X skyriaus tęsinys
Ir štai dabar aš vėl jūroje. Po kojom denis ir vėjas per tris rumbus į kairį bortą. Nuo denio kambuzo rūksta dūmai, ten verda kukurūzų („maisas“, kaip ispanai sako) košė su šiokiais tokiais priedais. Tad ne tik drėgnas jūros kvapas, kurio niekas jau seniai neužuodžia, bet ir rusenančių malkų maloni aitruma. Tikėkimės, kad Brisius košės neprisvilins, o tai valgyti jau norisi.
Vandenys ramūs, kaip ežere. Tai ko reikia: – „Relampagas“, jei pažiūrėt iš šono vos nenugrimzdęs kiek žemiau vaterlinijos. Lėtai slenka. Nerangiai. Tik krovinys netikras: – provizija ir atsargos jau mažiau kaip savaitei, ir smėlio maišai. Denio lentos atluptos, kad tą balastą, būgtai krovinį, būtų galima kuo greičiau išmesti per bortą. Tiesiog iliuzija stebėtojams, kad atrodytų jog laivelis perkrautas kažkuo vertingu. Kontrabandininkus vaidinom. Laukėm, kad užkibtų ant kabliuko. Bet trečia diena, kaip braižomės po jūras, o nieko nėra. Pasisukioję tarp Pietų salų (Mažųjų Mergelių salos), įžūliai praėję per Dreiko sąsiaurį pro Tortolą, bet taip niekas ir neužkibo. Pasak Olivijaus, liudininkai tvirtina, kad mūsų taip vadinamas „Raudonasis flytas“ bazuojasi būtent kažkur tame salyne. Be abejo sutikome ir olandų, ir britų laivų, bet niekas mūsų nelietė. Nors ir mes laikėmės atokiau. Kažkokia nenusakoma ramuma. Net neįtikėtina. Nors ką čia norėti? Didesnė dalis Mergelių salų negyvenamos. Net tokios kaip San Chuanas (St. John, kaip anglai vadino, a.p.: pirmas postas, vergų turgus – 1671 m.) arba Santo Tomás (a.p.: dabar st. Thomas. Olandų pirmas bandymas apgyvendinti, tai yra įsteigti prekybos postą tik 1657 m.) dar negyvenamos. Tarp šių salų beveik nėra judėjimo. Ne, na žinoma, pašlemėkų ir čia galima rasti. Na, bet paskaičiavimas buvo toks, jog paleidus gandus apie mus ir mūsų maršrutą, geram laivui turėjo užtekti laiko pasislėpti kadaise Frensio Dreiko savo laiku pamėgtoje „Didžiojoje Šiaurės įlankoje“ (a.p. labai patogi įlanka netikėtiems išpuoliams su rytuose užaštrintu iškyšuliu apsaugančiu įlanką nuo nepalankių vėjų ir vykusia galimybe slėptis net su dideliu laivu. Po 1671 m. ji pradėta vadinti „Magenso įlankos“ vardu, pagal ją įsigijusio savininko pavardę. Šiaurinė St. Thomas salos dalis).
Magenso įlanka (tolimoj Loliko sala)
Ir tai buvo pavojingiausia plano dalis – mūsų niekas tame salyne negalėjo pridengti. Buvo paskleisti gandai nupasakojant ir mūsų laivą, ir kad paslapčiomis gabename vario ir sidabro krovinį nuo Didžiosios Mergelės. Tikras kaperis, tikras flibustjeras turėjo užkibti ant tokio kabliuko, bet kažkodėl jokių persekiojimų. Ramu. Bet dar anksti ką nors sakyti. Praplaukus šią įlanką ir dar porelę salų, toliau tik Kulebros sala. Jeigu iki paskutinės San Chuano salos niekas neužkibs, tai jau niekas nebeužkibs. Reidą reikės kartoti po kelių savaičių.
Kitaip tariant, štai ir prasidėjo medžioklė su jauku, tik jauku buvau aš su savo „Relampagu“ ir savo įgula. Na, dar kartu ir Olivijus Rodrigesas, kaip vyriausias vadas (ne kapitonas!), ir dar šešetas civiliokiškai apsirengusių kareivių su seržantu, nes kai kils pavojus ir jūreiviai tvarkysis su takelažu, būtų kam tą krovinį per bortą mėtyti... Kaip supratau, visos šios avantiūros autorius ir buvo pats Olivijus, tad niekas ir neprieštaravo, o netgi pritarė, kai Olivijus pareiškė norą lipti į „Relampagą“. Man, aišku, nuo to tik buvo geriau – vis tiek būtų įlaipinę kokį tai nepažįstamą ar pažįstamą karininką, o šis, tai bent jau taip sakant – jau geras draugas, jei galima taip išsireikšti.
Taikėme praeiti kiek šiauriau Didžiosios Šiaurės įlankos, tarsi norėtume keliauti trumpiausiu maršrutu link Kulebros (Gyvatės salos), tarp San Chuano salos ir vidinės Braso salos, bet pajutus pavojų, mums reikėjo taikyti pasukti į Brasų salų sąsiaurį tarp išorinio Braso, kuris kiek šiauriau, ir Pietinio Braso, arba Vidinio Braso, kuris arčiau San Chuano salos (čia būdavo įprastinis maršrutas). Labai nuspėjamas ir natūralus kontrabandininkų, kuriems ant „uodegos“ sėdo persekiotojas, žingsnis. Reikėjo sudaryti kuo patikimesnę iliuziją, kad tarp šių salų mes bandome pasislėpti. Štai, kažkur tarpo tų kalnuotų ir gausių įlankomis Braso salų, mūsų ir laukė „Santa Ana“. Jeigu kas nors pradės persekioti – svarbu, sužaisti deramą viliotinį – kad per greit nenubėgti, bet vaidinti, jog pabėgti stengiamės, - neatmušti noro persekioti. Kažkaip va taip. O toliau, kaip Viešpats parėdys.
Na va, štai, kažkaip labai keista. Jūroje pradėjau jaustis net geriau, nei sausumoje. Bent jau „savajame“ „Relampage“. O kas galėjo pagalvoti? Vis tik mano likimo Karibuose lūžis buvo ne tada, kai dingo Tobago gubernatorius, o prieš keturis metus, kai Tobage audronaša audras pranašavo, kai Olivijų į krantą išplovė, ir kai „Ruonį“ į „Relampagą“ išmainėme. Taip pagalvojus, viskas po to link to, kad aš čia, dabar esu ir drožinėju jūras su „Relampagu“, ir ritosi. Lengvais žingsneliais, po truputį, vis įgaunant pagreitį...
- Prisipažinsiu, jog mane tai pradeda nervinti, - sustūmė savo monokuliarą Olivijus ir prisėdo šalimais.
Aha, gal ir geras daikčiukas tas monukuliaras, bet net ateities kartų ir tūkstantį kartų geresni žiūronai kiaurai kalnagūbrius vaizdelio nerodo. Tad nieko neatsakęs tik gūžtelėjau pečiais ir eilinį kartą perbėgau akimis per krantus, kurie rodos vos ne vos judėjo už mūsų kairio borto. Ten kažkur putojantys rifai, šviesesnės seklumos, kalnuota, tarsi plėtmais nuplikusi žalia sala. Gyvena štai tokia sala savo gyvenimą tūkstančius metų, o štai tokie padarėliai kaip mes, žmogiukai, aistrose verdam.
Štai jau ir vis ryškėjantis akmeningas Pikaro smaigalys. Mušasi į jį putojančios bangos. Ten, palei kursą galima įžiūrėti ir kažkurio Braso žalią kepurę, o už dešinio borto, link laivagalio laukinė ir niekam tikusi Loliko sala. Jūreiviai kalba, kad ten tikras žiurkynas – būgtai laivas prie jo krantų buvo sudužęs tai visos žiurkės ten subėgo ir dabar karaliauja. Na ir triušiai, lygtais. Tad ten gyvenusios gyvatės dabar didelės ir riebios. Kadaise girdėjau, kaip tavernoje kažkoks bėdžius „žvejys“ pasakojo, jog matęs gyvatę, kuri žmogaus galvą gali apžioti. Aha, žinom, mes tokius „žvejus“. Ką jie ten tame Lolike galėjo veikti? Aha, tokie patys, į kuriuos ir mes bandome būti panašūs.
 |
| Loliko sala |
Net šyptelėjau prisiminęs.
- Ko šypsaisi?
- Prisiminiau pasakojimą apie Loliką, - dūriau nykščiu per petį ir trumpai perpasakojau girto jūreivio plepalus.
- Oooh, tose tavernose iš „mūsų brolio“ dar ne tą išgirsi, - palingavo galvą Olivijus. – Nors ne apie vieną negyvenamą salą kažką panašaus pasakoja. Ir kuo baisiau pasakoja, tuo labiau peršasi, kad ten jau kažkoks „ladronas“ (plėšikas) lizdą suka. Štai, man teko girdėti, kad...
...prisipažinsiu, nepamenu apie kokią ten salą ir kokią legendą Olivijus paporino, visos jos galvoje jau seniausiai susimaišė, bet jeigu neįstrigo, tai ko gero kažką populiaraus: – apie besislapstančius žiaurius kanibalus, tarp uolų besislepiančias jūrų mergeles, kurios jūreivius gaudo ir į dugną tempia, arba apie tarp rifų gyvenančias dar kokias tai pabaisas. Na ir nesvarbu – vis vangiai pliurpiant laikas bėgo, o laivelis judėjo. Vis kažkokia pramoga. Pusė įgulos ir kareiviai panašiai smaginosi – beveik pavėjui judant vis tiek nebuvo ką veikti. Na ir čia pinasa, o ne karinis galeonas.
- Žinai, o man nepatinka virš Pikaro tie kirai, - nutraukiau kažką kalbantį Olivijų. - Paskolink žiūroną, prašau.
- Paukščių turgus ir tiek, - gūžtelėjo pečiais Olivijus, bet monoklį ištiesė. – Anapus iškyšulio gal kokių žuvelių būrį aptiko.
- Tada jie nardytų, chaotiškai lakstytų, o ne ratus suktų, kaip virš laivų uoste, - ištraukiau žiūroną, žvilgtelėjau, bet ką ten pamatysi? Beveik toks pat kaip pas Manuelį. Stiklai prastoki, o uolos slėpė viską, kas anapus. – Enrike (Heineke)! Ką manai?! – parodžiau pirštu link uolų už šturvalo stovinčiam škiperiui.
Škiperis riktelėjo Germanui, kad perimtų budėjimą prie šturvalo ir prisidėjęs delną prie kaktos gana ilgai stebėjo iškyšulį, o po to gūžtelėjo pečiais.
- Nieko nemanau, kapitone, - papurtė galvą Heinikė. – Bet jei ima kokia nuojauta, jūroje geriau ja pasikliauti, štai ką aš pasakysiu. Bet gal paimam visišką šiaurės-vakarus? Toliau nuo rifų ir dar velniai žino ko, ir Pikarą laivagaliu, o ne visišku bortu praeisim. Vis pranašumas, jei ką.
O šiaip nebloga mintis. Didesnė tikimybė išvengti netikėtos pasalos.
- Gerai. Komanduok, škiperi, - linktelėjęs grąžinau žiūroną Olivijui.
Bet kiek čia tereikia per keletą rumbų pakoreguoti kursą? Tik šiek tiek su burėm pažaisti, kad neplazdentų, ir vėl ramu...
O štai ir košė su morkom ir kadaise džiovintos mėsos plėšynėliais. Brisius atnešė. Na, tokia tradicija: pirma paragauja kapitonas ir jei tinka, duodamas leidimas daviniui. Tik skirtumas toks, kad kokas, šiuo atveju Brisius, pats pirma atneša dubenėlius vyriausiems, tai yra Olivijui ir Heinikei (aš tai jau su dubenėliu rankose, į šaukštą pūčiau), o visi kiti į eilutę, taip sakant, su savo dubenėliais ir šaukštais – vyriausi jūreiviai (Germanas ir Desis) ir dar Olivijaus seržantas (nepamenu jo vardo) pirmieji, o visi kiti kaip išeis. Na, štai tokia paprastutė hierarchija. Savaime suprantama.
- Marmalynė kažkokia, tas maisas (kukurūzas)... – palingavo galvą Olivijus.
- Vakare ančių kepenėlių pašteto bus ir po kvortą, - sumurmėjau. – Tik tos kepenėlės žuvimi atsiduoda ir dar su kažkokiais gumuliukais“.
Aš ir pats nesižavėjau ta kukurūzų koše, bet kur dėsies? O pašteto iš tikrųjų turėjom. Čia jau Desiui reikėjo dėkoti: – šis su tavernos „Krabo ūsas“ šinkorium susigiedojo, tai šiokią tokią proviziją gaudavom taip sakant nelabai legaliai. Kartais ir įgula net susimesdavo kokiam nors skanesniam maistui, nei tas kurį išduodavo oficialūs intendantai (kartais itin prastas: miltai su sėlenom, sūdyta žuvis prie pašvinkimo ribos, lašiniai sudrėkę, parūdyję, vaisiai pagedę ir t.t... Net delno „patepimas“ kartais negelbėdavo). Nors tai įprasta praktika visuose laivuose: pusę ar daugiau provizijos kapitonai komplektuoja savarankiškai, netgi turi savus tiekėjus. Žodžiu – visaip čia būna. Bet kabotažai po Karibus neilgi, čia ne per Atlantą keliauti, ne Indijos vandenynu drožti. Tropikuose alkanas neliksi. Bent jau man taip atrodo. Nė karto dar bado nekentėm. Pusalkaniai tai taip: - ne visada denio kambuzą pakursi, tai ir tenka graužti sausainį, duoną ir dar kažką šalto ir džiovinto. Na, tiesa, Tobage buvo paeiliui šiokie tokie sunkūs metai, kai kiaulės krito nuo kažkokios ligos, stigo atsargų ir miltų, bet ir tai kažkaip prasisukom. Kentė tik tie, kurie pernelyg išrankūs buvo. Ta prasme, matant kaip maitinasi vietiniai, tame tarpe ispanai ir portugalai ar net pietų vokiečiai ir italai, ir matant kaip maitinasi šiauriečiai, olandai, šiaurės vokiečiai, danai, anglai – ypač neseniai atvykę naujakuriai – skirtumas labai didelis. Ta prasme, jei trumpai, be išvedžiojimų, tai šiauriečiai pratę prikišti skrandį duona ir riebalais. Na dar sūdyta ar pūdyta žuvimi. Ir užgerti alumi, degtine ar dar kokia brage. Kitaip tariant - nėra duonos – tai jau badas. Žolės (salotos), šviežia žuvis, delfinai, netgi vaisiai ar vėžliai, ar gyvatės, driežai, paukščiai – jiems ne valgis. Vėliau jau, kurie sumanesni, neišmiršta nuo kokios dezinterijos ir maliarijos, atkunta: jau ir jų racionas pasipildo ir augaliniu maistu, ir vėžliais... ir net rykliai pasidaro tinkami. Tad jūreiviai (visų šalių) tarkim, lyginant su naujakuriais gerokai ir gerokai šia prasme imlesni: jiems tiek stipriai pabosta tas triumuose suplėkęs maistas (ypač po Atlanto), kad išlipę į krantą jie dažniausiai šlemščia viską kas tik kvepia šviežiena priėdę neprinokusių kokių vaisių tai po to iš drįstos neišlenda – ne kartą tokie atvejai buvo supainioti su dezinterija). O didžiausi delikatesai – vėžliena ir ryklių pelekų sriubos. Net būna, kad laivai išsuka iš kurso prie kokios tai salos, kuri pagarsėjusi vėžliais ar geranoriškais čiabuviais, kad tik šviežienos gautų.
- Oho, prabanga, vienok, - nusijuokė Olivijus, bet kad ir per jėgą, o košę baigė sukirsti. – Tikiuosi, kad sausainiai nesupeliję.
- Nea, nespėjo dar net perdžiūti, - šyptelėjau. Nors visa tai kalba apie nieką: jis apie tokius dalykus neblogiau, o gal dar ir geriau žinojo: per savaitę jūroje dar niekas nespėja sugesti, jei ne sugedusį maistą susikrovei, žinoma. O plikyta duona, tai net ir sueižėt nespėja.
Gurgiantis pilvas – ne draugas. Ir vietinė karininkija čia ne išlepusi: sostinių ir didmiesčių išrankumai jų nelepina. Na, išlipus į krantą, savo stichijoje – tai taip, čia jau jie tampa visiška savo pačių priešingybe, bet žygyje! Pabambėjimais viskas ir baigiasi. Nors, kiek pamenu, ir Jakobas buvo pasakojęs, kad per karus (Trisdešimtmetį karą), tikri karo lauko karininkai irgi žmonės buvo – iš vieno katilo su kareiviais putrą semdavo. Gal tik minkštesne duona mėgavosi, ir vyną vietoj alaus pagerdavo. O štabuose, vadavietėse, tai jau kitaip... Ten gurguolės jau generolams atskiros buvo, vien tik jiems ir jų prabangiai mantai skirtos. Pats geidžiamiausias grobis ar trofėjus – tai nusiaubti priešo vadų gurguoles, kol letenos savi vadai neuždėjo...
Bet kažkaip jau labai nukrypau nuo pasakojimo su ta savo nostalgija prabėgusiems Karibuose metams. Tiesą pasakius, gal viskas šiek tiek prasčiau buvo, nei aš čia savo plunksna liejuosi, bet, kaip žinia, atmintis labai jau blogų dalykų neišsaugo, juos pirmuosius numarina, o ir jaunuoliški įspūdžiai ilgiau neišdyla.
Brisius jau ir indus iš mūsų surinko. Jau ir su Pikaro iškyšulio smaigaliu per beveik du trečdalius jūrmylės susilyginome.
Jei gerai pamenu, užsimezgė kalba apie navigaciją ir dangaus žiburius, pagal kuriuos kursą geriau statyti. Jeigu su „Jakobo lazda“ ir net astroliabija man buvo kažkaip viskas daugmaž aišku, tai štai Gunterio kvadrantas – kažkokia mistika. Bet vis tiek šio instrumento neturėjome ir man labiau svarbu patyliukais buvo išgauti iš Olivijaus pažadą apmokyti dirbti su šiuo instrumentu, o šiaip ta užmezgusi kalba be instrumento ir lydinčių lentelių buvo labiau filosofinė – apie nieką.
 |
| Gunterio kvadrantas, 1657 m. |
(a.p.: sekstanto dar nebuvo – jis atsirado 1731 m., o kiti įvardinti prietaisai tuomet buvo gerai žinomi. Senovės Indijoje kvadrantas jau buvo naudojamas apie 1500 m. per. m. e., Europoje, kaip dangaus kūnų stebėjimo prietaisas paplito apie XIII a., o jūrinėje navigacijoje apie 1461 m. (bandymas nustatyti platumą matuojant Šiaurinės kampą (aukštį), bet patobulintas variantas paplito po 1618 m., kai anglų matematikas Edmundas Gunteris pagamino beveik kišeninio dydžio: iš esmės tai buvo revoliucinis atradimas, naudojantis lentelėmis buvo galima nustatyti tropikų, pusiaujo, horizonto ir ekliptikos projekcijas ir t.t., Astroliabija – seniausia žinoma 1295 m. - išpopuliarino portugalų jūreiviai ir jo naudingumą galutinai įrodė K.Kolumbas, iš esmės jį pakeitė minėtas kvadrantas, o vėliau sekstantas. Na, o Jokūbo kryžius arba Jokūbo lazda ar ballastela ir t.t. pats primityviausias prietaisas kampų matavimui. Atsiradimas ir kilmė nelabai žinomi, bet dėka olandų išpopuliarėjo apie XV a. Šiaip jūrinėje navigacijoje jis naudotas mažiausiai – astroliabija buvo patogesnis prietaisas, „kryžius“ daugiau taikomas geodeziniams matavimams, tad jūrai skirtas patobulintas variantas olandų buvo realiai naudojamas nuo 1515 m., o Anglijoje, nuo 1550 m., tačiau jį „nurungė“ kvadrantas, nes jį naudojant nebuvo būtina žiūrėti tiesiai į saulę (viena iš didžiausių priežasčių), nors olandai ir toliau tobulino šį prietaisą ir 1660 m. atsirado taip vadinamas veidrodinis „kryžius“ -„spiegelboog“, bet jis nepaplito ir jį naudojo daugiausiai tik olandai)
Na taip, Olivijus ir nebuvo kažkoks mano mokytojas, bet mėgavosi savo šiam laikmečiui pakankamai retu geru išsilavinimu. Kaip keistai neskambėtų, bet kai kurie vidinių vandenų jūrų kapitonai turėjo itin menką suvokimą apie navigaciją (kursas nuo salos iki salos, taip sakant, ir plačiuose vandenyse, vandenyne, tiesiog galėjo pasiklysti). Štai, panašiai kaip škiperis Heinikė: - vairininkas nuo Dievo, gimęs matyt su šturvalu rankose ir nepamainomas skraidant tarp salų, daugmaž gerai žinomose jūrose, bet tik tiek – jūrlapis jam mistika – net skaičiuot ir rašyt moka tik tiek, kiek... Na, o apie sausumos vadus – iš vis belieka tik patylėti (patentas į dantis, būgnas ant kaklo, gerai pastatyta gerklė – ir pirmyn į ataką (jei tai ne artilerijos meistras). Šia prasme jūrų karininkai per visą galvą ir net daugiau - aukštesni. Tik tiek, kad kartais Olivijus stebėdavosi mano geometrijos ir astronomijos žiniomis, kad ir visiškomis nuotrupomis. Iš esmės, principai tie patys, kaip kad ateityje mokindavo vidurinėje mokykloje (matematika yra matematika). Dabar tai suvokiau ir nagus galėjau graužt, kad šie dalykai savo laiku mano buvo apleisti (buvęs humanitaras, vis tik). Bet ir tų kruopelių, ką pajėgiau atsiminti, pakako. Šiaip tai, fizika, matematika ir geometrija, ir net astronomija dar ne visiškai neatsiskyrę mokslai. Labai glaudžiai suaugę. Vienas be kito dar toli nevaikšto. Dar daug dėsnių neatrasta. Viskas kartu ir sudėtingiau, ir paprasčiau. Ir nuojauta šiuose moksluose, o ypač praktiniame taikyme - kaip keistai nenuskambėtų, kaip keistai neatrodytų – ne paskutinėje vietoje. Kaip ir logika. Ir niekam net šypsnio nekelia. Taip yra.
Bet nespėjom mes įsitraukti į kalbas, kai Heinikė tyliai ištarė:
- Burė, - o po to jau raiškai: - Kapitone, burė! Už kairio borto, prie iškyšulio burė! – ištiesė ranką.
Stryktelėjome. Beje, ir visa įgula sukilo.
Olivijus čia pat išsitraukė monukuliarą, o aš tiesiog įsispitrijau.
Laive visi nutilo.
- Jūrų žiurkės, po velnių, - nusikeikė Heinikė: - Kapitone, jei eisime tarp Tomo ir Vidinio Braso, štai tokiu pat greičiu, jis spės mus užkirst.
- Tik mums nereikia šio kurso, Enrike, pats žinai. Einam kiek galim ir per porą patrankos šūvių imam dešinį halsą. Suteikim vilties mus pavyti, he, - šyptelėjau.
- Keistas laivas, pasakysiu aš jums, - sumurmėjo Olivijus. – Bet čia nelabai flytas. Bet lyg flytas? Vėliava raudoną kelia.
- Brisiau, gesink kambuze ugnį, tik kelis angliukus palik (gal prireiks falkonetų dagtims), Otto! – šūktelėjau, - Kelkit Kompanijos vėliavą!
- Keistas laivas, bet nuostabus... Ant borto, panašu, kad iš ties raudonos justos... Karamba, panašu, kad užkibo jūrų velnias? – Olivijus nuleido monokuliarą.
Na taip, ėjome be vėliavos. Ir tai jau senai buvom aptarę: kilus pavojui, keliam Olandų Vakarų Indijos kompanijos vėliavą. O kai jau ateis laikas – staiga pakeisim į savąją. Tiesiog toks išbandymas – doras anglų ir olandų kapitonas nelies (karas tarp Olandijos ir Anglijos dar nebuvo prasidėjęs, o įtampa tarp Ispanijos ir Anglijos bei Olandijos kėlė karo veiksmai su Prancūzija Europoje, kur nesuprasi kaip, bet anglai ir olandai lygtais prancūzų sąjungininkai, lygtais patys sau – žinios per vėlai ateina), o persekios tik plėšikai. Jiems plačioje jūroje, be liudininkų – nusišvilpt po kokia vėliava vaikštai. Ypač jei tai „Raudonasis flytas“. Pasak legendų (nors mūsų vadai ir Olivijus tame tarpe, matyt turėjo tikresnių žinių, iš kažkokių tai savų šaltinių ir informatorių). Bet jei tai ir ne tas legendinis flytas, tai vis vien – bus šiuose vandenyse vienu priešišku laivu mažiau.
Bet Olivijus sako matąs raudonus apvadus...
- Na, tikrai keistas, pažiūrėk, - perdavė žiūroną man.
Žvilgtelėjau. Dabar jau žiūronas iš ties pasitarnavo. Per kraštuose paplaukusias linzes buvo galima aiškiai įžiūrėti grakščias tristiebio laivo linijas. Kažkas tarpinio tarp ispaniško galeono ir olandiško flyto. Ta prasme, bortai mažiau pūsti nei flyto, bet turėjo nedidelį pusantro aukšto antstatą, kaip galeonas. Takelažas mišrus... Ir grimzlė matyt ne didelė. Jeigu palyginti, tai buvo arabiškas ristūnas tarp sunkiasvorių kavalerijos žirgų. Akivaizdžiai matėsi, kad tai tarsi kokia lydeka – tarp šamų, kuri gali įveikti ir seklius vandenius, ir skuosti jūromis, kaip tiktas ristūnas.
- Opšt, kad kur... Iš kur jis čia? Šiuose vandenyse? Heinike, pažiūrėk, - gal Olivijui ir nepatiko, bet perdaviau monokuliarą Heinikei.
Šis atsikrenkštė, sučepsėjo lūpomis ir tarsi sudejavo:
- Full-rigged pinnace, - ištarė. – Vokiečiai ir olandai tokius stato. Baltijoj tokius mačiau, vokiečių jūroje, bet šiuose vandenyse? Negi sugebėjo Atlantą įveikti? Mažesnio tonažo nei flytas, nedidelė grimzlė, bet greitas kaip vėjas. Ir manevringas. Mums labai reikės pasistengti... – ištiesė man žiūroną atgal, o aš atidaviau jį Olivijui. – Ir portus atidaro. Keturis per dešinį bortą suskaičiavau.
Norėjosi tik keiktis. Vis tik legendos nemelavo. Belieka tikėtis, kad jis sunkesnis ir net iškėlęs visas bures, bent jau ne greitesnis, lyginant su mūsų dvistiebiu ir pilnai prikrautu. Perkrautu. Bet tai pataisoma, taip sakant.
 |
| Full-rigged pinnace |
(a.p.: kaip jau buvo minėta, ankstesniuose komentaruose, pinasa – tai sunkiai nusakomas laivo tipas, kaip bendrinis pavadinimas. Tiesiog negalima jo priskirti kažkokiam tai vienareikšmiam tipui. Iš esmės, tai nišiniai laivai. Tuo tarpu taip vadinami „Full-rigged pinnance“ – tai pilno rangouto greitaeigis laivas – kažkas tarpinio tarp galeono ir olandiško flyto, nors į flytą labiau panašus. Statomas buvo pagal flyto principus. Jei galima taip išsireikšti, tai būsimos antros kartos fregatos protėvis (pirmoji karta – tai fregata, tiesiog sumažintas ir mažiau patrankų nešantis linijinis laivas, ir greitumu neišsiskyrė, bet vėliau, jo siluetas buvo perdarytas greitam judėjimui ir tapo legenda ir nepamainomu laivu kariniuose jūrų laivynuose). Žodžiu, tuo pačiu metu, kai vyksta pasakojamas veiksmas, Europoje buvo statomi ir taip vadinami pilno rangouto arba pilnai įrengtas „full-rigged“ pinasos „pinnaces“. Ir šiuos laivus jau galima įvardinti kaip atskirą laivų klasę – tai jau menkai nuo olandiško flyto besiskiriantis laivas: panašus į flytą- darbinis arkliukas. Nuo flytos skyrėsi tuo, kad šiek tiek mažesnis, mažesnio tonažo, mažiau išgaubtais bortais, šiek tiek greitesnis, universalesnis, lanksčiau pritaikomas įvairiems poreikiams (kaip kurjeris, kaip pašto laivas, kaip artilerijos platforma ir t.t.) arba statomas jau iš anksto numatant jo būsimą specializaciją. Priklausomai nuo rangouto, jį taip pat būtų galima pavadinti ir brigo protėviu. Jei tai karinės paskirties laivas, tai galėjo nešti iki 16 patrankų)
Full-rigged pinnace
- Gaila net būtų tokį gražuoli skandinti, - palingavo galvą išdidžiai stovintis Olivijus (o kad taip man jo pasitikėjimas savimi!). – Kaip prizinis laivas jis mums labai ir labai praverstų.
- Aha, - pakraipė apžėlusį smakrą Heinikė. – Jums leidus kapitone, stoju prie šturvalo (man linktelėjus jau šūktelėjo Germantui). Germantai, perduok šturvalą, užimk savo vietą prie bušprito. Ei, jūrų asilai! Prasikrapštot akis! (čia jau jis „Relampago“ įgulai užriaumojo) Prasideda linksmybės! Reiks pasistengti, jei nenorit krabų dugne šerti!
Pirma pamatėme „Raudonojo flyto“ nosį apsigaubiant dūmais, o po to iki mūsų ataidėjo trinktelėjimas. Perspėjimas! Ne, jokia borto patranka neiššovė. Kam? Jos gal būt net jau kovai paruoštos (nors abejoju – jei pasiduosim, tai ištaisinėti po to tikras hemarojus). Tai tebuvo tiesiog „servadore“ (ispaniškas pavadinimas) arba kaip vokiečiai vadino „Thunder Mug“ - „Dundulio bokalai“. Nedidelės signalinės vertikaliai pastatomos patrankėlės. Tiksliau viena, ir matyt visai ne maža, bet vis tiek ne patranka. Nedidelį tokį „bronzinį signalinį denio bokalą“ net ir mes turėjome (a.p.: smulkiau, jeigu domina, ir su iliustracijomis, galima pažiūrėti mano FB paskyroje: https://www.facebook.com/donatas.espada/posts/pfbid02KNUvtvjscC74roU6zmDJZGeEspmaW4WEBBAASyGC1VzjQypYaoZdWWMo8RWgRAAAl )
 |
| Signalinė patrankėlė, 1600 m. |
Na taip, portjeros atsiskleidžia, pirmojo akto pradžia! „Servadore“ šūvis kartu su atvirais laivo patrankų portais reiškė signalą pasiduoti.
- Graužkit špygą idiotai, - sumurmėjau.
Heinikė nors ir susikaupęs prie šturvalo, žiojosi kažką išrėkti, bet prieš tai spėjo šyptelėti, o Olivijus palingavo galva. Vis dar negalėjo priprasti prie mano kai kurių išsireiškimų.
Na taip, kad viskas būtų taip paprasta! Žmogus planuoja, o pragaras grįstas gerom idėjom...
Aš riebiai ir jau be jokios savitvardos nusikeikiau. Paskui mane suburnojo ir Olivijus, o Heinikė sumurmėjo „o Šventas Dieve!“...
...tarsi koks medžiotojo paleistas skalikas iš už „Raudonojo“ kairio borto išlydo vienstiebis šliupas! Tiesiog vos neištarus „fas!“. Per trečdalį mažesnis ir kuklesnis nei mūsų pinasa, bet matosi, kad greitas, kaip devyni velniai... Nespėjom apsižiūrėti, o jis jau nuo „Raudonojo flyto“ atitrūko per visą savo korpusą.
(a.p.: galvoje turimas „sloop‘as“ su tik lotyniškomis burėmis, labai panašūs į nedidelius prancūziškus liugerius. Nereikėtų painioti su vėlesniais kariniais taip vadinamais "šliupais". Jau pirmame skyriuje apie juos buvo komentaras. Galima tik pridurti, kad „sloop“ Karibuose kaip pavadinimas prigijo tik po to, kai anglai okupavo (aneksavo) Jamaiką, tai yra po 1655 m., o kaip atskiras bendrinis pavadinimas „Bermuda sloop“ pagarsėjo dar vėliau. Kaip nusistovėjusi ir identifikuojama klasė „Bermuda sloop“ pradėta statyti XVIII a. ir tapo populiariu po 1820 m. Tad herojaus įvardintas buralivis galėjo būti bet koks greitaeigis pakarančių laivelis tinkantis ir susisiekimui tarp salų. Iš esmės jį net pavadinus „pinnace“ arba isp. „pinaza“ irgi neapsiriktumėme. Tad herojus šį burlaivį pavadinęs šliupu arba „sloop‘u“ veikiau norėjo parodyti skirtumą tarp savo laivo ir gerokai mažesnio priešininko laivelio. Karibuose statyti laivai aplamai sunkiai galėjo būti identifikuoti pagal dabartinę klasifikaciją ir kalbant apie tuos laikus, tai dažniausiai bevardžiai nepasiduodantys klasifikacijai laivai pritempiami iki kažkokio tai artimiausio „giminaičio“).
- Blokuos mūsų bėgimą, - susiraukęs bet ramiai konstatavo Olivijus. – Reikia ruoštis kovai.
- Ir, kad šioji kova įvyktų bent per du šūvius nuo „Raudonojo“... – sugriežiau dantimis. - Olivijau, gal tavo muškietininkai tegu patikrina savo ginklus ir ruošiasi mėtyti balastą? Mums tuoj prireiks greičio. Ir tegu saugo mus Viešpats, - persižegnojau.
- Santjagas su mumis, - atsikrenkštė Olivijus ir nuleidęs žiūroną, stovėdamas, kaip koks paminklas kokiam nors garsiausiam jūrų admirolui, kokioje nors rotušės aikštėje, seržantui dviem trim žodžiais išlojo komandą, ir vėl čia pat pridėjo monukuliarą prie akies.
- Heinike, liepk laisviems vyrams prisijungti prie kareivių, mėtyti maišus.
- Bus padaryta, kep! Ir tegu pradeda jau dabar, o tai tuoj bus vėlu... Krovinys nemažas, kad jį šimts!
- Brisiau! Desi! – surėkiau. – Nuimti užvalkalus nuo borto falkonetų! Paruošti falkonetus mūšiui!..
Na taip, po ano išpuolio Desis taip pat tapo šiokiu tokiu artileristu. Ir „glostyti“ patrankas, kaip ir jam pačiam paaiškėjo –patiko. Na ir apmokytas jau buvo. O kaip kitaip?
Olivijus taip pat išrėkė komandą seržantui ir darbas „Relampage“ užvirė kaip padūkęs...
Per dešinį bortą skriejo iš rankų į rankas perduodami smėlio maišai, Brisius ir Desis tupinėjo aplink falkonetus, o likusi įgulos dalis vos tik, kad Heinikei į burną nežiūrėjo laukdami naujų įsakymų...
Laimei „Relampagas“ pakankamai lengvai valdomas.
Štai toks tas masalo likimas... Dabar jau rūpėjo ne „Raudonąjį“ į spąstus įviliot, o kaip realiai išgyvent. Žaidimai baigti. Arba tik prasideda?
„Raudonasis“, pakėlęs visas savo bures, jau pilnai išlindęs iš iškyšulio rago, vis aršiau bandė imti pagreitį... Jo skalikas šliupas bandė perimti iniciatyvą ir mus aplenkęs pastoti kelią. Bet tik tiek, kiek leido įžiūrėti monokuliaras, jo įgula ne tokia jau ir gausi. Ne daugiau dešimties pašlemėkų ir nė vieno falkoneto. Mūsų laimei. Bet matyt šautuvus tikrai turi... Na ir jam nereikia mūsų pulti: - jam tereikia priversti mus sumažinti greitį, priversti manevruoti, ir to pakaks, kad priartėtų „Raudonasis“ ir su mumis susitvarkytų taip kaip jo supratimu dera...
Tiesa, juos kiek suglumino nors ir nuspėjamas, bet vis tik staigus mūsų kurso pakoregavimas – paėmė dešinį halsą per kokius keturis rumbus, tai yra atsistojom beveik pavėjui...
„Relampagas“ vis lengvėjo ir vis labiau greitėjo. Nestipriai, bet pamažėle... Jau ir vaterlinija pakilo... Bet šliupui, tai kas? Jis irgi lengvai ir palygint akimirksniu valdomas: tik vienas dvigubai ilgesnis už korpusą stiebas ir manevringa lotyniška burė, o štai „Raudonajam“ dėl savo rangouto ypatumų reikėjo, kad ir nedaug jau taip labai, bet persiorientuoti. Ir jis panašu, kad jis dėl manevro šiek tiek atsiliko. Bet tai neilgam... Išlošėm nebent savo laivo korpusą. Ir tai daugių daugiausiai...
Pasigirdo trinktelėjimas. Dar vienas perspėjamasis šūvis. Bet šį kartą jau ne iš „servadoros“... Matyt ant bako turėjo kokią tai patrankėlę, nes pamatėm, kad sviedinys pliumptelėjo į vandenis. Bet tai visiškas niekalas – mažiausiai trys šūvio atstumai. Be reikalo tik sviedinius ir paraką naudoja. Akivaizdu, kad „Raudonojo“ vadas susinervino. Gal per kokius žiūronus pamatė mėtomą per bortą jo supratimu brangų krovinį? Visai gali būti.
Bet dabar jau niekas nepasakys ką mąstė ar ką pagalvojo „Raudonojo“ įgula ar vadas. Galima tik spėlioti: gal dėl mėtomo krovinio, gal nepatiko, kad bėgam, o tai dažnai paprasti pirkliai, tikėdamiesi išsaugoti gyvybes tiesiog pasiduodavo (pagal nerašytus papročius žiauriai bausdavo tik tuos, kurie bandydavo priešintis, bet ne taisyklė), o gal mūsų elgesys su jų kokiais tai planais susikirto? Ne viskas pavyko? Na, bet mums jie irgi išmetė „staigmeną“. Tai jau taip – šliupo pavidale. Štai, nelabasis - skuodžia ir vis artėja. Nenumaldomai artėja. Jei dėl „Raudonojo“ dar negalim suprasti atstumo – tolstam ar artėjam, ar panašiu greičiu skuodžiam, tai piratų šliupas akivaizdžiai mus pasivys...
Tik tiek, kad, kaip žinia – burlaivių „regata“ – tam tikra prasme nuobodus dalykas. Nuobodus ne ta prasme, kad neaistringas, bet nuobodus ta prasme, kad rezultatai ne žaibiški. Per tą laiką, kol nors kiek šliupas priartėjo, kol kursai nusistovėjo, kol Pikaro smaigalys tolo, o Braso salos ir tuo pačiu sąsiauris (kanalas) tarp jų artėjo, galėjai ir kavos pagurkšnoti, ir pypkutę supapsėti...
(a.p.: „regata“ kaip terminas atsirado XV a. ir visų pirma kaip Venecijos gondolų varžybos. Pats terminas sportinėms burlaivių varžyboms pradėtas taikyti XVIII a. – tad vien dėl to šis žodis paimtas į kabutes)
Bet ne iki kavos ir tabako buvo. Ir vyrai su tais maišais nusivarė, supluko po devyniais prakaitais. Išsikeikė iki sielos gilumų. Na ir Heinikė paskui juos plūdosi, nes netolygiai iškraunant triumą ir kartu judant po burėmis, laivas neprognozuojamai sulinguodavo ar kuriam laikui panorėdavo gultis ant netinkamo borto, ir tai atsiliepia greičiui. Labai negerai atsiliepia. Na ir, aišku, vien todėl burių negalėjo pilnai įtemti, kad laivas ant borto pasvirtų ir dar didesnį greitį paimtų.
Bet pagaliau išgirdome seržanto šūksnį „Baigta!“ ir Heinikės – „Visi ant dešinio borto!“
Kas kaip galėjo tas ten ir įsikibo prie dešinio borto, o stiebai įsitempė, trosai sukaukė, pasigirdo girgždesys ir „Relampagas“ su pilnai įtemptomis burėmis, pereidamas į kairį halsą per du rumbus, gulė ant kairio borto. Falšbortas vos tik, kad nesiekė vandens. Rizikingas manevras. Bet „Relampagas“ tarsi kokia slidė – šliūžtelėjo per visą korpusą priekin, tarsi kokia nematoma ranka būtų templę atleidusi.
Heinikė tokiu manevru privertė susinervinti jau ir šliupą... Iš jo net grasindami iššovė.
Keiktelėjau. Kulka nepadarydama jokios žalos caktelėjo į bortą. Jeigu ilga muškieta ir geras parakas, o cakteldama kulka nepadarė visiškai jokios žalos, tai koks atstumas? Na, kokia pusmylė, gal kiek daugiau. Matyt anie ant borto turi kažkokį tai „snaiperį“, kad pabandė šauti (a.p.: ~ XVII amžių muškietos buvo pakankamai tikslios, kad pataikytų į pusės žmogaus siluetinį taikinį per 100 m (330 pėdų) ir pramuštų 10-13 cm. pušinę lentą (arba 4 mm. plieno lakštą). Na, o maksimalus kulkos nuotolis buvo ~1100 m (1200 jardų arba beveik du trečdaliai jūrmylės), bet kaip ir minėta, labai daug priklauso nuo parako kokybės, užtaiso kiekio, kalibro ir pačios muškietos konstrukcijos, o standartų (kaip mes jį suprantame šiandien) jokių dar nebuvo. Graižtvines muškietas buvo bandyta daryti. Graižtva jau buvo žinoma nuo XV a. pabaigos, 1611 m. Danija net bandė graižtvines muškietas naudoti kare, bet iš esmės tai buvo ekskliuzyvas iki pat XIX a., nors dėka Frydricho Didžiojo, spec. daliniai (jėgeriai, šauliai, jas karo lauke pradėjo naudoti nuo 1750 m., tačiau dėl lėto ir sunkaus pertaisymo, kaip masinis ginklas neišpopuliarėjo – iš esmės iki pat Krymo karo).
- Šunsnukiai, - ištariau ir sužiurau į „Raudonąjį“. Jis dar toli. Turim spėti: – Heinike, kai duosiu komandą, išlygink laivą („Klausau, kep!“). Olivijau, kai tik Heinikė išlygins „Relampagą“, duok komandą šauliams perbėgti prie dešinio borto. Tegu darniai iššauna, iškart po mano falkoneto („Gerai“). Ei! Brisiau, Desi, kairio borto lakštingala paruošta?!
Ataidėjo „Taip, kep!“
Šliupas skuodė per bangeles, artėjo link mūsų kairio borto skersai mūsų kurso. Aišku nesileis taranuojamas, bet susilyginęs ir gulęs į kairį halsą būtinai pykštels iš visko ką jie ten turi. Ką gi...
- Laikas! – nusprendžiau, kad šūviui atstumas pakankamas. – Heinike, lygink laivą! Brisiau, ugnies. Olivijau...
O toliau jau viskas na gal ne kaip iš natų, bet į improvizuotą grojimą vargonais gal ir panašu: Heinikė pakoregavo kursą, „Relampagas“ išsitiesino, burės kiek atsileido, šauliai pagal komandą metėsi prie kairio borto, o aš pats link falkoneto.
Nuardytas denis trukdė. Nepaprastai trukdė. Reikėjo lakstyti per keletą linguojančių įtvirtintų lentų, kad jas kur nelabąsias!..
Tuo tarpu šliupas, matyt apsidžiaugęs savo „sėkme“ jau visai įžūliai priartėjo. Puikiausiai jau matėsi net veidai, ką jau ten ruošiami šautuvai?!
Ir niekad matyt nepamiršiu plėšikų vairininko prie šliupo rumpelio fizionomijos, kai pagaliau suvokė savo likimą (a.p.: rumpelis - svertas, prijungtas prie vairo plunksnos ašies, arba šturvalas ir erdvė aplink – šiuo atveju svertas prie vairo plunksnos), kai pagaliau akivaizdžiai išvydo falkonetą ir muškietų vamzdžius paremtus į bortą. Anksčiau per savo įžūlumą ir tamsumą, o gal ir dėl pragertų smegenų, nekreipė į tai jokio dėmesio. Priprato prie lengvo grobio? Aha, kad tiki ne taip...
Barzdoto vairininko veidas ištįso, net pasišiaušusi barzda rodos piestu atsistojo. Išrėkė kažką savai įgulai. Kažkas iš jų pabandė iššauti, bet tie šūviai nuėjo perniek, kažkur dangun, nes vairininkas nekreipdamas dėmesio į šaulių pastangas pabandė pakeisti kursą, kad savo laivelio nepastatytų bortu visiškai į mūsų bortą (sumažintų apšaudomą plotą), nors toks elgesys jiems galėjo baigtis dar prasčiau – mes tiesiog taranuotume tą sušiktą geldą...
Man alsuojant kartu su patrankėle, žalio kupsto jūroje – Braso salos prieš sąsiaurį fone, prieš iššaunant dar spėjau pamatyti, jog šliupas paskubom bando mažinti burių plotą – stabdo... Bijo iššokti mums ant nosies. Teisingas bandymas: šliupas akivaizdžiai mažos grimzdos, stiebas labai aukštas, burių plotas didelis ir matomai be deramo kilio, tad atlikti manevrą staigiai posūkyje supliuškindamas bures pabijojo pagauti bročingą ir po jo, kaip taisyklė sekantį overkilį.
Bet buvo per vėlu:
- Taikyti žemiau borto! – surėkiau.
Sušnypštė parakas, pakilo aitrus dūmas, pliūptelėjo liepsna, sudrebėjo bortas, skaudžiai nutvilkė petį, denį trumpam apgaubė aitrus dūmas... Bet dar jam nespėjus užgožti visko aplinkui, sukomandavo seržantas ir pliūptelėjo beveik darni muškietų salvė. Šeši muškietai! Taip pat didi jėga! Žiūrėti pataikei ar ne – nebuvo prasmės – parako dūmas, vienok! Užtat pasigirdo grūstuvų tarškėjimas...
...ir nuo laivagalio pasigirdo Heinkės šūksnis!
- Hei! Yra! Yra! Šunsnukiai, kalės vaikai!!!
Nors čia pat ataidėjo ir naujas trinktelėjimas... Net širdį suspaudė. Galingas šūvis nuaidėjo mūsų užnugaryje. Ir trinktelėjo ne kokia tai silpnutė patrankėlė! Iššovė „Raudonasis“.
Palengvėjo tik pamačius, kad sviedinys mūsų nepasiekė. Dar tolokai. Dar pusė šūvio, ne mažiau. Bet jei gaišim, netruks jį sumažinti...
- Pertaisykit falkonetą, - paliepiau Brisiui ir nutipenau per lentą link laivagalio, prie šturvalo.
Šiaip, kažin ar falkoneto mums prireiks, bet tebūnie. Per drūtgalį užtaisomą falkonetą ištaisyti – ne taip jau ir sunku. Jokia problema.
Neprireiks vien todėl, kad prieš „Raudonąjį“ be palaikymo nepasigalynėsi...
Užtat atsivėrė širdžiai mielas vaizdas: šliupo dešinys bortas apdaužytas. Net sunku pasakyti ar tai padarė falkonetas ar muškietos. Šliupo įgula net perbėgo ant kairio borto, kad dešinys pakiltų ir vandens neprisemtų. Paliekam jį plūduriuoti su per pus nuleista ir supliuškusia bure - tegu savi pirdžiai juo rūpinasi. Na ir Vidinę salą jiems pasiekt tokioj būklėj ne problema. O ten jau viešpats valioje – išgyvens toje negyvenamoje salelėje, ar ne.
Ne kraugerys, bet mintyse tikėjausi, kad ir sužeistųjų ar užmuštųjų jie turėjo...
- Enrike, pasistenk išlaikyti panašią distanciją, kad nekiltų noras mūsų persekioti, - žiūrėdamas į mus persekiojantį „Raudonąjį“, jausdamas, kaip adrenalinas kala smilkiniuose, ištariau.
- Per vėlu, - sumurmėjo Olivijus. – Jiems vis tiek reikės įeiti į sąsiaurį. – Vėjas ir išorinis salos reljefas nieko kito jiems neleis.
Na taip, priešais jau atsivėrė kanalo žiotys, tamsesni vandenys ir bangos ridenosi viena per kitą jau ne taip tvarkingai, mušė viena kitą, jautėsi jų netolygumas ir pakitęs „Relampago“ lingavimas.
- Negaliu, kep, - papurtė galvą Heinikė, - reikia paimti kuo greičiau. Kanale sala vėją pristabdys, o jų stiebai aukštesni, burių plotas jiems gelbės, o mes vėją prarasim. Kuo toliau atitrūksim, tuo geriau...
Linktelėjau. Ką gi, panašu, kad taip ir bus, o Heinikė, kaip niūrus pranašas bambėjo toliau:
- Po šimts velnių, po šimts velnių, gali tekti ir zigzagais eiti palei pakrantes.
- Tai mūsų ir pranašumas, o jiems tik farvateriu...
- Tame ir reikalas...
O dabar jau ir prasidėjo tikrosios lenktynės ant išgyvenimo. Abu laivai vienus pranašumus prarado, o kitus įgavo. Tarsi susiniveliavo, ar ką?
Heinikės pranašystė beveik išsipildė. Skersvėjai ir įėjimo į kanalą bangų nelygumas darė savo, o vėliau ir vėjo susilpnėjimas... ir mus gelbėjo tik išlošta distancija... kuri gerokai sumažėjo. Šitoji „full-rigged pinnace“, kaip šį flytą pavadino Heinikė, išties nuostabus laivas. Greitaeigis ristūnas... Kad tik koks netikėtumas pokšto neiškrėstų! Menkai pažystamas sąsiauris, nežinomi krantai, nežinomos srovės... Na ir takelažą globojantiems dievams reikia melstis...
Žodžiu, persekiotojas distanciją sumažino, panašu, kad artėjo - nervus pradėjo kutenti...
Kaip čia geriau paaiškinti tą padėtį? Pats sąsiauris tai gana platokas: nuo vidinio Braso iki Išorinio Braso krantų apie pusmylę – tai pakankamai daug, tai yra, bet kokios krypties vėjo lėkštos salos neužstoja. Bet stiebų aukštis ir burių plotas kaip tik čia ir stoja į žaidimą. Abiejų salų sąsiauryje krantai, tai tarsi išnertas kelėnas: – Išorinio Braso krantas tarsi šleivikaulio, o Vidinio Braso, tarsi blauzdikaulio, tik girnelės nebuvo. Ir mums reikėjo jį kirsti skersai iš pietryčių į šiaurės vakarus, kad pasiektume Groto įlanką, kur turėjo slėptis „Santa Ana“. Groto arba Urvo įlanka (Cave Cove įlanka) taip vadinosi dėl joje esančio didelio urvo, kuris dingsta gilyn į salą, į stačią uolėtą krantą. Labai patogi vieta pasalai – išėjus staigiu kampu palei Išorinio Braso pietinį išlenktą krantą iš sąsiaurio panašiai į šiaurės vakarus – negalėjai matyti kas toje įlankoje slepiasi, o rifų nėra ir gylis pakankamas net galeonui.
Taigi, primetus, nuo sąsiaurio rytinio galo iki Urvo įlankos mums reikėjo nubėgti panašiai apie du trečdalius jūrmylės arba apie vieną sausumos mylią, bet jei eitume tiesiąja. O tiesiąja eiti nelabai išėjo. Tad kiek daugiau... Atsilaikyti apie dvidešimt minučių... galėjau bandyti apversti smėlio laikrodį, kažką matuoti, kad nervus nuraminčiau, bet, o ką tai duos? Tad tik užsičiaupus ir sukandus dantis ar palūpį, beliko tik žegnotis ir pasitikėti Heinike, likusia komanda ir be abejo – pačiu laivu...
O minutės slinko lėtai...
Bet slinko. Šiek tiek praradome greitį, bet atstumo taikliam šūviui nuo nosies patrankų „Raudonajam“ dar nepakako. Bet distancija vis tiek panašu, kad mažėjo, nors ir išlenktas pietinis Išorinio Braso krantas, uolėtas, su viršuje apaugusia žaluma ir aiškiai matoma šviesesne pakrantės juosta ir vis labiau artėjo... Vidinio Braso kranto siluetas už laivagalio tolo... Bet jį įžiūrėti trukdė jau ir „Raudonasis“...
Šis dar kartą šovė, beje. Vėl perspėjamasis šūvis. Tik sviedinys akivaizdžiai arčiau pliūptelėjo. Bet mes jau pernelyg pavojingai kranto. Mūsų grimzlė tai leido, o štai „Raudonajam“ tiesmukai persekioti jau nebeišėjo – jam matyt nežinoma pakrantė (o gal atvirkščiai? Pernelyg gerai žinoma?) – jam teko per porą rumbų koreguoti kursą vakarų kryptimi... Bet išėjęs iš sąsiaurio, jis stos visiškai pavėjui ir susigrąžins sugaištą laiką...
- Spėsim, kol prisiartins per šūvio atstumą, - konstatavo Olivijus nuleisdamas žiūroną.
- Reiktų kiek sulėtinti, kad labiau prie mūsų glaustųsi, - sumurmėjau. – einu užtaisyt „servadorą“, reikia signalą duot.
- Kažin ar būtina? – gūžtelėjo pečiais Olivijus. – jis jau čia trinktelėjo. „Santa Ana“, jei ji čia, turėjo išgirsti. Na, bet, maža ką? Tikėkimės siestoje nesnaudžia.
- Kokia dar siesta, po velnių, - nusikeikiau. – Tuoj pažadinsim...
- Nešauk, nereikia. Įtars klastą, nusivarys į šiaurės vakarus, tiek ir tematysim. Komandoras donas Diegas neleis ten kažkam jo laive siesta mėgautis. Būk ramus.
- Klausau, vade, - šypteldamas atidaviau sarkastišką reveransą.
- Che, na ir gerai, - šyptelėjo Olivijus.
Per tas kalbas įtampa kažkiek prasisklaidė...
- Kiek pažįstu savo dėdę, tai ant kranto bus išstatęs stebėtojus... – sumurmėjo Olivijus ir per savo monukuliarą pradėjo apžiūrinėti kranto liniją. – Ne, nieko nesimato (kaip vėliau paaiškėjo, stebėtojai vis tik buvo)
Ir štai, pagaliau ilgai laukta atomazga - nuo laivo nosies pasigirdo šūksnis:
- Matau bures!
O iš „Raudonojo“ vėl trinktelėjo šūvis...
Sviedinys beveik atskriejo iki mūsų – pliūptelėjo tiesiai į kilvaterį. Bet jau skubėti nebesistengėme, nors buvo galima dar šiek tiek pasistengti – vėjas sustiprėjo, bet dabar tai jau nebūtina. Netgi atvirkščiai! Paskutinę akimirką išbaidyti persekiotoją būtų nedovanotina klaida...
Tik, kad mūsų įgula ir kareiviai, pamatę už pietinio iškyšulio besislepiantį ir keliantį bures galeoną („Raudonasis“ dar jo negalėjo matyti), pradėjo džiaugsmingai šūkalioti, ir mojuoti skrybėlėmis...
Finišas...
O toliau jau ir nebėra ką pasakoti. Mes praskuodėme pro „Santa Aną“, o kai „Raudonasis“ visiškai nepasiruošęs galynėtis su gerokai galingesniu laivu jį išvydo, buvo per vėlu koreguoti kursą – inercija per didelė, burių plotai per dideli – tai ne šliūpas su lotyniškom burėm, tad jis tiesiogine ta žodžio prasme – užšoko ant jau pasitikimui judančios „Santa Anos“ kairio borto...
Pasigirdo galingas artilerijos dundesys... Laivus apgaubė dūmai... Net mes galėjome užuosti tą puikiai pažįstamą aitrų kvapą.
O po to riksmų, šauksmų aidai...
- Stojam į dreifą! – išrėkiau. – Otto! Pakeisk vėliavą!
- „Ana“ ims jį abordažu, kaip Dievą myliu, - pakomentavo Olivijus. – Eeeech... Būtų gerai prisidėti... – net mostelėjo ranka, tarsi joje jau laikytų kokį falšioną.
Bet toliau jau mums beliko būti tik pasyviais stebėtojais. Beje, „Raudonasis“ pabandė atsišaudyti: - nugriaudėjo ir jo pabūklai.
Matomai „Santa Anos“ patrankos buvo įvairiai užtaisytos – paprastais, bortą mušančiais sviediniais ir grandininiais sviediniais takelažui šluoti... Bent jau iš dūmų išnirusio „Raudonojo“ bakas buvo tarsi nuardytas – nuplėšytas, falšbortas išdaužytas į šukes, trosai kabarojo, bušpritas sudraskytas. Iš foko burės (fokstiebio apatinė burė) vieni skiautai. Jis akimirksniu prarado savo pranašumą – greitį, o „Santa Ana“ prie jo grėsmingai priartėjo, lyg ruoštųsi apsikabinti.
Sutratėjo muškietos ir kiti lengvieji ginklai. Pasigirdo porelės borto falkonetų šūviai.
- Nepavyks, - sulingavo galva Heinikė į Olivijaus žodžius. - Kad sugrįžti į buvusį kursą, mums reikės apsukti ratą su keletu halsų – iki to laiko viskas bus baigta.
- Suprantama, suprantama, - nervingai mostelėjo ranka Olivijus. – Eech, koks laivas! Svajonių laivas.
Aha, svajonių laivas. Jei gerai pažįstu Olivijų, jis jau save matė ant trofėjinio „Raudonojo“ laivo kapitono tiltelio... Nors?.. Nors nieko neįtikėtino tame nebūtų su jo kilme ir ryšiais. Ir nuopelnais, be abejo...
Bet nelemta buvo išsipildyti Olivijaus svajonei. Jei ji būtų išsipildžiusi, tai ir mano likimas galimai visai kitokiu keliu nueitų, nenuneštų kažkur į kitą pasaulio kraštą, į tolimas Pietų jūras, į Filipinus... O neišsipildė nežinia dėl ko: ar tai buvo atsitiktinumas, ar neatsargumas, ar „Raudonojo“ kapitono pasiaukojimas, bet „Santa Anai“ jau besišliejant, jau kai jūreiviai ir jūrų pėstininkai nardydami po parako dūmus, melsdamiesi, kad jų nenudėtų atsitiktinė kulka ar kokia nuolauža pradėjo mėtyti abordažinius kablius, staiga „Raudonasis“ sudrebėjo...
...tiesiog akivaizdžiai matėsi, kaip arčiau juto, denyje atsivėrė tarsi krateris, ugnies geizeris: denis su liepsnos liežuviais tiesiog išlėkė į orą su jį lydinčiu sprogimu, bizanstiebis pradėjo svirti kreipdamas liepsnų apgaubtą laivą ant dešinio borto, grotstiebis pradėjo pavojingai svirti, o kai kurie šipuliai pasiekė net ir mus.
Sustingom net išsižioję, su nukarusiais vepeliais... Tai tiesiog neįtikėtina, bet kažkodėl sprogo „Raudonojo“ kriuit-kamera... Bent jau ugnies praraja atsivėrė ten, kur ji panašiai ir turėjo būti. Kažkoks debilas pypkę užsirūkė? Su svylančia dagtimi įbėgo? Neuždarytu žibiuntu įslinko, o ten tiek jau buvo prisikaupę parako dulkių? Na kas dabar pasakys?.. Bet patys kalti – „Santa Ana“ įkaitintais sviediniais tikrai nešaudė.
Klyksmai, riksmai, „Raudonojo“ įgula nuo juto ir bako pradėjo šokinėti į vandenį, „Santa Anos“ abordažinė komanda pradėjo kapoti abordažinių kablių lynus, o ji pati, sudrebėjusi ir gavusi ugnies pliūpsnį, užkabindama savo juto antstatu besiverčiantį ir liepsnojantį „Raudonąjį“, susisukusi ant dešinio borto, bandė nuo jo atitolti, atsiplėšti, atitrūkti. Kai kurie nuodeguliai ir liepsnojančių burių skiautės krito ant jo denio, ant burių – įgula lakstė kaip išprotėjusi, kad tik užgesintų bet kokią žiežirbą...
Atitrūko... kažkiek paplaukė ir net mes išgirdome komandą stoti į dreifą. Net būtų galima susišnekėti, bet ten mes dabar visų mažiausiai rūpėjome.
- Tfu, mijerda, - atsidusau žiūrėdamas, kaip tarp nuolaužų pamažu grimzda liepsnojantis laivas.
Patikėkit, jei tai nebūtų taip liūdna, tai būtų pats romantiškiausias vaizdelis pasaulyje. Na, ir, aišku, jei ne tarp nuolaužų jūroje besikapanojantys žmonės. Rėkiantys ir prašantys pagalbos. Bet niekas net piršto nepajudino. Nei mes, nei „Santa Anoje“. Gal tik priėjęs seržantas kreipėsi į Olivijų:
- Senjore, pamenu prie Sent Kitso, mes į tokius šaudėme, - linktelėjo seržantas link jau visai po vandeniu dingstančio laivo. Liepsnų jau nebebuvo, tik rūkstančios nuolaužos ir tarp nuolaužų kažkiektai ten dar bandančių išsilaikyti ant vandens nelaimelių.
- Parako tokiems pašlemėkams gaila, - atsimojo Olivijus. – Ir net virvės. Tegu būna jiems gailestingos krabų žnyplės, - susuko marmūzę Olivijus.
- O jei kas išplauks? – įsikišo ir Heinikė.
Olivijus išsišiepė:
- Ir manai jie sugebės užsikabaroti ant tų uolų? – kinktelėjo link kranto. – Dreifuojam ir laukiam komandos prisiartinti. Komandoras būtinai norės su mumis pasikalbėti.
- Heinike, liekam dreife, - ištariau. – Pasirūpink, kad komanda grąžintų denio perdangą, o tai dar kas sprandą nusilauš.
- Bus padaryta, kep, - linktelėjo Heinikė ir šūktelėjo Germantui, kad šis prieitų.
- Desi, išmesk lagą, gal inkarą galėsim nuleisti! Brisiau! Ištaisyt falkonetus! – dar riktelėjau nusisukdamas nuo nuolaužų ir nelaimėlių. Kažkaip gailestingumo piratams nebuvo, bet ir į skęstančius žmones žiūrėti neturėjau jokio noro. Man tokie vaizdai priklūs.
O ką darysi? Tokie laikai, tokie papročiai. Tokia realybė. Nė kiek ne blogiau, kaip nusikaltėlį pervesti per lentą...
Nors ne, net nepastebėjau iš kur pasirodė irklinis botas, matyt per sveiką dešinį bortą, kurio mums nesimato, „Santa Ana“ nuleido. Valtis spėriai lydima vairininko išrėkiamo takto, spėriai nusiyrė link nuolaužų. Matyt nusprendė keletą vis tik išgriebti. Bet kas iš to? Apklaus ir pakars. Arba per tą pačią lentą atgal į jūrą nustums. Bet kokiu atveju, jie pasmerkti. Nebent iš tikro pasitaikytų vertingas ir labai vertingas žmogus (su ryšiais, su galimybe išpirkai ar mainams, bet kažin ar tokių bus).
- Gaila tokio gražuolio, ar ne? – Olivijaus balse jautėsi tikras liūdesys. Jis vis dar žiūrėjo ten, kur ką tik visiškai dingo liepsnojantis laivas. Beliko tik plūduriuojančios ir kai kurios dar rūkstančios nuolaužos ir pagalbos maldaujantys piratai.
Gūžtelėjau pečiais ir spoksodamas į „Santa Aną“, kur virė darbai, nuo kurios sklido šūksniai ir pasirėkavimai, plaktukų tauškėjimai ir net pjūklų džerškėjimai, pritariau:
- Gaila. Bet pala, dar kokį nors sumedžiosim. Gal kokį prancūzišką...
Na ir pas mus užvirė darbas: jūreiviai pradėjo traukti denio lentas.
- Prancūzai laivų statyt nemoka... – su panieka balse atšovė Olivijus.
- Aha, nemoka, - šyptelėjau puse lūpų. - Klausyk, gal Puerte žinai kokį gerą siuvėją, o tai į Anos ir Migelio vestuves neturiu kuo apsirėdyti.
- Ką?!
Vos nesusijuokiau. Toks netikėtas temos pokrypis, tarsi aidas iš visai kito pasaulio, išmušė Olivijų iš vėžių: akys išsiplėtė, antakiai pakilo, tankiai sumirkčiojo.
- Na, gi siuvėją... Žinai kokį? Su tokia apranga gi į vestuves nevyksiu, - tiesiog lengvu mostu nuo galvos iki kojų mostelėjau į save: tarsi rodydamas – „pažiūrėk, kokios drapanos“.
- Aaa... na tu ir... – papurtė galvą Olivijus, žiojosi kažką sakyti, bet tik šyptelėjo ir staiga prapliupo garsiai juoktis. Nuoširdžiai ir garsiai, kad net kai kurie komandos nariai – šypt-šypt, na ir mane užkrėtė, irgi nusijuokiau. O dar po kelių akimirkų patys nežinodami ko, krizeno ir visa įgula.
Galų gale, nubraukdamas ašarą, šypsodamasis Olivijus paplekšnojo man per petį:
- Habanoje geresni siuvėjai. Spės ir ten pasiūti. Tikiuosi tavo įgula pasiruošusi užkariauti Habanos mergų širdis?..
 | |||
| Vidinė ir Išorinė Braso salos, ir sąsiauris tarp jų (St. Tomo salos šiaurė) | |
 |
| Urvas pagal kurį pavadinta įlanka |
Flibustjerų sala
Tęsinys planuojamas 2024-05-24
