grįžus su „Santa Ana“ – viena pirmųjų naujienų. - Kai įvykių ne taip dažnai, tai ir žmonių atmintis ilgesnė.
- Tai matyt viskas dėl leitenanto Manuelio raporto. Jis man jį rodė prieš atiduodamas į generalkapitonijos kanceliariją. Tiesiog poeto rašytojo talentas žūsta. Homero Odisėjas verkia, - šyptelėjau ir pagalvojęs ką čia pasirinkti, plona užaštrinta lazdele – iešmeliu pasismeigiau mažą kubelį sūro.
- Cha, - prunkštelėjo Olivijus, – nesiliauji stebinęs savo aforizmais (gūžtelėjau į tai pečiais). Homeras dabar savo požemio karalystėje apsivertė.
- Gerai, kad Charonas jų atgal neperkėlinėja, o tai stukteltų, - išsiviepiau. – Gražiai žaibai debesyse žaidžia, kinktelėjau link atvirų durų, pro kurias matėsi tolumoje trumpam baltais ir rausvais ugnies liežuviais plykstelėję debesys.
- Aha, - linktelėjo Olivijus. – Skaičiau tą raportą. Ir dar gandus girdėjau. O Manuelis, artimiausiu laiku, už olandų laivų sudaužymą ir garbės išsaugojimą taps kapitonu su komandantės (comandante) atlygiu (pas jūrų pėstininkus majoro atitikmuo), kol neatsilaisvins atitinkama vieta.
Na taip, nė kiek nenustebau, kad Olivijus galėjo matyti tą dokumentą – senai įtariau, kad jis ne vien tik „Santa Anos“ karininkas, bet ir šiek tiek kitais reikalais užsiiminėja. Na ir pusiau giminės jie ten visi. Uodas snapo neįkiš.
- Džiaugiuosi už Manuelį. Visai neblogas vyras. O kokie ten dar gali būti gandai? - numojau ranka. – Atplaukėm, pažiūrėjom, kas ten dedasi; pamatėm, jog beviltiška, bet vis tiek susisiekėm su įgula, pargabenom atgalios. Pasisekė.
- Na ne, vien sėkmės čia negana. Būtent, kaip tu sakai „bet vis tiek“ ir yra svarbiausia, ir išsaugojot karius, kurių mums taip trūksta, ir vėliavą su garbe pargabenot, o ir prancūzus papurtėt. Atgarsiai mus net prie Santjago pasiekė (a.p.: dabartinė Jamaika, o Ispanijos valdymo periodu tai buvo Santjagas). Tada net pagalvojau ar ne draugužio Chuano darbelis? Nors tam neturėjau jokio pagrindo.
- Tada stipri tavo nuojauta.
- Pas mus sakoma „uoslė“, - išsišiepė Olivijus.
- „Uoslė“, - atkartojau gurkštelėdamas saikingai pasaldinto rūgštaus postiprio vyno.
- Sugalvok tu man pistoletinį užtaisą. Kaip tau šovė į galvą tokia mintis?
Gūžtelėjau pečiais ir vėl gurkštelėjau:
- Nežinau. Gal todėl, kad savo laiku pagalvojau, kad tokią spyną pritaisius prie patrankų, nereiktų dagčių. Ir laivui saugiau, ir pykštelėti greičiau. Užtat dabar be pistoletų. Gaila, aišku jų. Atminimas apie kapitoną Jakobą, vis tik.
- Mintis gal gera, bet piritas per brangus malonumas (a.p.: piritas buvo naudojamas prisukamuose pistoletuose. Vien dėl jo ši spyna jau buvo kiek brangoka, jis retesnis, nei tiesiog titnagas, nors, kita vertus, kariniuose jūrų laivynuose titnaginės spynos prie pabūklų, kaip mažiau laivui pavojų keliantis daiktas (paprasta dagtis susijusi su didesne gaisrų tikimybe) buvo pradėtos naudoti gana anksti, tai buvo vienas didžiausių skirtumų tarp sausumos pajėgų pabūklų ir jūrų pajėgų pabūklų). Ech, per kuklus tu. Taip negalima.
- Puikavimasis viena iš nuodėmių, - burbtelėjau, nors mintyse pagalvojau, kad titnaginės spynos prie pabūklų vis tiek greit bus pradėtos naudoti. Tik kada? To tai nežinojau. Bet ir sukti galvos dėl progreso, kad ir tokio – visai neketinau (a.p.: pirmieji pradėti po šimtmečio nuo menamo laiko – panašiai nuo 1745 m. arba kiek anksčiau, kol buvo patvirtinti)
Olivijus prunkštelėdamas vos nepaspringo ir nusijuokęs mostelėjo ranka parodydamas tarnui, kad kažką ten kramtomo paduotų nuo stalo.
- Laiku ir vietoje, joks čia puikavimasis. Na, o dėl pistoletų. Pistoletų... Ei, Tomazai, - mostelėjo tarnui ir šiam atsistojus priešais ir nusilenkus, vėl mostelėjo link durų: - Atnešk iš mano kabineto dėžutę. Ant komodos stovi. Lakuoto raudonmedžio. Ir laišką ant jo! – atsisuko į mane ir kilstelėjo taurę:– Na, už kuklumą?
Šyptelėjęs linktelėjau, atsaliutavau taure ir gurkštelėjau. Geras vakaras, vėsu, malonu, už lango lietus barbena (pliaupia, tiksliau pasakius), o mudu jau kažkiek pakaušę šiaip sau blevyzgojam.
Aha, blevyzgojam. „Blevyzgos“ ne apie Olivijų! Jau senai kirbėjo mintis, kad jo juokeliai ir pliauškalai dažniausiai su potekste. Kaip pavyzdžiui ir šį kartą: pamatęs ateinantį tarną, padėjo taurę, čiuptelėjo nuo stačiakampės gana sunkios dėžutės sulankstytą popierių, ir linktelėjo link manęs:
- Perduok, - atsilošęs užsimetė koją ant kojos ir tarsi pradėjo vėdintis tuo popieriumi, nors jutau, kad labiau stebi mano reakciją.
Aha, dėžutė. Raudonmedžio. Sunkoka. Ar tik ne ta pati? Net širdis suspurdėjo. Taip, pažinau ją. Bent jau atrodė, kad pažinau ir neapsirikau. Tik paskutinį kartą, kai ją mačiau, ant dangčio nebuvo jokios monogramos, o dabar įmantriai išgraviruota: „s. Chuan u.d.d. D.A. y M.“ Ką tai reiškė? Na, gal būt „senjorui Chuanui dovana („un don de“) nuo“? Kas tas „D.A. ir M.“ ? Dona Ana ir Migelis? Nuo Donos Anos ir Migelio? Bet negali būti. Tai būtų per gerai. Maža kas čia?
Bet su vyno garais galvoje daug ir ilgai nesigalvojo: pastatęs stačiakampę dėžę ant kelių, atvėriau dangtį...
O taip! Neapsirikau! Tai buvo pagal šiuos laikus du nedideli (vamzdis net pusantro sprindžio!) ir grakštūs titnaginiai pistoletai su kukmedžio rankenom. Kukmedis taip parinktas, kad rodos liepsnos nuo rankenos apačios norėjo kilti link apsodo... Ir tai viskas iš pagražinimų! Jokio dramblio kaulo, jokios inkrustacijos, jokių brangiųjų metalų. Plienas, kukmedis ir rankenos gale perpjautos granatos formos bronzinis galiukas – kaži riešutą su juo suskaldyt galima?
Pistoletai, 1655-1660 (olandiški? meistr. Johann Krach Maastricht ) |
Ir tai vienintelė puošmena! Tik juos sukūręs kažkoks bevardis meistras iš Toledo (jei pardavėjas nemelavo, o porelė įspaudų menančių meistrą nieko nebylojo) kiek aplenkė pats save! Šie pistoletai per kuklūs ir didikui, ir pasipūtusiam dvarponiui, ir net iškiliam karininkui, tačiau ir per brangūs eiliniam paprastam karininkui ar puskarininkiui. Šiems laikams - nišiniai, kažkokie. Matyt užsidulkėjo pas kažkokį meistrą, todėl ir atsidūrė tokiame užkampyje kaip Puerto Rikas.
Aha-aha, prisimenu ir tą dėžę, ir tuos pistoletus. Abu jau buvau pas vietinį ginklininką-prekybininką vartęs rankose!
Perbraukdamas pirštais per pistoletų rankenas, vos nesumurkiau kaip katinas. Vos neapsilaižiau, kaip smaližius pamatęs mėgstamiausio torto gabalą.
Na taip, pamenu, gerai pamenu tą dieną kai juos mačiau. Bet kodėl jie ne pas Migelį? Nepatiko? Gali būti. Nors ne, jei gerai prisimenu senjoritos donos Anos žodžius, ji juk Migelio vardo neminėjo! Tik aš taip pamaniau, kad ji kalba apie Migelį. Kaip ji ten pasakė? „Man reikia dovanos vienam vyrui. Gal padėsite išrinkti?“ Kažkaip taip.
Tuomet, dar prieš dvi savaitės, turėjome kelias laisvas dienas. Tiesiogine prasme laisvas: „Relampagas“ buvo pasiruošęs bet kuriuo momentu atsišvartuoti, o laisva nuo budėjimo įgula braidžiojo po miestelį arba knapsojo jiems išnuomotoje pašiūrėje netoli uosto. Arba gal net artimiausioje pauosčio knaipėje. Vėjas vis tiek išėjimui į jūrą buvo nepalankus, tad net jei gautume ir skubų įsakymą kur nors „skrieti“, to nebūtume galėję padaryti. Tad susirinkti ir jei kas gerokai ir padūzgęs – spės išsiblaivyti.
Štai todėl mes su Heinike ir Germanu ir valkiojomės po turgaus aikštę. Tiesą pasakius - šiaip sau. Laiką užmušti. Lysti į kokią tai tvankią knaipę nesinorėjo, na ir ne visai vakaras. Tik vėlyva posiestinė popietė. Užtat turgaus aikštė pati savaime pramoga. Ne mes vieni tokie vėpsotojai. Kas kur pešasi, kas kur ginčijasi, kas naujienomis dalijasi. Tai pažįstamą kokį sutinki, žodž... „Dykaduonių“ susibūrimo centras.
Štai ir tada, atsirėmęs į gyvuliams rišti skirtą skersinį, lėtai smaguriaudamas skrudintų akajų iš Santjago ir skrudintų pasūdytų vietinių žemės riešutų mišiniu, šypsojausi stebėdamas šokėjus (a.p.: ajakus – tai pagal portugališką transkripciją. Mums žinomi kaip anakardžio riešutai. Jie kilę iš Brazilijos ir į Karibų salas gana anksti atvežti, kaip ir žemės riešutai, kilę iš Pietų Amerikos ir Karibų, o vėliau užvežti į Afriką ir kitas šalis. Tuo tarpu, tarkim migdolas, skirtingai nuo stereotipų, – į Karibus užvežti iš Kinijos, panašiai, kaip ir kokosas, duoninis riešutas, kolos, palmių, pekano (karijų – iš Šiaurės Amerikos) ir t.t.).
Tai nebuvo kažkokie besipinigaujantys čigonai. Tiesiog taip netyčiomis ir spontaniškai kilęs šokis. Mačiau jį nuo pat pradžių: iš turgaus tavernos krypuodamas išpėdino kažkoks bėdžius. Sprendžiant iš puskardį primenančio ilgo peilio ir bandanos, galgi net jūreivis su gitara rankoje (stovėjo porelė išdidžių laivų reide, tad mieste svetimų veidų netrūko). Nors ne, gitarai šis instrumentas buvo per mažas – tai veikiausiai buvo kažkokia viuelos atmaina arba bent jai labai artima gitara (a.p.: isp. vihuela. Apie ją gausiai aprašyta „Dausose mūsų dar palauks“).
Aiškiai matėsi, kad vyrukas pakaušęs, atsipūtęs ir pasaulis jo akyse vis dar plaukia.
Taigi, jūreivėlis klektelėjo ant pasienyje pastatytos suaižėjusios senos statinaitės liekanų, atsirėmė į sieną, užmerkė akis ir tiesiog patampė savo instrumento stygas. Rodės tuoj sustings ir čia pat užmigęs užknarks, bet kur tau! Jo pirštai tarsi atsigavo ir pradėjo gyventi atskirą gyvenimą nuo jo pačio. Na, štai taip: žmogus išsidrėbęs sėdi galvą į sieną atrėmęs, galva pasvirusi ir akys užmerktos, seilė vos ne tįsta, o štai pirštai laksto - ir kuo toliau, tuo vis po truputį greičiau...
Bet čia buvo tik nekalta įžanga: tos pačios tavernos praviros durys staiga atsivėrė dar plačiau ir tarsi kažkieno išstumtas ar išmestas, sumaurojęs išlėkė kažkoks ilgšius. Krito į turgaus dulkes ir svirduliuodamas, kažką bambėdamas pabandė atsistoti. Tuo tarpu pasirodė drūtas smuklės apsauginis. Na, be proto panašus į storą bulių – net nežinojai kur kaklas ar sprandas - rodos galva iš plačių, vos tarpduryje telpančių pečių dygsta.
Net sudrebėti galima – vienas kumštis, kaip mano trys.
Dručkis pasivaipė, vienu savo į dešrelę panašiu pirštu pasitrynė apžėlusią panosę, o kita ranka švystelėjo į ilgšių jo kepurę. Kažką sumurmėjo, mostelėjo ranka ir vėl dingo durų tamsoje.
Ilgšius pagaliau sugrabaliojo skrybėlę, atsistojo, pagrūmojo kumštuku tavernos durims ir linguodamas sustingo priešais apdujusį „muzikantą“: pažiūrėjo, pasvirduliavo, pakraipė galvą ir staiga reveranso parodijoje jam nusilenkė, o jo kojos pačios pradėjo trypčioti į taktą, o „muzikanto“ paimtas tempas vis greitėjo...
Ir kaip nekeista, kažkas eidamas pro šalį kelis kartus rankomis suplojo į taktą ir net šūktelėjo „ooole!“
Šokėjas trypdamas kojas pasisuko ir pats sušaukė „Oooolee!“, bet jo dėmesį patraukė praeinanti su kažkokiu krepšiu tūla mulatė, senyva moteriškė, bet žvitriom akim ir labai jau įspūdingu biustu ir ne ką menkesniais klubais.
Šokėjas suplojo rankomis dar kartą sušukdamas „ooole“, „oolle!“ sumosikavo skrybėle ir tarsi jau poroje dar smagiau pradėjo trypti kojomis, o mulatė tik išsišiepė, sukrypavo klubais, nusijuokė, pasimaivė ir atsiliepė į šokį sutrypdama.
Ir neįtikėtina: - dar kažkas prisijungė, kažkas linksmai nusikvatojo...
Ne, šiaip tai nieko ypatingo tie pasitaikantys spontaniški linksmumai, - vietinis karštos šalies temperamentas. Įkaitęs ir alkoholiu atskiestas kraujas... Tačiau, mums, šiauriečiams (turiu galvoje ir tą patį Heinikę ir Germaną) – tai sunkiai suprantama. Štai – spontaniškas snukiadaužis – tai jau taip, o spontaniškas trypimas palei gitarą – na, kažkaip, keista...
Bet net mes išsišiepę suplojom rankom.
Tik štai kaip tas šokis greitai kilo, taip greitai ir nuslopo... Gitaristo rankos staiga garsiai subarškino kažkokią baigiamąją improvizaciją ir rankos kaip nutirpusios susmuko, o gitara liko gulėti ant kelių.
Santūrusis Heinikė, pamenu, nusijuokė, iš už diržo išsitraukė kažkokį pinigą ir sprigtelėjęs pirštais numetė jį tiesiai po šokėjo kojom (maniškė įgula iš ties atlygiu buvo patenkinta – vos ne turtuoliais jautėsi).
Bet jis buvo ne vienas. Dar iš kažkur, iš minios nukrito pinigėlis ir žmonės pradėjo skirstytis, lyg niekur nieko, lyg nieko nebuvo. Tik tas ilgšius mosikuodamas skrybėlę ir svirduliuodamas į visas puses nusilenkė savo tame juokingame reveranse, pritūpęs sugraibė tuos kelis pinigėlius ir priėjęs prie gitaristo jį papurtė už peties.
Šis pramerkė akis, o ilgšius taip nieko neištaręs pakraipė prieš jo akis monetą ir kinktelėjo tarsi rodydamas kryptį link smuklės durų.
Gitaristas išvertė akis, linktelėjo ir lygiai taip pat tylomis, viena ranka laikydamasis už sienos atsistojo, ilgšius jam pagelbėjo ir abu prilaikydami vienas kitą pečiais, tarsi du girti siamo dvyniai juokingai svyruodami nuklibikščiavo link tavernos durų... Po akimirkos, pasistumdę tarpduryje, dingo už jų.
- Verkė tavo pinigėlis, Heinike, - nusijuokiau braukdamas delną į delną bandydamas atsikratyti riešutų trupinių.
- Geriems žmonėms negaila, - išsišiepė Heinikė ir čia pats surimtėjo, - Ūups...- jo akys išsipūtė ir jis kažkam už manęs nusilenkė.
Pasisukau.
Ir lygiai taip pat suglumau: už manęs šypsodamasi stovėjo senjorita Dona Ana. Na tai kas, kad lengvas šviesus vualis kabėjo kiek žemiau jos nosytės, bet jau su niekuo vis tiek jos nesupainiosi. Duoklė madai veikiau – senjorita su nepridengtu veidu viešumoje nesirodo. Tik pas ją vieną šioje saloje tokios iškilios lūpytės ir amžinos duobutės siauruose skruostuose šalia jų. Na ir ne tiek daug čia kilmingų merginų (tiesą sakant ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti galima), kad būtų galima ją su kuo nors supainioti. Juolab, kad už jos stovėjo toji amžinoji palydovė – tas jos niekur nedingstantis „šešėlis“. Beje, ne ji viena ją lydėjo. Dar ir iki dantų ginkluotas sargybinis su išdidžiai išpūsta kaip koks vežimo ratas krūtine. Rodos net liemenės siūlės braškėjo. Senas nutrintas kalavijas prie juosmens, ilgas durklas, pistoletas už diržo ir dar šmaukštas ar kažkas panašaus į įnagį „nugaroms skalbti“ rankoje.
- Buenos Dios, seniorita! – nusilenkiau sumosikuodamas savo skrybėle. – Malonu jus matyti.
Senjorita kukliai linktelėjo, šyptelėjo.
- Senjore Chuanai, gerai, kad jus sutikau, - nuskambėjo jaukus balselis. – Man reikia jūsų paslaugos.
- Mano? – beveik jau pirštu kaip koks vaikas parodžiau į save ir suklapsėjau akytėmis. – Visada jūsų paslaugoms, senjorita. Viskas kas tik mano jėgoms.
Matyt padarytas įspūdis ir mano nuoširdžiai naivi nuostaba ją prajuokino.
- Ach. Taip, taip, Jūsų. Gal mane palydėtumėte pas maestro Kobaldį, ir aš pakeliui jums viską paaiškinsiu.
- Žinoma, - linktelėjau ir pasisukau į Heinikę su Germanu.
O šie tikri šelmiai – veidai nugairinti jūrų vėjų ir saulės – tamsiai raudoni ir rūstūs kaip kokių tikrų pakelės plėšikų, o štai akyse linksmi velniai ganosi. Šelmiškos ugnelės šokinėja.
- Capitán, - linktelėjo paslėpdamas akis ir linksmai pakilusius lūpų kampučius.
- Que tengas un buen resto del día, capitán (isp. „Geros likusios dienos, kapitone“), - su žvėriškai vokišku akcentu, bet gana raiškiai ištarė Germantas, kuris slėpdamas žvilgsnį ir prieš tai vos nemirktelėdamas viena akimi, taip pat nusilenkė.
- Khmm, - palingavau galva ir nieko nepasakęs apsisukau. Už nugaros, taip, kad Dona Ana nematytų, nueidamas pagrasinau kumščiu: net nugara jutau tų išsišiepėlių smagius žvilgsnius.
O tuo tarpu pėdinant link siauros amatininkų gatvelės, kur staiga priešais mus išdygo ir kitas asmens sargybinis, kuris į šonus, tarsi ledlaužis skirstė praeivius, senjorita kalbėjo:
- Man reikia dovanos vienam vyrui. Gal padėsite išrinkti? Maestro Kobaldis puikus ginklininkas ir dar prekiauja ginklais iš Europos.
- Tai ar nėra kilnesnių idalgų, kurie apie rafinuotus ginklus išmano gerokai daug daugiau? – man buvo keistas toks manęs pasirinkimas. Niekaip mintyse dar negalėjau atsistebėti.
- Bijau, kad ne taip mane supratote. Šiam vyrui reikia ne rafinuotos rapyros, o ginklo kuris tinka ir jūroje, ir sausumoje, na ir pas gubernatorių, pavyzdžiui, nebūtų gėda pasirodyti. O dabar saloje visi žino, kad apie pistoletus jūs išmanote geriau nei niekas kitas.
- Aaaa... suprantu, iš kur šaknys dygsta, - palingavau galva. – Perdėti plepalai. Bet pasistengsiu kaip galiu.
- Pasistenkite, pasistenkite, - linktelėjo Dona Ana.
Iš tiesų, po paskutinio žygio ir to nelemto raporto, rodos apie kurį žinojo visai visi, mūsų tas žygis į Santa Kruzą apaugo neįtikėtinomis legendomis. Tiesiog skudurinio radijo efektas. Nors, kita vertus, kai žmonių, gyventojų nėra daug ir pusė kuopos – būrys iš po nosies priešui išgelbėtų jūrų pėstininkų ir dar su trenksmu nušluosčius nosį priešui – tai ko norėti? Kiekvienas grįžęs karys, kaip tikras geras žvejas tiek papasakos – kad tik spėk ausis krapštytis...
Eiti toli ir nereikėjo. Kiek čia to miesto? Tik tiek, kad toje maestro Kobaldžio parduotuvėlėje niekada dar nebuvau lankęsis. Na ir iškabos nebuvo. O kam ji? Visi žino tokius prekybininkus ir taip.
Sargyba liko prie durų, ir vidun įėjome lydimi tik tos „šešėlinės“ palydovės, kuri kaip įprastai ištirpo tamsiausiame kampe.
Na ir kambarėlyje nieko nebuvo. Tiesiog užeini ir viskas. Paimi nuo stalo varpelį ir padzindziliuoji – matyt maestro iš anksto nebuvo perspėtas, tad niekas ir nepasitiko.
Iššoko kažkoks guvus paauglys, mus pamatęs nusilenkė ir tuoj pat dingo už tų pačių durų, už kurių pasigirdo kažkokie riktelėjimai ir jau už poros akimirkų, valydamasis rankas į kažkokį skudurą, pasirodė ir pats maestro.
Na, o toliau kaip įprasta – mandagumai visokie, pasiūlymai kuom nors atsigaivinti, be abejo trumpos replikos apie orą, žinomų žmonių sveikatą – pasilinkėjimai, kad Viešpats visus globotų ir tik tada jau kalba apie reikalus.
Pasodino mus prie pailgo ir nuzulinto stalo, tas pats vaikigalis atnešė šalto limonado ir maestro pradėjo tempti viską ką galėjo parodyti arba ką norėjo mums iškišti. O asortimentas netgi šiaip sau.
- Taip suprantu, jus domina šaunamieji, turiu, turiu... – sulingavo galva Kobaldis ir matyt turėdamas galvoje mūsų statusą, o tiksliau Donos Anos statusą (aš tai ką? Apsirengęs kasdieniniais rūbais – niekaip netempiau į kilmingą ir aukšto statuso senjorą) pirmiausiai atkišo kažkokius prabangius pyškalus.
Net susiraukiau: du poriniai ratukiniai pistoletai, bet išgražinti iki beprotybės. Net galvą papurčiau:
- Senjorita, jei jūs norite praktiškos dovanos, o ne prabangių žaisliukų, su visa pagarba jums, ir jums maestro, - linktelėjau abiems, - jie niekam tikę.
Kobaldis lyg norėjo ginčytis, pradėjo kažką tokio aiškinti apie spynas, bet numojau ranka:
- Palaukit, gerbimasis, nenoriu nieko blogo sakyti apie šiuos du gražuolius, bet kasdieniniam nešiojimui jie netinka! Jie veikiau raiteliui. Kokiam nors vokiečių reitarui. Tinkami prie balno ir netinkami prie juostos, prie diržo, ilgi ir va, kiek pagražinimų, kurių kiekvienas taip ir kėsinsis kabintis už rūbų klosčių, už apsiausto skvernų, atleiskit už tiesmukumą.
Dona Ana, jau atmetusi savo vualį, smagiai šypsodamasi gurkšnojo savo gėrimą.
- Maestro, gal dar kas nors yra?
- Khmmm... nedrįstu jums siūlyti jau patrintų... nors... aha, jums leidus... Bet šių irgi dar neslepiu, – pardavėjas perdėjo ginklus ant kito, darbinio stalo ir dingo už durų ir labai greitai sugrįžo.
Atstūmęs stiklą gaiviai citrina atsiduodančio limonado, jau atneštus pistoletus net paėmiau vieną po kito į rankas. Nors tai buvo ne visai pistoletai, jie buvo labiau panašūs į trumpus mušketonus: laibgalis šiek tiek išsiplėtęs ir priminė nedidelį piltuvėlį. Spyna jau ne ratukinė, o titnaginė.
- Šie tramblonai ne poriniai... – sumurmėjau atlauždamas vieno iš jų gaiduką ir apžiūrinėdamas parako lentynėlę.
- Bet labai mažai skiriasi, senjore... kchmm?
- Chuanas de Tobago, maestro.
- O!.. – kilstelėjo antakius vyras. Matyt jau buvo apie mane kažką girdėjęs. – Aha. Bet už nedidelį mokestį, aš apsiimu šiek tiek pakeisti rankeną, apsodą, štai žiūrėkite, jei...
- su visa pagarba, maestro, - papurčiau galvą. – Bent jau šio nevykusi spyna, pažiūrėkit, esant vėjui, atlaužus gaiduką, nupūs visą paraką nuo lentynėlės... – pademonstravau ir net pūstelėjau. – Neverta vargti. O, jei gerai suprantu, senjorita nori, kad jie tarnautų ir jūroje, ar taip, senjorita Ana?
- O taip. Ypač jūroje, - linktelėjo senjorita. – Maestro, gal dar turite ką paslėpęs.
- Khmmm... Mes gi periferijoje, su visa pagarba, senjorita, - tamsiagymis, kokį tai žemaūgį italą iš Neapolio primenantis vyras pasikasė barzdelę. – Kilniems senjorams tinkams pasirinkimas ne toks jau ir didelis, su visa pagarba, nebent užsakyti... bet tai užtruks labai ilgai... nors! – maestro kilstelėjo pirštą ir užmiršęs visus reveransus, kaip koks eiklus danielius nubėgo į užkulisius.
Gana ilgai nepasirodė. Su senjorita net spėjome keliais nieko nereiškiančiais žodžiais apsikeisti. Šiaip tai, kaip jau supratau, jei nebūdavo kažkokių tai svetimų žmonių ar įpareigojančių priėmimų, tai ji tarsi kiek pasikeisdavo – tapdavo vos ne patrakusia mergaite, bendrauti nebuvo sunku.
Bet pagaliau maestro pasirodė lydimas prieš tai matyto vaikinuko su sunkia raudonmedžio dėže. Parodė pirštu kur ją padėti ir iškilmingai atvėręs, tarsi didžiuodamasis, pasuko ją į mus...
Oooopaa... Kilstelėjau antakius. Nesidrovėdamas net caktelėjau liežuviu. Dėžės vidus buvo mušta aksomu ir du pistoletai gulėjo kaip kokie žvilgsnį glostantys gražuoliai. Na, ten parakinė, atsarginiai titnago gabaliukai, atsarginiai grūstuvai, priežiūrai ir valymui reikalingi daikčiukai, kulkų krepšelis ir net primityvi kulkų liejimo forma-replės, net į akis nekrito. Visa tai savaime suprantama, nieko ypatingo. O štai pistoletai...
Taip, tai buvo tie patys ne itin didelio kalibro pistoletai, kuriuos atnešė Olivijaus tarnas ir kurie gulėjo ant mano kelių.
1660-1670 m. |
Nereikia matyt net pasakoti, kad aš kiekvieną, atkabinęs laikiklius ištraukiau, apžiūrėjau. Negana to, net atsistojęs pabandžiau užkišti už- diržo, pažiūrėti, kaip laikosi, kaip išslysta. Net ištiestoj rankoj palaikiau, tarsi šaudamas. Puikus balansas! Puikios pustiesės kriaušės formos rankenos, iš kurių pistoletai net nemanė slysti.
- Už papildomą kainą galėčiau net pasiūti dėklus, kad būtų galima ir prie perpetinės juostos kabinti, - maestro jau suprato mano reakciją.
Bet aš jam nieko net neatsakiau. Čia jau tegu sprendžia senjorita, juk ji, kaip tada maniau, jog savo sužadėtiniui kaip dovaną juos perka.
- Senjorita, va štai šis komplektas vertas jūsų sužadėtinio. Turi gerai tarnauti ir sausumoje ir jūroje. Jokių priekaištų. Aišku reiktų išmėginti, bet... – skėstelėjau rankomis.
Na ir išmėginom, aišku – maestro tuoj pat pasiūlė pereiti į vidinį kiemą, kur buvo viskas ko reikia tokiems ginklams išbandyti. Net senjorita nė kiek nesidrovėdama iššovė ir iš vieno ir iš kito. Ir aiškiai matėsi, kad ji moka juos valdyti. Na, ne kaip karys, nelabai mikliai, kažkiek dirbtinai, kaip šaulys prie stendo, bet pakankamai. Tiesa, sulaukė savo palydovės priekaištingų žvilgsnių, nors šioji nieko ir neištarė, o senjorita į ją nekreipė jokio dėmesio.
Bet tik dabar supratau, kodėl senjorita, išgirdusi mano žodžius „Senjorita, va štai šis komplektas vertas jūsų sužadėtinio“, taip skambiai nusijuokė, ir net supliaukšėjo delnais.
Tiksliau galutinai suvokiau ne laikydamas šį nuostabų komplektą ant kelių, o kai perskaičiau Olivijaus dirbtinai oriai perduotą laišką, kuriuo jis tarsi save vėdino, kaip kokia vėduokle.
Ta prasme, tai nebuvo dovana jos sužadėtiniui ir jau nuo sužeidimo beveik atsigavusiam Migeliui, o tai buvo judviejų dovana man.
Neapsakomai malonu gauti tokias dovanas. Ypač tokias.
- Norėčiau ir aš mokėti taip nuoširdžiai vaikiškai džiaugtis, - replikavo Olivijus stebėdamas kaip skaitau perduotą laišką.
- Taip, neapsakomai malonu, - linktelėjau. – Jūs skaitėt šį laišką?
- Kaipgi galima? Jūs norite mane įžeisti? – išpūtė akis Olivijus.
- Ne, ne, jokiu būdu, bet jis mane dar labiau glumina, perskaitykit, - ištiesiau laišką Olivijui. – Prašau.
- Aha... – Olivijaus akys bėgiojo po tekstą. – Aha... atpažįstu savo kuzeną. Migeliui nebūtų šovę į galvą tokias dovanas dovanoti... Aha, dėkingumas už sužadėtinio išgelbėjimą, ir... olialia! – Olivijus ištiesė popieriaus lapą man atgal. – Panašu, kad į judviejų sutuoktuves Habanoje vyksime kartu. Jūs irgi pakviestas. (a.p.: tuo metu Havana oficialiai vadinosi „San Cristóbal de la Habana“, o „b“ į „v“ virto gerokai vėliau dėl anglakalbių įtakos ir tas virtimas kartais įvedą painiavą, nes „havana“ jau turi keletą reikšmių. Savo laiku dokumentuose net būtinai prie miesto vardo pridurdavo, kad turimas galvoje Havanos miestas, o tarkim ne cigarai, ne spalva, ne triušiai...)
- Teko girdėti, kad pernai ten siautėjo maras.
- Aha, atnešė jį kažkoks laivas iš Kartachenos, bet dabar jau ramu. Bet ten ir dono Diego dvarai, manufaktūra. Ir ten kažką tai turi Migelio giminė.
- Tai jie jau išvyko, kaip suprantu? Ar ne per didelė man tai garbė?
- Išvyko ir todėl paprašė manęs perduoti šią dovanėlę, - linktelėjo į dėžę Olivijus.
- Reikės kažką atrašyti.
- Nebūtina, - numojo ranka Olivijus, - pasikeitus vėjui, išeisime į misiją, o ten jau mus, kaip didvyrius išleis abu donai Diegai, cha.
- Kokią dar misiją? – atsipūtelėškumas kažkur išgaravo.
- Cha, ką nors girdėjai apie „Raudonąjį flytą“?
Linktelėjau, kur čia nebūsi girdėjęs? Šiose vandenyse dar prieš pusmetį atsirado taip vadinamas raudonas flytas. Visų aplinkinių salų siaubas. Laivas vaiduoklis. Liudininkų beveik nėra. Laivai dingsta. Kalbama, kad pasirodo iš niekur, panašus į olandišką flytą, tik ne tokie pūsti bortai, greitas ir gali judėti vos ne prieš vėją (perdeda aišku), daug patrankų ir žmonių. O „Raudonas“ būgtai dėl to, kad bortai išdažyti raudonom juostom ir vėliavą kelia raudoną. Bet visa tai tik legendos. Išlaužtos iš porelės kažkokių jūreivių, kurie kažkokiu nesuprantamu būdu išsigelbėjo.
- Girdėjau. Kas gi apie tą vaiduoklį negirdėjo. Bet galvoju, jog pramanai. Pasakos įbauginimui, galimai kuriuos skleidžia priešai.
Olivijus linktelėjo, pastatė taurę ant stalelio ir mostelėjo tarnui, kad pripildyti nebereikia.
- Ilgą laiką ir mes taip manėm (aha, būtų gerai, kad Olivijus paaiškintų, kas tie „mes“), bet teko jį išvysti. Ir ne tik „Santa Anai“, bet ir dar porelei mūsiškių. Tik „Santa Ana“ per lėta, o tas flytas į kovą stoti nepanoro.
- Na ir kaip „Relampagas“ čia pasitarnaus?
- Jau, mielas drauge. Jau pasitarnavo, o visa kita „mañana“.
Oooo – stebuklingas žodis „mañana“ – rytoj. O gal net poryt, jei ten kam nuotaikos nebus. Arba dar poryt...
- Paskutinieji tavo reisai su kvailomis depešomis ir kroviniais tarp salų, tai jau medžioklės pradžia.
- Nemėgstu, kai esu naudojamas paslapčia.
Olivijus skėstelėjo rankomis. Aha, aš dar neįeinu į „pasitikėjimo“ ratą.
- Suprantama. Na, „mañana“ tai „mañana“, - atsidusau.
- Ir aš ne viską žinau, ką ten vadai išmąstė. Ryt donai pristatys... Bet manau, kad ir man teks persės į „Relampagą“. Kaip senais gerais laikais, ar ne? – mirktelėjo Olivijus ir nusijuokė.
- Visada tik už, - linktelėjau ir pasistengdamas nukreipti kalbą, nes tema jau akivaizdžiai šiam kartui išsemta ir toliau ją gvildenti beprasmiška, ištariau: - gaila, kad lietus, galėtume išmėginti šiuos gražuolius, - durstelėjau į dėžę su pistoletais, kuri jau seniausiai stovėjo ant stalo.
- O! Galvojau, kad ir nepasiūlysi, - išsiviepė Olivijus. – Kieme po stogine neužlis, o priešais sudūlėję tvarto vartai, kuriuos ar taip, ar anaip keist reikia, Tomazai! – ir Olivijus jau energingai atsisėdęs davė nurodymus savo tarnui, o po to pridūrė: - šaudai geriau, nei rapyra mojuoji, bet statu du prieš vieną, kad manęs neapšaudysi...
Na, taip tądien mes dar ir smagiai pašaudėm. Mums tai kas? Stovėjom po stogine, kuri saugojo mus nuo lietaus ir pyškinom. Gal tik juočkio tarno gaila – lakstė po lietumi visas susigūžęs, kiaurai permirkęs – taikinius (kortos, kažkokie vaisiai ir dar kažkas panašaus) keitė...
Ir štai dabar aš vėl jūroje. Po kojom denis ir vėjas per tris rumbus į kairį bortą. Vandenys ramūs, kaip ežere. Tai ko reikia – „Relampagas“, jei pažiūrėt iš šono vos nenugrimzdęs žemiau vaterlinijos. Lėtai slenka. Nerangiai. Tik krovinys – smėlio maišai ir denio lentos atluptos, kad tą krovinį būtų galima kuo greičiau išmesti per bortą. Tiesiog iliuzija stebėtojams, kad atrodytų jog laivelis perkrautas kažkuo vertingu. Štai ir prasidėjo medžioklė su jauku, tik jauku buvau aš su savo „Relampago“ įgula, Olivijus, kaip vyriausias vadas (ne kapitonas!) ir dar keletas kareivių, nes kai kils pavojus ir jūreiviai tvarkysis su takelažu, būtų kam tą krovinį per bortą mėtyti...
Šio skyriaus tęsinys planuojamas 2024-05-17