"Karibų krabas. Likimo šturvalas". III (I) dalis. 2024-02-16

 

III. Indijos tiltas

 (a.p.: tai dabar žinomas Bridžtaunas – dabartinį pavadinimą gavo 1654 m., kai anglai per upę pastatė savo tiltą. Mietas buvo vadinamas Šv. Mykolo miestu arba tiesiog Bridžtaunu. Nuo 1628 m. (kolonizavo anglai) iki 1654 m. „Indian Bridge“ vadino dėl to, kad atvykę kolonistai savo nuostabai ten atrado dar aravakų statytą tiltą. Tačiau šis skyrius pavadintas labiau perkeltine prasme, kaip kelias-tiltas nuo Tobago į šiaurę per Antilų salyną)

 

I.

 Nors buvo pakankamai tvanki naktis, pašokau išpiltas šalto prakaito. Ir visa tai nuo staiga per miegus toptelėjusios minties, jog aš nunuodijau maestro Giunterį. Savo mokytoją ir globėją. Na taip, nepamenu ką ten tokio susapnavau, o tiesiog, kaip paleistas iš katapultos atsisėdau ant gulto ir toji įkyri mintis tarsi užspaudė smegenis: priešais akis plaukė vaizdinys kaip iš flakonėlio girdau maestro. Ir girdydamas suprantu, jog ten buvo visai ne laudanas, o skiestas strichninas.

Papurčiau galvą, sudejavau, tamsoje sugrabaliojęs ąsotį gurkštelėjau šilto vandens, pabandžiau išmesti tokias mintis iš galvos, bet vėl prigulęs ir užmerkęs akis, supratau, jog užmigti ir bent jau prisnūsti nepavyks. Tos kvailai įkyrios mintys ir vizijos vėl pradėjo brautis galvon.

- Scheiβ-βe! Kad kur jas kur visas... sutrauktų... – subambėjau ir jau atsikėlęs sugrabaliojau ant stalo stovinčią spingsulę ir skeltuvą.

Niūrų kambarį nušvietė blausi mirguliuojanti šviesa. Kadaise, kaip tarnybiniai viengungiai mes čia glaudėmės trise: Jakobas anapus pertvaros, Giunteris šiapus ir aš, įsikūręs šalia įėjimo. Ne kaži kas, kuklu ir paprasta. Tik tiek, kad už sienos tas pats lazaretas, per aikštę gubernatoriaus rezidencija, apie kurią jau pasakojau (a.p.: aprašyta „Karibų krabas. Atogrąžų audronaša“). Dar keli trobesiai ir juosiančios medinio forto tvoros vartai. Kiek čia mūsų tos medinukės tvirtovės?

Atidariau medicininį Giunterio lagaminą. Tiesa, dabar jau mano – maestro prieš valandą išėjo. Jis dabar ten, kažkur anapus, o jo kūnas už sienos. Pilnai apklotas apklotu, guli sustingęs...

Prieblandoje sugrabaliojęs flakonėlį atkimšau kamštį, pauosčiau. Net liežuvį prikišau. Na ne, jokio aitrumo. Prinešęs prie spingsulės pabandžiau perskaityti iškeverzotą užrašą, bet nepavyko. Išblukęs rašalas ir raštas neįskaitomas.

Velniop.

Sviedžiau buteliuką į dėžę, kur jis garsiai trinktelėdamas sutarškėjo.

- Velniop, - suirzęs jau dabar ištariau balsu ir basa koja spyriau į dangtį. Dangtis trinktelėjo tarsi riktelėdamas „Bams“.

- „Naar Po“, - atsirėmiau alkūne į stalą.

(a.p.: čia šioks toks kalambūras: ol.-vok.:  „Bams“ žargone reikštų priedurnį ar mažvaikį, ar vaikigalį su neigiama emocija, o „Po“ žargone gali reikšti subinę. Pavyzdžiui: „ga naar Po“ – „eik subinėn“)

Šiek tiek, lyg būčiau hipnotizuojamas, stebėjau spingsulės vyturiavimą. Supratau, kad nieko gero nebus – nebeužmigsiu, o už lango visiška tamsa. Tropikuose naktis be mėnulio – tai visiška akluma. Plynoj vietoj tik žvaigždes stebėti. Bet tarp rentinių ir pastatų ar kur miške – tikra pražūtis. Įdomu, kiek laiko? Bet vienintelis laikrodis pas gubernatorių. Na dar pas Heinikę laive. O mes šiaip – jau senai nuo tokio daikto atpratę: rytas-naktis, vidurdienis – vidurnaktis. Nors vidurnaktis tai tokia ištempta sąvoka, kaip ir naktis. Pagal nuojautą, jei mėnulio nėra. Bet kažkaip to lyg ir pakanka. Forte ir „Bliksemflite“ varpą „pamuša“ (kiek tiksliai, tai čia kitas klausimas), o visur kitur – kaip išeina. Ir nieko – gyvenam.

Ir ką dabar veikti?

Kažkodėl pagalvojau apie tabaką ir su spingsule rankoje nupėdinau į Jakobo pusę, ant lentynos susigrabaliojau vieną iš jo dar likusių molinių pypkučių, tabako kapšelį.

Prisikimšau pypkę, prisidegiau.

Galva apsvaigo, sienos tarsi pradėjo plaukti. Ne, na aš buvau bandęs rūkyti, kaip čia neparūkius. Bet tik tiek – prie stiprios tabokos taip ir nepripratau.

Bijodamas, kad nesupykintų padėjau pypkutę ant molinės lėkštutės ir perkėliau savo subinę ant gulto.

Kur tas vanduo?

Bet kažkodėl jo taip ir nesugrabaliojau: - nulūžau! Tik šį kartą jau sapnavosi kažkokie spalvoti ratilai, spalvoti žvėrys, tarsi iš mozaikos sulipdyti žmonės (o gal elfai?)... Tačiau kai subildėjo durys, pašokau vos nuo gulto neišvirsdamas ant aslos.

- Ei, Redi! – pasigirdo kimus balsas anapus durų ir keli nekalti spirtelėjimai į tas pačias duris.

Nušlepsėjau iki durų, ištraukiau velkę ir riktelėjau tiesiai į šviesą ir siluetą:

- Kam Redis, o kam meneer Johan! – na, žinoma, apie mano paaukštinimą dar niekas dorai nežinojo arba žinojo, bet nekreipė dėmesio. Kaip pasistatysi taip ir bus, taip sakant. Geriau nuo pirmos dienos. Nors iš manęs dabar „ponaitis“, „ponas“, „gentas“ ar koks kitoks „menas“ – visiškai buvo nekoks: basas, traiškanotom akim, pasišiaušęs kaip kaliausė... ir apsirengęs kaip kaliausė – apatinės kelnės iki kelių ir susiglamžę lininiai laisvi marškiniai beveik tokio pat ilgio (nuogiems miegoti nepriimta, nors ir koks didis karštis ar tvankuma stovėtų: - išjuoks arba sadomitu iškrypėliu palaikys). – Ko  nori?

- Ėps... ėėė... meneer... Jo ekscelencija gubernatorius tuoj bus prie vartų, perspėt atbėgau. Pats vakar prašei.

- A, aha, ačiū, Tomai, - linktelėjau. Pagaliau pažinau geraširdį vyruką: – vieną iš čia paliktų kareivukų. Šiaip neblogas vaikinas. Sutardavom. Tik matyt kūdikystėje iš lovelės žemyn galva buvo iškritęs: truputį žvairas ir susijaudinęs pradėdavo švelniai mikčioti. Užtat matyt gimė apsikabinęs alebardą – žonglierium galėtų būti. Na ir kortom gerai lošdavo. Ir išgert nemenkai galėjo. - Tuoj...

Trinktelėjau durimis ir skubiai nėriau į kelnes, gurkštelėjau kelis gurkšnius vandens ir apsišlaksčiau veidą...

Taaaippp... pramiegojau... Liksiu be arbatos ir keliausiu su gurgiančiu pilvu... Kur mano juosta (dabar jau pagal statusą reikia – dar vakar visai nekukliai šiokią tokią aptrintą tarp Jakobo daiktų radau)? Diržas su durklu ir falčionu? Nors šmėstelėjo mintis pasiimti Jakobo rapyrą ir jo porinį durklą, tačiau tą mintį atmečiau. Nėra ko dabar išsidirbinėti... Kur berankovis švarkas? Bandana? Skrybėlė?.. Aaaa... pistoletas?! Dabar už juostos puikiai galėjau jį užsikišti... Nors ne, irgi akių kol kas „nebadysiu“, tegu lieka dėžėje...

Prie vartų atsidūriau beveik su gubernatoriumi ir jo svita: du kariai su alebardom ir pastorius bei ūkininkių-plantatorių atstovas Andre van Deinas. Vicegubernatorius-komendantas Kasperas tik atlydėjo – jis turėjo likti forte.

Taip ir išėjom lydimi niūrių žvilgsnių. Mus pasivijo jau į vado vaidmenį įsijautusio Kaspero balsas – kažką kažkam riktelėjo.

Nors tiesą pasakius, mūsų būrelis irgi buvo niūrus. Nė žodžio vienas kitam nepasakėm – tik linktelėjom vienas kitam - aš pagal statusą dar ir pagarbiai pasisveikindamas kilstelėjau skrybėlę gubernatoriui ir pastoriui.

Ne toks tolimas tas kelias. Jau išėjus iš forto supratau kur link traukiame: ogi link „Džeko pupos“ – link šilkinės medvilnės medžio augančio už Hermano plantacijos ant kalvos. Mes jį vadinom „Džeko pupa“ nes stovint apačioje, prie jo masyvaus, stambių šaknų kamino ir žiūrint į viršų, rodėsi, jog šis medis remia dangų. O ir jo vaisiai, kol žali – pupas primena. Ispanai jį vadino „ceiba“, o čiabuviai „panya“ ir laikė šventu, netgi jam aukojo vaisus, meldėsi prie jo prašydami sveikatos. Girdėjau legendą, kad jei žmogus gyvena šiame medyje, jis gali sulaukti ir šimto metų. Jei sumąstytume kurį nors tokį nukirsti – karas su čiabuviais karibais garantuotas. Tiesa, šalia mūsų jų beveik ir neaugo – šis apylinkėse vienintelis. Ir šiaip jis labai įdomus – vienais metais galėjo žaliuoti kaip pasiutęs, o kitais stovėti numetęs lapus kaip koks stagaras, o po to vėl subujoti ir užaugina medvilnės kutus.

Nors geriausiai juos saugojo netyčiom nugirstas prietaras, kad nukirtus šį medį, medkirčiai patys siaubingai mirs. Tad mūsų prietaringi naujakuriai iš vis vengė prie jo artintis.

Beje, prabėgus porai metų po atvykimo į salą, nusižiūrėję į čiabuvius, mudu su maestro Giunteriu irgi pabandėm surinkti jo lapus (čia maestro iniciatyva), padaryti nuovirą. Vis tik smalsus maestro... buvo... ką čia besakyti. Taigi, paeksperimentavus paaiškėjo, jog jis (nuoviras) labai gerai padeda nuo vabzdžių įkandimo, netgi galvos skausmo ir, net - nuo pagirių.

(a.p.: čia kalbama apie Karibų šilkinės medvilnės medį „Ceiba pentandra“ arba tikrąjį kapokmedį. Gali užaugti iki 20-50 m. aukščio, nors yra duomenų, kad ir iki 70 m. Amžius 300 metų ir net 500 m. Dabar Tobage jų yra išlikę itin mažai, galbūt tik vienetai ir dažniausiai tai yra turistų lankoma vieta. Kiekvienas medis turi savo legendas ir pasakojimus ir dažniausiai jie susijęs su taip vadinamu „obeah“. Tai ne Vudu, bet kažkas panašaus - su magiškais ritualais. Išsivystęs XVI a – XIX a. susimaišius Amerikos čiabuvių, atvežtų afrikiečių ir kolonistų religijų įtakoje. Jis Gvatemalos ir Puerto Riko nacionalinis medis, o štai majai manė, kad žmogaus siela į dangų gali pakilti tik lipdamos šiuo medžiu.)

Žodžiu, jau nuo pusiaukelės šis gigantas – „Džeko pupa“ tapo puikiausiai matomas. Jo vainikas buvo iškilęs aukštai virš ant kalvos želiančios augmenijos. Tarsi kelrodis miškų švyturys.

- Per anksti atėjome, - gurkštelėjęs vandens (o gal ir ne vandens) gubernatorius įsuko gertuvės kamštį ir draugiškai paplekšnojo per „Džeko pupos“ kamieną. – Jų dar nėra.

- Jie čia, jūsų ekscelencija, - šyptelėjau pamatęs, kaip mūsų palydovai, išgirdę mano žodžius, kaip kokie garniai pradėjo sukioti galvas. Vis tik Jakobo pomėgis medžioklei ir žvejybai davė naudos: mane dažniausiai su savimi tampydavosi (o man visai patiko!), tad mudu šią salos pusę buvom išlandžioję kaip niekas kitas iš mūsų. Na ir su čiabuviais, be abejo, dažniausiai susidurdavome. Net vardą turėjau Čianko – „Vaikas su ietimi“ ar „Vaikas su lazda“, žodžiu – vaikas-vyrukas, kuris neša paskui senį jo ginklą. Ginklanešys matyt būtų? Tad, gal ne puikiausiai, bet orientuotis brūzgynuose ir šiose džiunglėse išmokau, ir klajonės nuojautą bei pastabumą išlavino: štai ir dabar – pajutau žvilgsnius anksčiau, nei dar praeinant pro krūmus pastebėjau sulingavusius plačialapį šabakštyną, o štai ten - ieties smaigalys kyšo – nepastebėti net neįmanoma. Na ir prie „Džeko pupos“ kamieno šankų įduboje buvo vaisiai sudėti – čeneto vaisių šakelės. Čenetas? Na tai toks mažas sultingas žalio luobo vaisus. Auga ant šakelių kekėmis, panašiai kaip vynuogės. Žalia luoba labai trapi, o jis pats viduje oranžinis, gaivus, aštriai saldus ir glitus. Puikiai nuima troškulį. Kaip vėliau sužinojau, kitose kolonijose jį vadino „Ispaniška lima“ (a.p.: tropikinis Karibų vaisius Bajan ackee, Spanish lime arba mamoncillo – lot.: „Melicoccus bijugatus“. Pats medis priklauso magnolijainių augalų šeimai - Sapindaceae). Rodos šios aukos ar pagarbos magiškam medžiui neįmanoma nepastebėti: žolė aplink kamieną neauga – bet štai – išskyrus mane – nepastebėjo.

Neretas atvejis, kai matydavome ar nujausdavome besislapstančius čiabuvius, kurie neskubėjo akyse rodytis, tai dažniausiai praeidavome išsukę iš tiesaus kelio arba net pasukdavome kita kryptimi. Net neabejoju, kad šie gamtos vaikai puikiausiai suprasdavo, jog jie pastebėti ir mes išeidavome iš kelio tiesiog iš pagarbos jų teritorijai. Taip gyventi buvo paprasčiau, nei kiekvieną kartą santykius aiškintis. Jei jie norėdavo, patys pasirodydavo.

Taip ir dabar. Savaime suprantama, kad nuo šios kalvos čiabuviai puikiausiai ir seniausiai matė mūsų atėjimą. Apsidairė, apsižiūrėjo ar nebandom gudrauti. Įsitikins, kad viskas tvarkoje ir išlys. Ir čia ne bailumas, o tiesiog jau per kelintą kartą išmoktos išgyvenimo pamokos: ateiviais tikėti negalima.

Nuo prabudimo nieko burnoj neturėjus, pamačius vaisus, net seilę nurijau, o skrandis tarsi suurzgė.

- Khamm... – suraukė antakius gubernatorius ir išsitraukęs iš rankogalio baltą nėriniuotą nosinę patapšnojo per kaktą nusivalydamas prakaitą. – Na tai šūktelk juos, ar ką?

Linktelėjau ir iškvėpdamas garsiai šūktelėjau:

- Buenos dios, amigos! El gran comandante queria hablar con nostros! (Laba diena! Didysis vadas norėjo su mumis kalbėtis!)

Ne, čiabuviai iš karto nepasirodė. Bet sučežėjo lapija. Tarsi šešėlis perbėgo už mūsų nugarų. Ir tik po išlaikytos pauzės iš už kitos medžio pusės išėjo Keručiakis – „didysis“ vietinės genties vadas.

Stotingas tamsiaodis senis. Kažkodėl vietinius kai kada pavadina bronziniais arba raudonodžiais, bet tai ne tiesa. Net nežinau kodėl juos taip vadina? Jei manęs paklaustų, tai tikrai pasakyčiau rudaodžiai. Vieni šviesesni, kiti tamsesni, vos ne kakavos su šokoladu sumaišytos spalvos. Na, panašiai, kaip europiečiai – visi baltaodžiai, bet būna ir tamsaus gymio, ir itin šviesaus – vos ne kaip sniego ar baltumo, kuris beveik jau vos ne pamėlęs. Tai šis senis kažkaip taip panašiai tarp čiabuvių: tokio rusvumo per vidurį, labiau tamsios tirštos kakavos. Na ir laukinio, kaip tokio, kokius piešia ir paveikslėlius Europoje rodo, kaip egzotiką – visiškai neprimena. Tiesiog susiraukšlėjęs, jau su sudribusiais raumenimis senas vyras be kelių dantų. Tatuiruotas. Kažkokie išdilę ženklai. Nuogas iki pusės – vilki kelnes. Rankoje laiba ietis ar liauna lazda – veikiau valdžios simbolis. Ant kaklo kažkoks karoliukų ir kažkokių dantukų vėrinys ir... ir kryžius! Tiesa, medinis. Tokius ispanai krikštytiems indėnams ant kaklo kabina. Vyrukas gunktelėjęs, o dėl to atrodo, kad kaklas tarsi įtrauktas. Ant galvos kažkokių paukščių, veikiausiai jų švento „cocrico“ uodegos plunksnų karūna. Ne pompastiškai šventinė, o šiaip – juosta su kokia dešimtimi net paunksmėje blizgančių persiliejančių spalvų melsvai-juodai-rudų plunksnų (a.p.: kalbama apie šachalaką – „chachalaca“ (Ortalis ruficauda). Kolumbijoje ir Venesueloje vadinamas „guacharaca“, o Tobage (ir Trinidade) „cocrico“. Bendra išvaizda panašus į kalakutus. Dabar tai vienas iš Trinidado ir Tobago nacionalinis paukštis). Veidas apvalainas, skruostai gal kiek paryškintai pakelti, o posiaurės tamsiai rudai-juodos akys skvarbios: – ramiai vaikšto nuo vieno prie kito. Prie dviejų karių iš vis neužsilaiko, per pastorių tik slysteli, į mane žiūrėdamas mirkteli abiem akim – tai kaip ir pasisveikinimas – ir sustingsta prie gubernatoriaus.

Sumurma sava kalba pasisveikinimą. Neatkartojama kalba. Net man labiau niūniuojanti daina. Nepagaudavo žodžių. Bet buvo aišku, kad kažkoks palinkėjimas.

Jam baigus, iš abiejų neapkabinamo milžino „Džeko“ pusių pasirodė dar po vieną či-onų vyruką. Tie tai iš vis jokio laukinio nepriminė. Panašiai vaikšto ir mūsų ūkininkų-plantatorių negrai – suglamžytos maišo formos kelnės, iki pusės nuogi, bet jau be galvos puošmenų, tik plaukai suvelti į viršų ir padažyti keletu genties spalvų: – savotiškai taip – bet ačiū Dievui nė vienas neišsipaišęs karo spalvomis.

Tiesa, vienas, tas kuris vaduko dešinėje, vienoje rankoje laikė nuleistą lanką, o kitoje strėlę smaigaliu žemyn (akimirka uždėt ant templės), o prie juostos kabėjo smulkus jūreiviškas arba staliaus kirvukas. Na, o kitas su ietimi rankoje. Beje, su metaliniu ilgu antgaliu. Ir, be kita ko, prie jo juosmenį juosiančios virvės kabėjo jau medžiotojų ilgasis peilis (puskalavijis arba trumpas krygmeseris). Praktiškai trumpas, platus, pigus valstietiškas vienašmenis kapoklis. Aiškiai matėsi, kad šie ponaičiai ginklų prižiūrėti drėgnoje aplinkoje nemokėjo – rūdžių ir erozijos pajuodavimo pėdsakų į valias. Bet vis tiek grėsminga.

Mes tokių daiktų nepardavinėjom – patys stygį jautėm, tad tai ispanų darbeliai. Jie tyčia čiabuvius apginkluoja ir kiršina. Laimei, mes dar kažkaip išvengėm tų nesusipratimų. Na, o gal tai trofėjai(?) – kadaise, dar gerokai prieš mus ir prieš mus buvusią koloniją, šie karingi čiabuviai olandus iš šios salos išvarė, grafą Ričį su jo kolonija.  Bet tiek tos – nėra ko spėlioti.

Taigi, o va štai kaip aprašyti mūsų pokalbį, nė nežinau. Sunku perduoti tą siaubingą slengą, veikiau atskirų žodžių kratinį iš kurio reikėjo tiesiog atspėti pašnekovo mintį. Paslysti ant niuansų – labai lengva. Kaip pavyzdžiui – berods Montserato saloje, airių kolonistai su karibais susitarė dėl žemės savo ūkiams – manėsi, kad ją iš jų nupirko, o anie apie žemės nuosavybę nič nieko nenutuokė ir pamatę, jog šie pradeda kirsti medžius – mišką savo plantacijoms ir ūkiams plėsti, susipešė...

Vadas Keručiakis, nežiūrint amžiaus gana plastiškai atsisėdo sukryžiavęs kojas kaip koks budistų vienuolis, tik tiek, kad nugarą atrėmė į šilkinės medvilnės medžio šaknies išsikerojusį išsikišimą, kuris jau seniausiai buvo tapęs kamieno dalimi.

Tarsi kviesdamas linktelėjo gubernatoriui.

Khmm... europiečiui štai taip sėstis tiesiai ant plynos rudos žemės (kaip minėjau, po šiuo medžiu žaluma neaugo) neįprasta. Netgi priešinga visai jo esybei. Reikia net kažkaip pačiam save palaužti – pats patyriau, o ką jau kalbėti apie aukšto rango vyrą? Tokį kaip gubernatorius? Nesisėsti negali – taip pasivadinsi žemesniu, vado dėmesio nevertu žmogumi. Ant kelių atsisėsti – tai taip sėdi tik jų moterys. Na, dar galima pritūpti. Bet kiek ilgai ištupėsi? Kojos užtirps.

Laimei, gubernatorius jau ne pirmą kartą buvo derybose: proto tuščiai pūstis ir neaikčioti jam užteko, na ir išeitį puikiausiai žinojo: - jis tiesiog pritūpė, prilaikydamas rapyrą išdidžiai nuleido užpakalį ir greit sukryžiavęs kojas ant pakeltų kelių susidėjo rankas. Tik stovint šalimais ir žiūrint iš šono, jis su savo aukšta skrybėlę kažkodėl priminė peraugusį, pajuodusį grybą.

Panašiai norėjo pasielgti ir pastorius, jis jau tūpė, kai tyliai sušnypščiau:

- Pastoriau, jokiu gyvu, sėdi tik vadai!

Pastorius išplėtęs akis savo mėsingame veide išsitiesė kaip koks kareivukas ir tik dar labiau įsikabino į savo Evangeliją. Aha, jis pirmą kartą derybose. Reikėjo iš anksto perspėti, bet kas aš toks, kad pastorių mokyčiau?

Na, o toliau prasidėjo žodelių ir pantomimos sąšlavynas. Iš esmės, vadas pradėjo trumpais žodžiais konstatuoti:

- Jūsų didysis luotas su griausmais išplaukė. Jus užpuolė.

- Taip, tai atsitiko, - kinktelėjo gubernatorius. – Bet mes užpuolikus išvijome.

- Baltųjų genčių nesantaika į Urupiną atnešė karą. (a.p.: karibai Tobagą vadino Urupina – sraige). Tai labai blogai.

- Tai nebuvo baltųjų gentis, tai buvo begenčiai plėšikai. Mes apgynėme Urupiną.

- Bet jūsų liko mažai. Jūs nebeturite jėgų saugoti „Įlankos kurioje vėžliai deda kiaušinius“. Jūs ne karibai. Čia turi gyventi tik karibai (a.p.: įdomumas tame, kad Trinidade gyveno aravakai, o Tobage karibai. Nors galimai ir su kažkokiomis proporcijomis. Šiaip karibai ir aravakai aplamai Karibų (Antilų) salose vieni prieš kitus kovodavo išstūminėdavo užimdami teritorijas arba net susimaišydavo – asimiliuodavosi, o prieš bendrą priešą ir vienydavosi – kaip pavyzdžiui Sent Kitse). Turite palikti Urupiną.

Gubernatorius net prikando lūpą. Stengdamasis išlaikyti ramią mimiką tik sujudino apatinį žandikaulį. O po to išpoškino:

- Mes neturime didelio laivo (aišku išversta kaip „luotas-piroga“). O kai ateis mūsų laivas, mes vėl tapsime tiek stiprūs, kad galėsime atmušti bet kokius begenčius.

O! Patikėkite manimi, kaip sunku išversti tokius žodžius! Mano talento vertėjauti tikrai nepakako, bet kažkaip lyg ir sugebėjau! Pusiau mimika, pusiau sugrabaliotais ispaniškais žodžiais ir rankų mostais kažkaip sugebėjau. O tada jau susimąstė „Didysis vadas“. Tik jis, čiabuvių papročiu jokia mimika savo jausmų neišdavė: - tiesiog sustingo, tarsi užšalo. Gal tik žiūrėdamas kažkur kiaurai gubernatorių porą kartų sumirksėjo ir kilstelėjęs savo lazdą-ietį stuktelėjo galu į žemę:

- Tada turite tapti karibais (či-onais).

- Kaip?

- Turi vesti mano trečiąją dukterį Kaladės Lapelį.

Kaladė – tai nepaprastai graži, bet nuodinga aronija. Jos lapai raudoni, kaip arterinis kraujas, o lapo apvadai žali. Ispanai jas dar vadino „Jėzaus širdimi“. Taip, man teko matyti Kaladės Lapelį – visai žavi ir netgi savotiškai graži ar simpatiška mergina – aprenk europietiškai ir nuo kokių tamsiagymių moriskų iš pirmo žvilgsnio neatpažinsi. Gal tik tos šiai rasei būdingos akys ir apvalainas veidukas išduotų, jog ji nieko bendro su kokiais nors arabais ar žydais neturi.

- Labai simpatiška ir graži mergaitė, jūsų ekscelencija. Netgi gražuolė... – netyčia pakomentavau.

Mus atlydėję kareiviai vos neprunkštelėjo, pastorius tik išplėtė akis, jo veidas ištįso, tarsi būtų išgirdęs bedievišką ereziją, o gubernatorius kryptelėjo galvą ir piktai bambtelėjo:

- Kai man reikės tavo komentarų, aš pats jų ir paprašysiu! Štai ir pasakyk jam, kad tokiai jaunai gražuolei turiu geresnį kandidatą, nei aš, pagyvenęs senas vyras...

- Kas tas kitas vyras? – karibas įtariai kryptelėjo galvą.

- Pasakyk, kad tai mano mažojo laivo karininkas. Tai tu. Na, kalbėk, kalbėk. Taigi graži gražuolė, ar ne? – pridūrė matydamas mano ištįsusį vedą ir iš nuostabos ant kaktos užlipusias akis. – Nepūsk žandų, o versk, sakau...

Teko paklusti. Nenoriai kažkaip išverčiau.

- Ne, jis ne didysis vadas, genties likimo nesprendžia, - lėtai palingavo galvą senasis vadas.

- Jis kada nors taps didžiu vadu (net nemalonu apie save rašyti trečiu asmeniu).

- Tada jūs išeinate ir jis grįš su savo gentimi, kai taps jos didžiuoju vadu. Labai daug laiko praeina, kol liaunas stiebelis pasiekia medžių viršūnes. Tik tada Kaladės Lapelis jau bus šeimos motina. O didysis či-onų vadas bus kas nors kitas.

Po gigantišku medžiu įsivyravo tyla. Net rodos netolimo miško rytinė kakafonija nutilo. Tarsi visa gamta sukluso.

Ir pauzė užsitęsė. Net nedrįsau spėlioti, kaip gubernatorius žada išsisukti iš tokios keblios pikantiškos padėties.

Kornelijus nuleido galvą ir ilgai kažką mąstė, o po to vėl išsitiesė ir netikėtai mums visiems ištarė:

- Gerai. Pasakyk tu jam, kad turiu sąlygą: „Koks tai ten lapelis“ priims mūsų tikėjimą (suktelėjęs galvą linktelėjo pastoriui).

- Ji jau jūsų tikėjimo, - senas vadas sučiupo kabantį medinį kryžių ir demonstratyviai kilstelėjo. – Mes priėmėme ir baltųjų ateivių dievus.

- Mes ne to tikėjimo. Tie, iš kurių paėmėte tikėjimą (krikštą) į dievą kreipiasi per popiežių (Didįjį Tėvą), o mes tiesiogiai, be tarpininkų.

Oooooo! Neduok Dieve būt tokio pokalbio, tokiomis sąlygomis vertėju-komentatoriumi-improvizatoriumi! Devyni prakaitai kūną nuliejo...

- Gerai. Dievai (Dvasios) (Dievas) tie patys (tas pats), tad pamokysite kaip kreiptis tiesiai į dievus (Dvasias) (Dievą).

- Tada aš ją vesiu. Kai grįšiu.

- Išvyksti?

- Taip. Išsiųsti žinią, kad greičiau atplauktų mūsų laivas (didysis luotas). Ir tada mūsų gentys taps viena gentimi.

Ooopa! Pasistengiau neparodyti emocijų, bet štai būtent tada aš ir sužinojau, kad reikia ruoštis kažkokiam tai naujam žygiui, kabotažui. Ką sumąstė gubernatorius? Kažkaip sukrebždėjo kažkokia nerami nuojauta. Bet čia pat ir užgeso. Viskam savas laikas.

Ko gero štai tada aš iš tiesų ir turėjau suprasti, kad tai mano būsimos odisėjos pradžios pradžia, bet nesupratau. Na, kas gi gali atspėti savo ateitį? Tiksliau gal ir būčiau galėjęs, bet turiu prisipažinti, dar aname gyvenime beveik nieko nebuvau girdėjęs apie Kuršo kolonijas Tobage, Karibuose ir Afrikoje. Tad tebuvau eilinis tų įvykių liudininkas ir veikėjas, o ne išminčius, kuris iš nuotrupų galėtų sudėlioti mozaiką. Tiesą pasakius, vėliau, jau vakare, po pakasynų, per kolonijos susirinkimą, gubernatorius apšvietė savo planus. Visai įtikinamai. Ne visiems patiko. Bambančių nemažai atsirado. Ir ko gero tie bambantieji buvo arčiausiai tiesos, kaip dar vėliau paaiškėjo. O tuo tarpu, senasis didysis vadas pamąstė-pamąstė ir trinktelėjo savo kotu į žemę:

- Tebūnie taip. Kai grįši, Kaladės Lapelis taps tavo žmona, tavo vaikų motina, o jūs ir mes či-onais. Ar pasiruošęs duoti priesaiką?

- Jūsų ekscelencija, juk taip negalima! Tai sarmata. Ir nepritinka doram liuteronui! – pasigirdo sumišusio pastoriaus balsas.

- O nuo kada laukiniams stabmeldžiams duotas žodis yra šventas išpildymui? – gubernatorius pasuko galvą į pastorių ir čia pat jau man subambėjo: - Manau, jog supranti, kad šito versti nereikia? O tam laukinių vadui pasakyk, kad taip, sutinku duoti priesaiką...

 ***

Deja, bet kitos trys Edgaro atsiųstos rankraščio fotografijos buvo neįskaitomos. Labai gaila. Būtent šioje vietoje lapas buvo nuplėštas, kitas lapas, sprendžiant iš visko, pagal sakinio baigtį kito lapo viršuje matyt dingęs, o ir tas pats kažkodėl tarsi apipiltas rašalu, kuris dengė visą tekstą, o pats galas nudegęs. Panašios būklės buvo ir dar vienas: suglamžytas, sulietas ir paanglijęs.

Pabandžiau susikalbėti su Edgaru, bent kad pabandytų ką nors įskaityti originale ar padarytų geresnės rezoliucijos foto, bet šis iš Manilos jau buvo išvykęs. Deja. Gaila: matyt turėjo būti ir laidotuvių ir susirinkimo, ir galimai net pasiruošimo išplaukti iš salos pasiruošimas. Galgi ir dar kas nors daugiau. Bet yra taip, kaip yra: ir pasakojimas jau tęsėsi nuo komentarų apie maršrutą, o tuo pačiu ir Antilų salyno aprašymo...

 

***

 II.

 

Tęsinys ko gero pus paskelbtas tik kovo 1 d. Komandiruotė ir kiti reikalai neleis. Deja.

 

 

"Karibų krabas. Likimo šturvalas". II dalis. 2024-02-02

 

II. Vėžlių įlanka

 Visi, kuriuos sutikome, buvo pervargę, pikti ir irzlūs. Toks įspūdis, lygtais dėl visko mes buvome kalti. Toks kažkoks nebylus priekaištas: „kol jūs čia vaikštinėjot-važinėjot, mes dirbom, arėm ir dienos šviesos nematėm“. Net gubernatorius Kornelijus mus pasitikęs forto kieme nei labas, nei kaip sekėsi, o tiesiog burbtelėjo:

- Aha, parsiradot. Ir kur jus velniai nešiojo? Heinike, eini su manim, Reditai, štai lazarete  sužeistieji, ligoniai, keliauk maestro Giunterio žinion.

Nepamenu, ką ten tiksliai pasakė sutvarstytas ir sukrypęs Heinikė, bet gubernatorius tik popikčiai sušnypštė:

- Krova? Krova palauks, nėra žmonių. Einam.

Sutrikęs, nulydėdamas akimis Gubernatorių, vicegubernatorių ir sukrypusį Heinikę, tik tankiai sumirksėjau, gūžtelėjau pečiais ir lydimas senos frau Gertos su ant šono netvarkingai nuslydusiu čepčiku skvarbaus žingsnio, nupėdinau link daržinės – „laikino“ lazareto (a.p.:it. lazaretto: nedidelė stacionari gydymo įstaiga. Terminas kilęs nuo sergančiųjų raupsais slėptuvių (viduriniais amžiais ši liga buvo vadinama šv. Lozoriaus vardu). Lazaretai steigiami kariniuose daliniuose (laivuose), karo mokyklose, epidemijų ir stichinių nelaimių zonose. Daugelio valstybių lazaretuose gydomi ligoniai, kuriems nereikia sudėtingų tyrimų bei medicininės priežiūros, kai kurių valstybių lazaretuose taikomas ir specializuotas gydymas). Šiuometinė karštinės epidemija siautėjo kaip niekada galingai, bet mums išvykstant čia bebuvo likę tik keletas merdinčių ligonių, o dabar vėl prisipildė. Tik ne karštinės kamuojamų, o sunkiai sužeistųjų. Bet kas, kas tik galėjo vaikščioti iš čia išsinešdino. Negera vieta. Iš esmės mirties laukimo vieta.

Iš kolonijos beliko bent tik trečdalis, jei ne ketvirtis, neskaičiuojant tų kelių, dar portugalų užvežtų  išlikusių vergų.

Na taip, jau mums po susirėmimo su piratais, kitos dienos pavakare, artėjant prie Vėžlių įlankos, pradėjom įtarti kažką negero. Įgula paniuro, patyliukais pradėjo šnabždėtis, spėlioti, bet nieko nepadarysi – reikėjo laukti – jūreiviai kantrūs – profesija tokia.

Forto vėliava per pusę nuleista, krante jokio judėjimo. Kai kur pakrantėje ir kiek toliau dar rūko dūmai. O priartėjus, pastebėjom, kad sandėliai ir pašiūrės sudegintos – vieni nuodeguliai. Medinė krantinė beveik sudaužyta.

Užtat ant kranto, iš sudegusių ir apdegusių rąstų paskubomis suręstų kartuvių kabėjo net trys pakaruokliai. Porelė matyt buvo pakabinta jau po mirties, užtat trečiasis, visų kirų ir musių džiaugsmui siūbavo pakabintas žemyn galva už vienos kojos, su iki kaukolės apdegusia galva ir pečiais ir su užgesusia laužaviete po juo. Na ir lentelės ant visų trijų su užrašu: „Zeerovers“ (a.p.: žodis piratai kilęs nuo lot.: pirat arba gr. peirates, bet kaip tarptautinis žodis išplito tik XVIII a. Ypač po minėto Alexander Esquemelin išleistų memuarų, kur jis net korsarus arba kaperius (ang;. privateer )ir bukanierius ir flibustjerus vadino piratais, kaip universaliu žodžiu (pirates – būtų tiesioginė reikšmė „jūrų nuotykių ir(ar) laimės ieškotojai. Tad jūrų plėšikų pavadinimų atmainų iki XVIII a. buvo gausybė).

Šiaip ne taip prisišvartavom prie beveik sudaužytos medinės krantinės, o mus pasitiko tik iš forto siųstas karys.

Visiškai neįprastas vaizdas. Per visus aštuonerius metus, kiek čia gyvenau – tai bene pirmas kartas, kai atėjusį laivą pasitiko va štai taip. Tiksliau – niekaip. O juk kiekvienas laivo atvykimas, net valties po žvejybos sugrįžimas - tai buvo įvykis! Įvykis, į kurį paspoksot arba pasižiūrėt į laimikį subėgdavo visi kas tik netoliese būdavo...

Štai iš šio kario ir sužinojome skurdžiai glaustai išlotas naujienas: tris dienas pakrantėje siautėjo laukiniai prancūzai. Degino ir plėšikavo. Kai kas, kam pasisekė, paspruko į džiungles, kur juos pridengė čiabuviai, kurie piratus pasitiko strėlių kruša ir šie ten nebelindo. O kiti, kas galėjo, subėgo ir užsidarė forte, kur ir laikėsi visas tris dienas.

Kaip jie galėjo taip netikėtai užpulti? Ogi visai paprastai – matomai su savo šliupais atėjo iš pietvakarių, apėjo Akmenuotąjį iškyšulį (Rocks Point) ir išsilaipino už Vanago snapo iškyšulio (Hawk's bill). Didesniam laivui ten pražūtis, o štai jiems pavyko kažkaip toje akmenuotoje lagūnoje susirasti farvaterį. Ten yra kelios vietos tinkamos valtims – tik akylam reikia būti ir ramiu oru pasieksi krantą. Kiek piečiau – išsilaipinti mažojoje lagūnoje priešais Vanago snapo iškyšulį – na niekaip negalėjo. Tada jiems būtų tekę kirsti aravakų gyvenvietės ribas, o aravakai labai pavydžiai ir piktai saugojo savo teritoriją. Net mes, su kuriais buvo taika, nedrįsdavom užeiti – visi mainai ir bendravimas vykdavo išimtinai tik prie sutartų ribų.

Žodžiu, paryčiais, tik pradėjus aušti – išdygo kaip triušiai iš fokusininko kepurės ir visiems įvarydami siaubą pradėjo siautėti...

Nuo forto sienų juos nuginė muškietų salvė, bet jėgų buvo per maža, kad kontratakuoti. Deja.

Lobių jie čia, aišku, kad jokių nerado – labai daug mes su „Bliksemflitu“ išvežėme, o kitas gėris buvo forte saugomas, bet ir tai ką rado išgraibstė, gyvulius išskerdė, o visa kitą sudegino. Sugautus vyrus išžudė, negrus pasiėmė, o tas kelias merginas ir moterėles... Na, patys suprantate... jos jau palaidotos. Vargšės.

Ko galima laukti iš nužmogėjusių laukinių? Ogi nieko. Jokio gailesčio! Jie net mažiau žmonės, negu tamsiaodžiai nekrikštai (tiesą pasakius, oficialiai daugumas krikštyti dar jėzuitų). Jie tik jėgą pripažįsta.

Ir jie savo vardą pateisino – norėdami priversti fortą pasiduoti, vieną iš ūkininkų, tokį, jei gerai pamenu gerbiamą Hugo (žemgaliai jį berods vadino Ugiu) pakabino žemyn galva, sukrovė laužą ir pareikalavo pasiduoti. Be abejo gubernatorius atsisakė, na, o šie ir padegė laužą...

Forto žmonės nebeištvėrė – kaip tik perstūmė vieną „Krabo“ paliktą  patranką ir iškirtę sienoje angą ūbtelėjo į piratus. Sviedinys nutraukė vargšo fermerio kančias ir sužeidė porelę niekdarių. Na, o kol plėšikai persigrupavo ir tikėdamiesi prasiveržti pro iškirstos sienos plyšį pabandė pulti fortą, vyrai spėjo patranką pertaisyti, vėl iššauti ir tada jau kas tik galėjo pakelti ginklą puolė...

Grumtynių praktiškai ir neįvyko – nežiūrint patrankos padaryto efekto – piratai nesutriko – pasitiko puolančius muškietų ugnimi ir dar neįsisiūbavusi kontrataka užgeso. Tik kelios muškietos pridengė jų atsitraukimą.

Panašiai tuo pačiu metu į Vėžlių pliažą atplaukė pervaryti nuo Vanago iškyšulio šliupai, ir laukiniai prancūzai triukšmingai kažką tarpusavyje susirėkavę išsinešdino. Matyt nusprendė, kad neturtinga, bet besikandžiojanti kolonija neverta jų gyvybių...

Na, o vienintelis belaisvis laukinis prancūzas, su kuriuo niekas nesugebėjo susikalbėti, buvo pakartas aukštyn kojom ir po juo padegtas laužas. Atsikeršyta už garbųjį Hugo. Ir šiaip, įtūžiui išlieti...

(a.p.: 1. reikėtų pažymėti, kad tai buvo įprasta bukanierių susidėjusių su flibustjerais taktika (ypač ankstyvųjų) – ne kaktomuša pulti nuo jūros kolonijas, kurių ne viena turėjo į jūrą nukreiptas patrankas ar įtvirtinimus, o patyliukais išsilaipinti menkai apgyvendintoje ar negyvenamoje vietovėje ir netikėtai atakuoti iš sausumos pusės. Jau įsisiautėjus į flotiles jungėsi minimo amžiaus antros pusės viduryje.

2. Tarp kitko, 1640 m. prancūzų hugenotas Lavaseras netikėtos atakos metu, tik su 50 hugenotų šitaip atmušė Tortugą nuo anglų. Vėliau jis tapo apsišaukėliu-uzurpatoriumi Tortugos gubernatoriumi ir minimais metais dar ją valdė (mirė išgertuvių peštynėse 1652 m., nors teigiama, kad jį nudūrė jo leitenantas, kuris supyko, kad šis iš jo pavogė meilužę.

3. Šiaip dar tuo metu labai didelių karinių kontingentų Karibuose nebuvo. Kaip pavyzdžiui, dar  )

Lazaretas. Dieve šventas, kuo daugiau laiko praleisdavau jūroje, tuo labiau bodėjausi chirurgo „profesija“ (a.p.: komentarą apie chirurgus žr. „Karibų krabas. Atogrąžų audronaša“ (41 psl.) ). Dariau ką galėjau, kaip mokėjau, bet tik tiek. Neturėjau tam traukos. Nors kolonijoje buvau vertinamas kaip sumanus chirurgas, tiksliau, daug žadantis chirurgo padėjėjas ar net jo pavaduotojas. Kai kas net gūžčiojo pečiais, kai mane priskyrė prie „Bliksemflito“ įgulos, žiūrėjo kaip į mano pažeminimą ir net spėliojo ką aš čia tokio prisidirbęs, kodėl į nemalonę patekęs. Bet man pačiam patiko. Na ir gubernatoriaus sprendimas pakankamai racionalus – artileristo tai reikia, na, kartu ir chirurgas laive nepakenks, o negausiai kolonijai ir maestro Giunterio užteko. Kitos olandų ar anglų kolonijos ir iš vis jokio mediko neturėjo. Ir nieko, kažkaip vertėsi. Iki tol, kol kokia epidemija neužeidavo. Arba karštinė (maliarija) neišguldydavo. O prasirgdavo dažnas. Tik ištverdavo ne visi. Nors čia jau ne koks karščio ar saulės smūgis – gydytojas šiais laikais ne kažin ką karštinės kratančiam žmogui gali padėti (na, kraują nuleisti, raminančių duoti, karštį mušančių nuovirų, beje, kurių ir taip nebuvo kur gauti – arčiausios vaistinės Havanoje arba Europoje, vienok). Beveik nieko negalėjo padėti.

Tiesą pasakius, kai lankėmės Mažųjų Antilų salose ir net  dabar – olandų faktorijoje prie Pamerūno upės žiočių, ieškojau ir klausinėjau apie chininą, tiksliau, apie rausvą chininmedžio žievę. Niekas nieko apie tokią negirdėjo ir nieko apie ją nežinojo. Ir tik per šią kelionę nugirdau, kad matomai visai ne to ieškojau – reikėjo ieškoti „Jėzuitų žievės“ arba „Peru žievės“. Štai taip. Ir visa ji jėzuitų rankose. Nors, tiesą pasakius – galimai dėl to, kad jėzuitai – yra papistai – niekas jų ta žieve netikėjo. Melstis labiau reikia ir viskas bus gerai!

(a.p.: europiečiams (ispanams) chininas buvo žinomas jau nuo 1570 m., jeigu ne anksčiau. Jo gydomosios savybės buvo nusižiūrėtos nuo kečiua (Peru) indėnų (kartūs žievės milteliai buvo maišomi su saldžiu vandeniu, vėliau Europoje su vynu). Jėzuitas Agostino Salumbrino (1564–1642) – kuris dirbo vaistininku Limoje, nedidelį jo kiekį pabandymui išsiuntė į Romą, kur taip pat karštinė arba maliarija buvo pakankamai dažna ir visus alinanti liga. Vaistas pasiteisino (apie 1639 m.) ir tapo vienu iš geidžiamiausių ir brangiausių prekių portugalų ir ispanų tiekiamų iš Naujojo Pasaulio (gydančiu nuo maliarijos, o taip pat turi antiparazitinį, kraujospūdį normalizuojantį, antibakterinį, nervus raminantį poveikį). Tačiau iš ties populiariu tapo tik po to, kai jį panaudojo Karolio II (Ispanijos) gydymui, tai yra, tik XVII a. antroje pusėje – pabaigoje, o chinino formą, kuri efektyviausia gydant maliariją rasta 1737 m. Iš esmės, tik tada europiečiams atsivėrė kelias į Afriką – iki pat „chinino“ kaip pigaus vaisto paplitimo (apie XVIII a. antrą pusę) Afrika net buvo vadinama „baltojo žmogaus kapu“)

Tačiau melstis reikėjo tiems, kurie gulėjo lazarete. Ir galbūt jie meldėsi. Senasis pastorius Helmutas dar prieš pusantrų metų paliko šią ašarų pakalnę (taip pat pasigavo kažkokią ligą – nusividuriavo – matomai kažkokia šiltinės atmaina), tad dabar bendruomenės naujai išrinktas pastorius (žemgaliai vadindavo mācītājs) Andre van Deinas, laikydamas rankose evangeliją, prie kiekvieno sužeistojo kojūgalio kažką tyliai balmatavo. Palygint su Helmutu, šis vyras energija nepasižymėjo, pernelyg savo evangelijos visiems į panosę nekaišiojo, o per jo sekmadienines iškalbas galėjai ramiai sau numigti – vis teik vargiai ką suprasdavai, nors dažniausiai tai tebūdavo tik Evangelijos ar psalmių citatų ar pastraipų skaitymas. Ir dažniausiai visiškai ne į temą. Ta prasme net per šventes visai ne tai progai skirtos. Šalia matyt pastačius kokį iškalbingesnį vienuolį, visa bendruomenė – parapija greit taptų papistais.

Iš vakarėjančio, bet gana dar saulės spinduliais nužerto lauko, įėjus, tai visų pirma mane pasitiko nyki prieblanda ir drėgmė. Ir smarvė: toks savotiškas ligonių, žmonių prakaito, puvėsių, net išmatų muskusas. Jūrose jau spėjus atprasti nuo tokių ambre: net norėjosi nusirauti skrybėlę, nusirauti bandaną ir ja pridengti nosį ir burną. Bet atsidusęs nusiėmiau tik vėjų nugairintą skrybėlę. Visa kita – vis tiek beprasmiška. Šis kvapas persismelkia kiaurai viską. Paprasčiau priprasti.

Tik prasimarkstęs pamačiau tą patį bambantį pastorių ir tupinėjančią aplink ligonius ir ugniakurą senutę Kamilę. Na taip, praktiškai dūminė pirkia. Su maestro Giunteriu, bandydami kovoti su karštine (maliarija) jame degindavome tabaką ar kitokias kvapnias žoles, žieves, mat maestro buvo įsitikinęs, jog aštrūs smilkalai gali net padėti kovoti su šia tropikų rykšte. Nors tam tikra prasme jis buvo gal ir teisus (net iš Johano atminties likučių, tai kaip ir lygtais motina kam nors namuose susirgusi irgi smilkydavo kažkokias žoles), tačiau kiek tai gelbėjo – vienas Dievas težino. Veikiausiai menkai. Viskas priklausė nuo pačių žmonių organizmo stiprybės. Deja, bet aravakai buvo ne svetingi ir savo metodus laikė paslaptyje, nors toks žmogus kaip Giunteris niekada ir nebūtų nusileidęs iki to, kad prašytų patarimų pas indėnus (nors sąžiningai prisipažinsiu – siūliau pakalbėti, bet buvau tik išjuoktas). Kita vertus, bent jau tie dūmai išvaikydavo nemalonų ligonių smogą. Tačiau dabar ugniakuras tik vos ne vos ruseno ir dūmino degančiais skudurais – frau Kamilė į jį sumetė kruvinus tvarsčius.

Pamindžikavau akimis ieškodamas maestro ir jau norėjau žiotis klausti, kur jis pasidėjo, kai moterėlė išsitiesė ir tarsi perskaičiusi mano minti pirštu parodė į tolimesnį gultą:

- Jis ten, jaunasis Johanai (aišku, kad ne visi mane vadindavo pravarde), - ir pagarbiai atsistojo už pastoriaus nugaros, pamaldžiai nuleido galvą ir sunėrė rankas.

Pasakyti, kad nustebau, tai nepasakyti nieko.

Nesavom kojom nuėjau prie gulto, kur panašu, kad kažkas gulėjo susikęs į apklotus. Net galvą apsigaubęs.

Be abejo, tai pirmiausiai pažinau nutrintą kelioninę medinę Giunterio medicininę dėžę, kur jis laikė ir vaistus, ir būtinuosius instrumentus. Tvirta dėžė. Net pakaustyta. Galėjai ant jos net džigą šokti. Arba naudoti vietoje kėdutės.

Pamindžikavau ir nedrąsiai ištiesęs ranką truktelėjau apklotą nuo galvos.

Vyras sudejavo, sujudėjo. Pajutau sudvisusio prakaito – to specifinio aižų ligonio prakaito kvapą.

Giunterio veidas buvo tarsi neatpažįstamas. Susitraukęs, susiraukšlėjęs. Lūpos kietai sučiauptos, sueižėjusios. Visiškai išsekęs. Tik nosis tarsi bokštas pūpsojo.

Ligonis tarsi nurijo seilę – „Adomo obuolys“ kažkaip nenoriai lėtai suvaikščiojo.

Vėl ištiesiau ranką, pabandžiau pridėti pirštus prie kaklo venos – norėjau apčiuopti pulsą, bet maestro staigiai atmerkė akis ir sudejavo. Lėtai, tarsi norėdamas atsikratyti mano pirštų pasukiojo galvą:

- Ėeee... ea... gerti...

Linktelėjau. Ten, kampe, prie įėjimo visada būdavo geriamo vandens kubilas, bet eiti niekur nereikėjo – frau Kamilė jau stovėjo su mediniu puodeliu – net krūptelėjau – nepajutau nė kada ji čia išdygo.

Dėkodamas linktelėjau moteriškei ir pabandžiau kaire ranka kilstelėti ligonio galvą, bet šis staiga ištraukęs savo išdžiūvusią ranką mano ranką atstūmė, kiektai patogiau kilstelėjo, pasirėmė alkūne ir vos ne atėmė puodelį iš moteriškės: ši priekaištingai palingavo galva, apsisuko ir vėl nuėjo prie kažką bambančio pastoriaus.

Karštligė. Matyt maliarija. Niekas nieko tikro nepasakys. Aišku tik, kad ne kokia šiltinė ar kažkas panašaus. Akivaizdu, kad Giunteris jau pernešė ne pirmą priepuolį – išsekęs išdžiūvęs, netekęs svorio. Prisiversti valgyti maliarija sergančiam nepaprastai sunku ir tai geriau tik nuovirus – neriebius buljonus – net nepavalgius juos pykindavo, o į skrandį ką nors įmetus, tai ir visai suriečia.

Stovėjau ir žiūrėjau, kaip maestro, laikydamas puodelį savo išdžiūvusiomis ir drebančiomis rankomis godžiai nurijo kelis gurkšnius – net keli lašai per šeriais apžėlusį smakrą nuvarvėjo.

Užsikosėjo ir aš vos spėjau pagauti iki galo neišgertą puodelį, o Giunteris krito atgal ant šiaudinio ryšulio atstojančio pagalvę.

- Prisėsk, - pusbalsiu įsakmiai ištarė ir aš prisėdau ant jo daiktadėžės.

- Maestro...

- Patylėk, - sumirksėjo akimis ligonis. Vėl tarsi nurijo seilę. O gal tiesiog jį pradėjo kiektai pykinti ir jis bandė susilaikyti. Galų gale tęsė: - Nesirūpink manim. Kito priepuolio nebeatlaikysiu. Aš žinau! Cic. Be raudų čia man...

Linktelėjau galva. Ką čia ir bepasakysi? Vyras amžiuje. Jau vieną karštinę buvo pernešęs. Vaistų nėra, o organizmas nusilpęs.

- Atvežei savo „stebuklingos“ žievės? – net ir virpančiame paliegusiame pusbalsyje buvo galima pajusti ironiją tariant „stebuklingos“.

Giunteris lygtais pabandė šyptelti, bet krustelėjo tik perdžiūvusių lūpų kampučiai ir nuo to prieblandos apgaubtas išsausėjęs veidas atsirodė tik dar šiurpesnis.

- Ne, - palingavau galva. – Tačiau gavau patvirtinimą, kad tokia iš ties yra.

- Paistalai. Bet kokiu atveju, man galas...

- Nekalbėk taip, maestro, atsilaikysim. Negi pirmas kartas!

Maestro sukrenkšėjo. O gal tai buvo juokas?

- Aš... aš tau ne fermerio bobikė. Pasilik savo paistalus sau, Reditai. Johanai. Ir paklausyk manęs. Cic (aš žiojausi jau kažką sakyti). Aš neturiu jėgų ginčytis. Išklausyk ir eik iš čia. Eik. Dink iš šitos Dievo pamirštos salos. Tu gabus. Geras iš tavęs medikusas bus. Keliauk į Europą. Į Amsterdamą, į „Athenaeum Illustre“ (a.p.: dabar tai Amsterdamo universitetas, o tuo metu vadinosi Athenaeum Illustrious School, įkurtas 1632 m. ir pagrindinė pakraipa buvo būtent medicina. Išsilavinimas buvo prilygintas aukštajam, tačiau neturėjo teisės sutekti daktaro laipsnio. Pabaigus buvo galima stoti į „Collegium Chirugicum“ arba kitą universitetą). Khmmm... Mano daiktus ir instrumentus pasilik sau, o tai tie khmmm... tamsuoliai juos pradangins. Rasi ten ir kelis auksinius. Gal užteks grįžti į Europą. Gal senasis šiknius Jakobas, kheee... ne viską... pralošė ir pragėrė. Jo daiktus irgi pasiimk. Nešdinkis iš čia, sakau tau...

- Jakobas? O kas su Jakobu?! – nuostaba tikrai buvo nuoširdi. Kai išėjom į faktoriją, jis suraukęs marmūzę kuo puikiausiai mindžikavo ant prieplaukos.

- Khee... nežinai?

Papurčiau galvą:

- Mes gal tik prieš valandą prisišvartavom... Ir čia radom tik... – pritrūkęs žodžių, tik mostelėjau ranka.

- Aaa... – suspurdėjo ligonis. – Dingo Jakobas. Visai dingo. Išėjo žvejoti ir dingo. O po to aš atguliau... khmmm... O tada plėšikai... Vat sutiksiu Danguje tą seną šiknių ir paklausiu, kaip jis drįso senas išpera... khmm...

Giunteris užsikosėjo, tarsi sukvaksėjo, sukarksėjo.

Baigus krenkšėti, prikišau puodelį prie lūpų, šiek tiek suvilgiau lūpas.

- Daryk kaip sakau, sūnau, - pabandęs apsilaižyti lūpas vos girdimai ištarė Giunteris. – O dabar pakelk savo sėdynę ir mano „koferyje“ (a.p.: vok ir ol. – Koffer – lagaminas) surask laudaniumą... khe, khe... Dar turi būti... paskutinis flakonas. Paskutinis...

Giunteris nutilo, užmerkė akis ir pavargęs giliai sušnorpavo.

Laudanumas? O aš galvojau, kad jau senai visas savo atsargas šis garbus vyras išnaudojo! Pasirodo, vis tik turėjo užkišęs. Kaip žinodamas, kad pačiam prireiks. Išgydyt neišgydys, bet kančias palengvins. Apgaulingas medicininis stebuklas.

(a.p.: laudanas (laudanumas) – opijaus tinktūra, kurioje yra apie 10% opiumo masės, kas atitinka apie 1% morfino. Pirmasis laudanum‘ą pradėjo naudoti Paracelsas (1493-1541 m.). Jis jį vadino „archanum“, tačiau tikslus receptas nežinomas, užtat XVII a. į šią tinktūrą dar buvo pilama (dedama) net perlų miltelių, gintaro, muskuso ir t.t. Vos ne kiekvienas vaistininkas ar gydytojas turėjo savo receptą. Pavyzdžiui, 1618 m. buvo dokumentuota, kad Londone populiariausia laudano piliulė, kurioje buvo opijus, šafranas, ricina, muskusas, muskato riešutas ir gintaro. O XVIII a. taip buvo vadinamas bet koks opijaus ir alkoholio mišinys, na ir t.t.)

Pritūpęs prie atviros daiktadėžės, toje betvarkėje gana ilgai ieškojau to „laudanum“. Keista, o juk maestro dėl visko, kas buvo susiję su medicina ir chirurgija, buvo nepaprastai pedantiškas. Matyt paskutinį kartą ja naudojosi jau atsakančiai krečiamas karštinės.

Ir radau. Užkištas už pamušalo mažas tamsus, nepermatomo stiklo plokščias, vašku užpiltas flakonėlis. Net kabanti ant virvutės neįskaitomu raštu primarginta etiketė išblukusi. Gerai, kad ne tabletės, o tai būtų tekę jas tirpdyti vandenyje ar vyne, nes tabletės tokios būklės ligonis tikrai nepraris. Pasprings arba išvems.

- ...o dabar eik iš čia. Pasiimk medkoferį ir dink iš čia. Man nereikia slaugės... – šiaip ne taip nurijęs laudanum, jau tarsi apgaulingai kiek prakutęs išbambėjo Giunteris. Bet matėsi, kad jo akys jau blaustosi. Aha, narkotinis „vaistas“ jau veikia... Tuoj pasiners į „sapnų“ pasaulį... Gal taip ir geriau?

Giunteris mane tarsi atstūmė. Ir čia pat, tarsi atgavės jėgų, pasikėlė ant alkūnių:

- Eik, daryk kaip sakau. Ir čia esančiam nė vienam nepadėsi. Nė vienas čia gulinčių rytojaus nesulauks... Eik, ir tebūnie tai paskutinis mirštančiojo noras, Redite. Johanai...

Ligonis sukniubo ir žiūrėdamas kažkur į daržinės sijas, jau matyt realybei peliekant jo sąmonę sumurmėjo:

- Aha, Jakobai, nesislėpk, Jakobai, vis tiek surasiu... Oooo... Gertrūda! Mein lieben frau! Oooo... O tu vis tokia pati gražuolė...

Kas ta Gertrūda? Nežinau. Pirmą kartą išgirdau šį vardą. Kokia nors jaunystės meilė? Bet po akimirkos jau ir nebebuvo įmanoma suprasti to murmesio, kuris susiliejo kartu su bemirštančių sužeistųjų aimanavimu.

Na, gal Giunteris ir teisus. Pakaks čia ir frau Kamilės ir pastoriaus.

Bet lazarete liko tik frau Kamilė. Pastorius išėjo paskui mane. Stabtelėjo, palingavo galva, giliai atsiduso, tarsi guosdamas, tarsi užjausdamas paplekšnojo man per petį, apsisuko ir nuėjo sau.

Užuojauta... Na taip – po paskutinių įvykių šioje ašarų pakalnėje visai kolonijai reikėjo užuojautos...

Kilstelėjęs sunkų medinį lagaminą nupėdinau link gubernatoriaus rezidencijos, kur, kažkodėl, arčiau vakaro, pradėjo būriuotis ir šurmuliuoti išlikę kolonistai ir kariai.

Kažkas lyg bandė mane pakalbinti. Lyg kažkas paplekšnojo per petį ir ištarė: „Kanonierius, šaunuolis vaikinas...“

Ką tai galėjo reikšti? Čia jie apie ką? Jūreiviai jau gandus atnešė? Štai, porelė iš „Bliksemflito“, kažką garsiai šūkčioja, susirėkauja su trimis kariais. Bet nors ir skardžiabalsiai (jūra žmones išmoko kakarines laidyt), bet bendram šurmulyje suvokti apie ką kalba – neįmanoma.

Nors  šiaip labai niekas į mane dėmesio nekreipė – ne kažin koks paukštelis. O štai aikštėje priešais gubernatoriaus rezidenciją žmonių mažoka. Net ne per šventes čia jų būdavo gerokai daugiau. O dabar, neįskaitant kelių moterėlių ir kelių murzinų vaikigalių, bendroj sumoj kokios trys dešimtys... Tarp jų fermerių – vos dešimt. Ne visi (galbūt), bet... O gal visi? Bet kokiu atveju kolonija gerai praretinta.

Be ūkininkų-plantatorių nėra ir kolonijos. Be paramos, be kursuojančių laivų, neįkursi ir faktorijos. Gal ir ne matas, bet šachas tai tikrai. Bet, kaip tada pamaniau, tegu gubernatorius galvą laužo. Tam jis ir valdžia, o mano galvoje sutemos, širdyje gulėjo gili, vos ne priešdepresinė nuotaika: Giunteris ryto nesulauks... Jakobas dingo...

O ką reiškia dingo išėjus į žvejybą? Manau, tas kas skaito šias eilutes, patys suvokia ką tai reiškia.

Štai tokios nuotaikos prislėgtas ir atsivilkau iki rezidencijos. Kojos pačios atnešė. O gal apvaizda ar kažkokia niūri nuojauta?

Praeiti vidun niekas netrukdė – net įprastos sargybos nebuvo. O nuo slegiančių minčių atsitokėjau tik prie gubernatoriaus kabineto durų. Tiksliau – slenksčio – durys buvo atviros ir parištos, kad neužsivertų. Gal dėl to, kad kabinete ankšta? Bet ne, neankšta – vos trejetas. Tad, kad skersvėjis nors šiek tiek vaikščiotų?

Nors šiaip, nieko nuostabaus. Gubernatorius Kornelijus mėgdavo palikti duris atidaras. Tik štai, ką aš pasakysiu, ko atėjau? Niekas gi nekvietė.

Pasijutau kaip idiotas. Stoviu su sunkia kelionine dėže vienoj rankoj, skrybėle kitoj ir mindžikuoju. Nei vidun eiti, nei dabar jau apsisukti lauk.

O gubernatorius visas „pajuodęs“ nuo rūpesčių, šviesdamas savo plike, pasilenkęs, kažką keverzojo savo plunksna. Keista, bet jo plačiabrylė plunksnuota skrybėlė mėtėsi ant grindų šalia lango. Kaži, jei tuo metu perukai jau būtų buvę visuotinoj madoj netgi tarp puritonų, tai tas gandralizdis matyt iš vis būtų išskridęs per langelį?

(a.p.: perukų „aukso amžius“ prasidėjo Liudvikui XIV (1638-1715) pradėjus plikti, o tie kinuose ir paveiksluose matyti garbanoti, dažyti ir iškvėpinti – XVII a. pabaigoje. Iki tol vyravo daugiau šinjonai ir visokiausi šilkiniai ir popieriniai aksesuarai. Be abejo reikia paminėti Elžbietą I (1533 – 1603) – ji tarp valdovų viena pirmųjų pradėjo įvedinėti perukų madą vien dėl to, kad anksti pradėjo plikti. Tačiau perukai buvo trumpo kirpimo, labai toli neišplito, o Prancūzijoje iš vis angliški perukai buvo nepopuliarūs ir net pajuokos objektas. Tuo metu Liudvikas XIII (1601-1643) Europoje labiau įvedė ilgų tiesių vyriškų plaukų madą. Perukus dėvėjo labiau tie, kurie tokių ševeliūrų neturėjo).

Čia pat kiek per pagarbų atstumą, ant kėdės, pasirėmęs į atkaltę ir sukrypęs, kančios kupinu veidu sėdėjo vargšas škiperis Heinikė. Nesimato, bet įtariau, kad žaizda bus vėl pradėjusi kraujuoti – būtinai reikės tvarsčius keisti, žiūrėti kas ten darosi. Neduok Dieve netekti dar vieno, kad ir ne bičiulio, bet palankiai, beveik draugiškai tave vertinančio žmogaus, į kurio žodį kolonijoje įsiklausoma. Gerai Giunteris sakė – reikia nešdintis iš čia. Kalbama, kad prieš mirtį žmonėms dažnai nušvinta...

Pradžioje atsirodė, kad mane pastebėjo tik vicegubernatorius Kasperas. Nors koks jis ten vicegubernatorius? Oficialiai tik padėjėjas ir patikėtinis, kadaise buvęs gubernatoriaus raštvedys. Pats save vicegubernatorium apsišaukė – niekas niekada jokio tokio įsako nematė. Dabar matyt, kai nėra Jakobo, dar ir forto komendantas (nenustebčiau – ir beveik atspėjau). Štai jis tai manęs kažkodėl nemėgo. Kaip ir aš jo. Ne, nebuvom konfliktavę ar kažkaip susipjudę, ar vienas kitam kelią perbėgę, bet va štai – tiesiog. Abipusė antipatija. Žodžiu, štai šis, perkreipęs lūpas – nesuprasi, ne tai pašaipiai, ne tai susinervinęs, priekaištingai taip leido suprasti „ko čia atsivilkau“. Žiurkiasnukis niekšelis. Na taip, iš ties į kažkokį graužiką panašus: pailgas veidas ir labai tokie smulkūs bruožai, o išretėję, amžinai išsitaršę juodai balzgani ūsai tik gelbėjo bendram vaizdiniui. Bet gal čia tik man taip atrodo? Jokio graužiko pravardės jam žmonės neprilipdė. O atvirkščiai – gerbė. Na, kartais Plunksnagraužiu vadino. Bet čia jau buvusios profesijos palikimas. Ir net dabar, kai susinervindavo, neturėdamas plunksnos nagus pagrauždavo. Nors šį kartą jo delnai ramiai gulėjo ant kelių.

Gubernatorius staigiu judesiu brūkštelėjo parašą ir kilstelėjo galvą. Skvarbios akys įrėmintos pajuodusiuose-pamėlusiuose paakiuose nužvelgė mane, kiektai stabtelėjo prie lagamino:

- A, tu čia. Na kaip?

Dabar jau ir Helmutas pravėrė akis ir pasuko galvą.

- Ekscelencija, nė vienas iki ryto neišgyvens, - gerai, kad nors suvokiau, jog Kornelijus klausia ne apie mane patį, kaip tokį. – Jų kančias galėtų palengvinti tik „gailestingumo smūgis“, deja.

Gubernatorius linktelėjo. Na taip, dar būdavo kai palydėdavo besigaluojančius „gailestingumo smūgiu“, bet aš ne jų kapitonas, o kaipo chirurgas.

- Ir pastorius.

- Pastorius Andre van Deinas jau buvo.

O maestro?

- Ir maestro, - linktelėjau. – Sudaviau laudano, kad palengvinti kelionę.

- „Palengvinti kelionę“... khmm... – gubernatorius kryptelėjo galva ir pasisuko į Kasperą: - Pasirūpink pakasynomis. Taip sakykim... ėėė... ryt po pietų (Kasperas linktelėjo). Ir žmonėms pasakykit, kad visi po pakasynų susirinktų į aikštę. Gubernatorius su jais kalbės, - pridūrė apie save trečiuoju asmeniu.

- Bus padaryta, ekscelencija, - linktelėjo Kasperas.

- O dabar taip, - gubernatorius kilstelėjo prirašytą lapą, papurtė, pakreipęs pasižiūrėjo iš šono, paguldė atgal. – Garbusis škiperis Heinikė man viską išdėstė. Khmm. Taip. Už parodytą drąsą, sumanumą ir taiklumą, taip sakant, Jūs, jaunuoli (junkeri) Johanai iš Mitavos, nuo šiandien esate priskiriamas prie nuolatinės Bliksemflito“ įgulos. Taip. Vyriausiu kanonieriumi ir suteikiamas laivo „vaandring“ laipsnis...

Kapitonas pašaipiai į mane pažiūrėjo ir mano reakcija matomai net labai patiko: akys iš nuostabos vos ne ant kaktos išlipo, kojos pačios pritūpė, ranka pastatant lagaminą atsileido ir jau išsitiesęs, sugriebęs abiem rankom skrybėlę kažkaip sutrikusiu balsu ištariau:

- Ačiū... ėėė...jūsų ekscelencija... ėėėė... neapvilsiu.

- Labai tikiuosi, junkeri (a.p.: vokiškas kreipinys į jaunuolį, jauną karininką, panašiai, kaip jaunasis džentelmenas), - linktelėjo gubernatorius. – Poryt laukiu ataskaitos apie „Bliksemflito“ arsenalą. Kas yra, ko reikia ir visa kita.

- Bus padaryta, - dar labiau išsitempiau, nors jau nebuvo kur. Na taip, jis oficialiai buvo ir „Bliksemflito“ kapitonas. Turėjo tokią teisę.

(a.p.:

1- vyriausias kanonierius olandų laivuose, tai ne tik artileristas arba artilerijos įgulos vadas, bet ir asmuo atsakingas už amuniciją, ginkluotę ir t.t. jo žinioje kriutkamera ir visa kas užtikrina laivo gynybą. Beje panašiai yra ir dabar.

2- truputį apie „vaandring“ laipsnį. Lietuvoje analogo kaip ir nėra, o artimiausias jam dabartinis kai kur naudojamas „ensaino“ laipsnis (kita vertus JAV – jis prilygintas antrajam leitenantui arba subleitenantui ar sous-lieutenant. Jeigu lygint su sausumos, tai būtų kažkas panašaus į kornetą. Galbūt „praporščiką“. Arba „mičmaną“ (midshipman). Žodžiu, tai puskarininkio laipsnis ir tuo metu galimai pats aukščiausas laipsnis kokį galėjo pasiekti jaunuolis išeivis iš prastuomenės arba nekilmingos ir neturtingos bajorijos. Kai kur, pavyzdžiui anglų laivuose „ensainas“ arba „midshipman“ įgydavo teisę laikyti leitenanto egzaminą (taip, kariniam jūrų laivyne, skirtingai nuo sausumos vien patento neužteko) ir sėkmingai išlaikius jis galėdavo gauti laipsnį tik atsiradus vakancijai. Kita vertus, mičmanų istorija prasidėjo kiek vėliau nuo 1662 m., o tuo metu „vaandring“ arba „ensainas“ veikiau buvo statusas ir pareiga. Tarkim žuvus visiems karininkams – jis taptu vyriausiu vadu. Pavyzdžiui škiperis turėtų jam paklusti.

Be to, labai įdomi etimologija. Tiesioginiu vertimu, tai tiesiog „vėliavnešys“. Jauniausias pagal karininkijos statusą asmuo, kuriam buvo patikėta nešti vėliavą. Puskarininkis. Nors, tiesą pasakius, ispanijoje ir portugalijoje jų atitikmuo buvo „alferez“ ir „alferes“. Čia jau kaip vėliavnešys nesiverstų, nes pavadinimai perimti iš arabų „al-fāris“ ir tiesiogiai verstųsi kaip „kavalierius“ arba „riteris“ (nors pagal reikšmę tai vienas ir tas pats). Kilusi iš mažordomo pavaduotojo pareigybės, bet vėlgi - karo ar karinės padėties atveju (na ir paradai, žinoma), asmuo, kuris nešdavo karinio vieneto vėliavą. Žodžiu – puskarininkis arba žemiausio karininkų rangą laipsnis žemesnis už leitenantą.)

- Štai, - gubernatorius atsilošęs pravėrė stovinčią gana kuklią skrynutę ir ištraukė porelę sidabrinių monetų. Angliški šilingai? Anglijoje ar Olandijoje už šilingą buvo galima nusipirkti paskerstą aviną ar keletą žąsų, o kolonijose jis dar brangesnis! Anglų kolonijose už dvidešimt penkių šilingų skolą galėjai būt nuteistas pusei arba net metus darbų plantacijose – praktiškai galėjai tapti baltuoju vergu metams! Nuo šimto iki dviejų šimtų šilingų kainavo kelionė iš Europos į salas arba septyni metai darbo plantacijose! Tiesa, pas prancūzus tik trys metai, bet anglai jautė sidabro trūkumą ir šilingas pas juos buvo gerokai brangesnis. Tad porelė šilingų – daugiau net negu dosnu! Kaip mano statuso žmogeliui, žinoma. - Paimkit kaip padėką, naujai gyvenimo pradžiai, tik nepragerkit, - šyptelėjęs padėjo porelę monetų ant savo rašto. – Škiperi, jums už gerą ir sėkmingą laivo parvedimą, - berods sudėjo tris monetas... - Sėdėkit, sėdėkit, jaunasis Reditas paims... Ir štai čia padalinsit „Bliksemflito“ įgulai savo nuožiūra, - šalia išaugo kuklus trečias monetų stulpelis iš kokių septynių monetų. – Ir taip, gerbiamieji, škiperi Heinike, jūs laisvas. A, tiesa, atsiųskit čionai laivo intendantą, kaip jis ten vardu? Lingeris? Taip, jį, su išsamiu krovinio sąrašu. Laivo iki atskiro įsakymo neiškraut. Aišku? Jūs laisvas Heinike, keliaukit ilsėtis. Tikiuosi Reditas iš to, khmm, jo, aha... dar nepamiršo  chirurgo amato? Šiaip ir daugiau lengvai sužeistų yra. Nepamirškit apžiūrėt ir juos. Eikit.

Tiesą pasakius, jau tuomet man reikėjo įtarti, kad gubernatorius, pamatęs sugrįžusį „Bliksemflitą“ pajuto kažkokį tai palengvėjimą – tiesiog tai tvyrojo ore. O sudėjus bendros visumos mozaiką į savo vietas, buvo galima įtarti, jog galbūt jo galvoje atsirado ar gimė  kažkoks planas ir visi tie apdovanojimai iš žmogaus, kuris pasižymėjo kad ir ne perdėtu, bet vis tiek tam tikru šykštumu ne šiaip sau dangiška mana, o mielaširdingumas turintis savą potekstę, bet tuomet, apimtam prieštaringų emocijų, blaiviai ir skaidriai mąstyti nesugebėjau. Nors kažin ar buvo galima atspėti net jeigu būčiau ir kitokios būklės? Nežinau.

Vėliau, jau susigulėjus tiems ir neužilgo būsimiems įvykiams, ne kartą mintyse grįžtant prie šios scenos, vis tik įtariu, kad ne, nebūčiau nieko įtaręs. Ir bet kokiu atveju būčiau elgęsis taip, kaip pasielgiau: - tuomet man tik jau norėjosi čiupti tą savo dėžę-lagaminą ir nešdintis, bet prisiminiau tą kažkokį raštą su mano „paaukštinimu“ ir monetas.

- Jums leidus, jūsų ekscelencija... – smakru ir žvilgsniu tarsi parodžiau į gubernatoriaus stalą.

- Taip-taip, - linktelėjo gubernatorius, o Kasperas demonstratyviai kostelėjo į kumštį ir ištarė:

- Aravakai, khm, ekscelencija.

Gubernatorius, matyt jau mintyse iškeliavęs kažkur kitur, tarsi atsikvošėjęs linktelėjo ir jau man braukiant monetas į nuo stalo, o Helmutui sunkiai atsistojus ir įsikibus į atkaltę bandant išlaikyti pusiausvyrą, ištarė:

- Reditai, rytoj, valanda po pirmo varpo, būkit prie vartų. Eisim su čionais skalbėt. Tu ten su jais kažkaip geriausia kalbą randi (vėl ironiškai šyptelėjo), o dagiškai dabar vienas temoki (na taip, kapralas Felteris nuo maliarijos mirė dar pernai (a.p.: apie jį „Karibų krabas. Tropikų audronaša“).

Ir vėl nustebau, bet tik linktelėjau. Kaži ko tie aravakai nori? Bet kai kurie mintyse užduoti ar neužduoti atsakymai manęs laukė tik kitą dieną.

 

III. Indijos tiltas

 

(a.p.: tai dabar žinomas Bridžtaunas – dabartinį pavadinimą gavo 1654 m., kai anglai per upę pastatė savo tiltą. Mietas buvo vadinamas Šv. Mykolo miestu arba tiesiog Bridžtaunu. Nuo 1628 m. (kolonizavo anglai) iki 1654 m. „Indian Bridge“ vadino dėl to, kad atvykę kolonistai savo nuostabai ten atrado dar aravakų statytą tiltą)

 

Tęsinys 2024-02-16 arba 17, o jei nepavyks – tai 2024-02-23.

 

Willem van de Velde, 1643 - 1707