"Karibų krabas. Likimo šturvalas". I dalis. 2024-02-02

 

Karibų krabas. Likimo šturvalas

(laivas mano miestas, kubrikas mano namai, kapitonas mano dievas, o kambuzas mūsų šventovė)

 Aut. A.Š. Donatas (Armanjako Šalis)

 ____________

Aut. žodis.

Nenorėčiau daugžodžiauti, todėl tepasakysiu tik tiek, kad įžangos šiam romanui nebus. Šio romano įžanga - tai apsakymas „Karibų krabas. Tropikų audronaša“. Tai tarsi įvadas į šį istorinį-nuotykinį romaną.

Tiesa, apie fantastiką: jos čia tik tiek, kiek ir „Dausose mūsų dar palauks“, tai yra – jos beveik nėra. Netgi dar mažiau – tai tik mažutė pagalbinė priemonė, kad mūsų amžininką numestume (išsiųstume) į praeitus laikus.

Tarp kitko – „Karibų krabas“ tęsia „Dausose mūsų dar palauks“ tradicijas, tačiau nėra šio ciklo tęsinys. Juos riša tik „Dausose mūsų dar palauks“ epilogo trečia dalis.

Taigi, jei neskaitėte apsakymo „Karibų krabas. Tropikų audronaša“ – rekomenduočiau pradėti nuo jo. Jis Jus arba įtrauks, supažindins su aplinka ir laikmečiu. Na, o jei nepatiks, nereikės laiko gaišti ir su romanu. Apsakymą visada galite rasti ČIA arba čia.

Na ir dar: aplenkiant būsimus (atpasakojamus) įvykius, norėtųsi pateikti komentarą apie bendrą situaciją, kurio visai nesinori dėti į skliaustelius jau pačiame tekste dėl pakankamai didelės apimties. Tad gal tai ir bus įžangos žodis? Jums spręsti. O man norėtųsi truputi paaiškinti padėtį tam, jog jeigu enciklopedijose ir žinynuose ieškotumėte platesnės informacijos apie įvykius, kuriuose atsidūrė mūsų herojus, turėtumėte galvoje, kad šių įvykių versijų yra ne viena, ir nė viena iki galo jau matyt neįrodoma. Nors, jeigu logiškai dėlioti mozaiką įsigilinus į laikmetį ir romane apimančią teritoriją, tai tos versijos gal daugiau ne tiek viena kitai prieštarauja, kiek yra vienos ir tos pačios mozaikos sudedamoji dalis. Taigi, mūsų - mūsų herojaus aplinka - tai Kuršo kunigaikštystės antrasis bandymas kolonizuoti Tobagą. Pirmoji kolonizacija buvo nesėkminga – į salą buvo nuplukdytos visokios padugnės (įprasta elgsena tiems laikams), kurios neturėjo jokio supratimo apie žemės ūkį ir išgyvenimą ne „civilizacijoje“. Vos ne panašiai kaip su Kolumbo pirmos ekspedicijos įgula. Kitaip tariant, tokios iniciatyvos rezultatų ilgai nereikėjo laukti: – kolonizacija taip ir baigėsi net normaliai neprasidėjusi. Ryšys su Kuršu buvo menkas – beveik jo ir nebuvo, o didesnė dauguma kolonistų išmirė nuo ligų ir bado, o likusius išmušė vietiniai Tobago karibai (1637-1639 m. kai kas skaičiuoja, kad tai du bandymai, bet iš tikrųjų tai tik vienas – pagal tuo laikmečiu įprastą praktiką laivas ateidavo tik kartą į metus), kurie, beje, sėkmingai (kaip manoma su Trinidado ispanų pagalba) sunaikino po to sekusius dar tris anglų bandymus kolonizuoti salą, po kurių sala oficialiai atiteko Kuršui. Vienas iš paskutiniųjų bandymų probėgšomis  užsimintas apsakyme „Karibų krabas. Tropikų audronaša“. Tad galų gale jie (pirmieji Kuršo kolonistai)  nepaliko jokio pėdsako. Tačiau Kuršo valdovai nenusiramino ir 1642 m. organizavo naują ekspediciją, kuri turėjo kolonizuoti Tobagą. Būtent su šia ekspedicija mūsų herojus ir pateko į Karibus. Reikia pasakyti, jog ji buvo gerokai sėkmingesnė – kolonija išgyvavo net aštuonis metus. Su vietiniais karibais vyravo šiokia tokia taika, netgi mainai ar kažkoks tai bendravimas. Tiesa, ekspedicijos daugumą sudarė nuskurdę Zelandijos (Olandijos) fermeriai-ūkininkai. Lyg ir viskas gerai sekėsi, bet štai, 1650 m. kolonija žlugo. Štai čia šaltiniai išsiskiria. Autoriui pradėjus nagrinėti priežastis – paaiškėjo, jog vyrauja net kelios versijos. Pavyzdžiui – „latviškoji-lietuviškoji“ versija vienaip ar kitaip teigia, jog kolonistus vėl užpuolė vietinės gentys ir išlikusieji turėjo palikti salą - jų likučiai pasitraukė į netolimą olandų įkurtą Wild Coast koloniją kontinente (Gviana). Beje, olandai šiuo pavadinimu vadino visą regioną nuo Orinoko iki Amazonės, tad tiksliai pasakyti į kurią olandų gyvenvietę išsikėlė kolonistai negalima, bet teko užtikti užuominų, kad vis tik prie Pomerūno upės deltos (Pomeroon River). Nors iš tiesų kolonija prie Pomerūno upės tai nebuvo tipinė kolonija – tai labiau olandų prekybos postas. Nyderlandų Vakarų Indijos kompanija buvo prikūrusi nemažai tokių „postų“, kurie kompanijai nešė didesnį pelną, nei kitų šalių „tradicinė“ kolonizavimo „taktika.“ Ir tik nedaugelis tokių postų peraugo į gyvenvietes. Tolimesnis jų likimas ištirpsta nežinioje. Žinant tuometinius Karibus, galima daryti tik prielaidas. Pavyzdžiui – jie nubėgo pas tėvynainius, kad galėtų sugrįžti į Europą, nes jei bėgtų pas Prancūzus arba Anglus – jie su tokiais norais pataptų vergais. Pavyzdžiui – už „bilietą“ tektų susimokėti darbu plantacijose – pas prancūzus buvo praktikuojama 3 metai, o pas anglus 7 metai. Praktiškai jie taptų vergais. Baltaisiais vergais. Negana to, pas anglus buvo praktikuojamas baltų vergų perpardavimas. Ir, be kita ko – perpardavus tokį baltąjį vergą, jo „kontraktas“ skaičiuojamas iš naujo – tai yra, pas naują šeimininką – vėl septyni metai. Ir sprendžiant iš liudijimų šie baltieji vergai buvo labiau engiami nei juodaodžiai. Plantatoriai net sakydavo – juodaodis visam gyvenimui, o baltaodis laikinai – tad reikia jį išsunkti iki galo... Žodž...

Bet, tačiau, pabandžius pasiknaisioti ispaniškuose, angliškuose ir olandiškuose šaltiniuose, o ypač Tobago istorijos „sąvartynuose“, paaiškėja kiek kitokia situacija – atsirado liudijimų, jog kapitonas-gubernatorius Kornelijus Karūnas (Cornelius Caroon – gimimo ir mirties datos nežinomos) 1650 m. pasiekė Tortugą kartu su po ligų išlikusiais ištikimais vyrais, o iš jos išvyko į Jamaiką (kur jo pėdsakai dingsta). Nors labai abejotina, kad išvyko į Jamaiką, kuri iki 1655 m. buvo valdoma ispanų ir vadinosi Santjagu. Vyniojant, narpliojant šį mazgelį, susidaro štai toks vaizdas: kolonija gyvavo sėkmingai, nežiūrint to, kad Kuršas juos beveik pamiršo. Palaikė ryšius su artimomis anglų ir olandų kolonijomis, su jų prekybos postais, nusistovėjo prekyba, mainai ir t.t., tačiau – 1650 m. užėjo kažkokia epidemija, karštinė, kuri išguldė dalį kolonistų ir kareivių. Negana to, pakrantę nusiaubė piratų antpuolis (kokie ir kieno – neaišku), tačiau Kuršo kolonistams pavyko atsilaikyti. Negana tų nelaimių, prasidėjo vaidai su karibais – aravakais. Šie pareikalavo nešdintis. Žodžiu, gubernatorius iškeliauja į Tortugą neaiškiais tikslais:– ne tai teisybės ieškoti, ne tai pagalbos, ne tai išsiųsti žinutes į Kuršą, bet kaip ten bebūtų, paliko koloniją likimo valiai – kolonija skilo. Štai išlikę zelandiečių kolonistai-ūkininkai (galimai nesutikę vykti į tuo metu jau į ne kokią reputaciją įgavusią Tortugą, kur jiems nebuvo ko veikti – Olandija tuo metu buvo susipykusi su Anglija (beje, 1648 m nutrūko ir Ispanijos su Olandija taika), po gubernatoriaus išvykimo (o gal vienu metu), iškeliauja pas tėvynainius į „Wild Coast“ koloniją. Bet, tačiau – yra užuominų, kad vis tik ne visi kolonistai pasitraukė ir kai kur teigiama (Tobago istoriniuose „sąvartynuose“), jog Kuršo trečioji ir sėkmingiausia ekspedicijai 1654 m. atvykusi į Kuršo įlanką Tobage su flytu “Das Wappen der Herzogin von Kurland” su naujais kolonistais, kariais ir vergais (pakeliui įsigijo Kuršo Gambijos kolonijoje), tai ne trečioji ekspedicija, o tebuvo antrosios ekspedicijos tęsinys – ta prasme - vis tik kažkas kolonijoje pasiliko, tad trečiasis kolonizavimas viso labo antrosios bangos pastiprinimas ir gubernatoriaus pakeitimas (pavyzdžiui, panaši istorija apie 1635 m. buvo ir su Kajeno gyvenviete (Gviana). Kita vertus, tai jau nesvarbu – tai kita istorija. Galų gale, niekas nieko tikro ir užtikrintai pasakyti kaip ten kas buvo iki pat smulkmenų negali. Nebent dėl tam tikrų susiklosčiusių priežasčių (arbitrai, teismai, olandų ir prancūzų kolonistai ir t.t...) tik apie trečiąjį 1654 m. kolonizavimą (beje, Kuršo kunigaikštystė Tobage pirmieji pastatė protestantišką bažnyčią – jokiose kolonijose tokių dar nebuvo), o mūsų herojui dar reikia išgyventi audringuosius 1650 metus...

Tikiuosi patiks ir labai neteisite J

Su linkėjimais – A.Š.Donatas (Armanjako Šalis)

________________

 

 

Redito arba Redžio užrašai

 „Viber“ žinutė atėjo „riedant“ kažkur už Elektrėnų link Kauno, bet sėdint už vairo ir dar pliaupiant lietui, jos perskaityti negalėjau. Panelės ekrane mačiau tik, kad nuo tokio seno pažįstamo Edgaro, buvusio kursioko. Išmanusis „balselis“ nieko neišvertė, tik žinutės „ikonėlė“ dingo.

Kiek mes su Edgaru buvom nesimatę? Penkis-septynis metus? Kažkaip taip. Ir štai – šast – žinutė. Tad gūžtelėjau pečiais, paraukiau nosį – pagalvojau, jog matyt organizuoja kokį nors eilinį kursiokų susitikimą (į juos nevaikščiodavau – bene vienintelį kartą buvau – ir tai nepatiko) ir tam kartui tą žinutę išmečiau iš galvos.

Tiesą sakant, tik jau už Kauno, stabtelėjęs „EMSI“ degalinėje, nusilengvinęs ir prisipylęs XL‘ą airiškos kavos (nors kokia ten tokia airiška kava be viskio? – pavadinimas tik), mindžikuodamas prie savo mašiniuko (lietaus jau nebebuvo), pasidėjęs kavos puodelį ant savo kapoto, prisidegęs cigarilę, prisiminęs tą žinutę išpūčiau senai pasiilgtą dūmą ir truktelėjęs iš kišenės tą savo „mobilką“ susiradau žinutę.

Skeptiškai nusiteikęs mintyse šyptelėjau: Edgaras lygtais dar prieš mėnesį dar „Facebooke‘e“ ir „Instagramoje“ išstatinėjo visokias savo fotkes iš Malaizijos. Grįžo ir kaip tikras nenuorama vėl kažką rezga?

Nagi... dirstelsim. Negi tuščiai dūmą pūsi ir į autostrada beriedančias fūras bukai spoksosi? Prisižiūrėsiu aš dar jų – iki Klaipėdos dar geras gabaliukas kelio liko. O skubėt nėra kur.

Nagi...

Va blyn. Siurprizas. Jokių bukų pakvietimų ar džiunglių, egzotinių paplūdimių nusėtų visokiausiais bambaliais, perlinkusių ir nutrešusių palmių, nukriošusių malaiziečių ar tarp lūšnynų gatve riedančios motorolerių spūsties su jų tuo chaotišku judėjimu, ar net kokio nors kvietimo į kokias tai „dūzges“...

...tik sakinukas: „Lbs. Linkejimai is Manilos. Tik nesakyk kad neidomu“ ir išsiviepęs „smailikas“...

...ir fotkė: šalia nuo senumo pajuodusios, tipiškais pietryčių Azijos ornamentais išraižytos dėžės gulėjo šūsnis nuo senumo parudavusių popieriaus, o galgi net pergamento lapų. Ir pirmasis lapas su pajuodusiu ir neįskaitomu užrašu ir tik apačioje, pasididinus gali įskaityti: „...Maynila, Ano de 1705.“ Ir visai netipiškai tokių metų rankraščiui skliausteliuose: „Surašyta Maniloje, baigta 1705 m.“. Na, taip-taip! Būtent taip!

Net dar labiau pasididinau „fotkę“... Na taip – akys neapgauna.

Telefonas suvibravo ir apačioje atsirado naujas Edgaro prierašas:

„matau, kad prisijungei. virskini(?). na ciupk tada dar“ (blemba, kaip aš nemėgau tų žinučių be skyrybos ženklų ir normalių raidžių!) – ir apačioje vėl foto: – matyt jau antras lapas – matėsi, kad pirmas nukeltas ir atidžiai padėtas šalia.

Ir tekstas. Normalus paprastas lietuviškas tekstas. Tiesa, ranka rašytas. Kai kur pribraukytas. Kiek chaotiškas, bet įskaitomas. Akivaizdžiai plunksna rašytas. Jau nuo laiko pablukęs rašalas netolygiai pabrėžtas. Bet daugiau-mažiau įskaitomas! Ir kableliai sudėlioti, ir lietuviškos visos tos „paukščiuotos“ ir „nosiniuotos“ raidės...

Blem, cigarilė bežiūrint susvilo. Numečiau ant asfalto ir batu patryniau nuorūką. Na taip – labai senas įprotis. Ir taip – žinau, kad negražu. Bet šiukšlinės greta nėra, o apeidinėti visą pastatą ir dar fūrą, kuri tuo tarpu cypdama stabdžiais sustojo tarp manęs ir kolonėlės – visai nesinori. Ech...

„Kas čia per feikas?“ – surinkau ir visai pamiršęs kavą, sugrabaliojau naują cigarilę.

Klinkt...

„Ne feikas“ ir „smailikas“. Ir trečia „fotkė“. Ir prierašas: „cia dedules pas kuri gyvenu seimynine relikvija. Sako ji saugoma seimoje nuo neatmenamu“

Žinutės trūkis ir iškart kita:

„laiku. Zo bro tu sita. Pamate pas mane LT knyga ir prikibo. Sako skaityti musiskai ne be-ne mu, bet sako raides tokes turi ir atvilko dezute“ – žinutės trūkis.

Ir čia pat klakteli nauja:

„atvilko va ir rodo“ – nutruko žinutė.

Ilgesnė pauzė – net pravėsusios kavos gurkštelėjau ir cigarilę prisidegiau. Net kelis dūmus sutraukiau.

Klakt... foto: „selfiukas“ - stovi manasis „chebrantas“ per pečius apkabinęs visai ne smulkų vietinį čiabuvį. Šypsosi abudu. Bet tik skaitant „čiabuvis“ neįsivaizduokit kokio laukinio „papuaso“. Ne, vyras amžiuje. Nenusakomame amžiuje – mūsų vyrų amžių dažniausiai sunku atspėti, o ką jau ten – malaizijos? Filipiniečio? Tik tiek, kad nors ir tamsiagymis, bet visai kaip ir su ryškiai prasimušusiais europietiškais bruožais. Gal tik akys tokios labiau rytietiškos su daugybe raukšlių ant kaktos ir paakiuose. Ne, visai ne žemaūgis paliegęs vyras. Pas mus gatve eitų – dar ir nepagalvotum, kad iš kokios pietryčių Azijos. Na, maksimum koks maišytas korėjietis. Arba „nubalęs“ kinas.

Klinkt...

„cia tas dedule. Man tu popieriu liest neleidzia. Pats su silkinem pirstinem lapus delioja. A cia fignia kokia eik tu sau“

Surenku: „pala, paskaitysiu“

Pastatau tuščią kavos puodelį atgal ant kapoto, bet vėjas jį nupučia. Keikteliu ir sugrabaliojęs puodelį vis tik nueinu iki šiukšlinės.

Eidamas bandau perskaityti antro lapo keverzones, o tuo tarpu „Viber“ klaksi ir klaksi. Edgaras darbuojasi.

Atsisėdu į mašiniuką. Susiraukęs ir susimąstęs atsiremiu į atkaltę, pamasažuoju nosies balnelį ir vėl įninku į telefoną. O ten jau naujos rankraščio lapų fotkės. Be jokių komentarų.

Surenku:

„Nufotkink viską ir atmesk į paštą ar į „debesį“. Ok? Baisiai įdomu“

Dar klinktelėjo fotkė, o po jos prierašas:

„aha. ok. Cia tu lapu dafiga“... – žinute nutrūksta, o po to klakteli jos tęsinys:

„ok. bet tu perrasysi. ok? Taugi vis tiek patiks. Ok? Turėsi ka i savo bloga kist (smailikas, kuris juokiasi iki ašarų) ir tada ir as paskaitysiui. Blem sunku tą keverzone cilint. Ok? Cia apie piratus kazkokius ir dar ten...“

Atsidusau. Aha. Pagyvensim pamatysim ir su klaidom surenku: „Ok. Suarta. Siųsk“.

Štai tokia ta priešistorė, kaip pas mane atsirado žemiau pateiktas tekstas. Na, ką aš galiu pasakyti? Ko gero nieko. Neatlikus rankraščių ekspertizės – niekam nieko neįrodysi. O jei „feikas“? Bet kam tada imtis tokių melagienų ir dar Filipinuose? Nelogiška. Kaip nori taip dėliok. Nors patikrinus kai kuriuos faktus, kuriuos dar galima patikrinti – jie sutampa. Gal tik interpretacija kiek kitoniška. Bet šiaip... Žodžiu...

Žodžiu, Edgaro atradimas, kuris jį patį, jei galima taip sakyti – atrado, pretenduoja į tūkstantmečio atradimų Olimpo viršūnę, bet... Reikės pamąstyti ką čia su tuo tekstui nuveikus – aš ne koks „Mažylis“, ne „bumbulauskas“ – vardo ir autoriteto tuose sluoksniuose neturiu, o ir be originalo kaži ką kam įrodysi. Nors, bet jeigu tai net „feikas“ – tai tikrai ne blogesnis už bet kokią „Kapitono Blado odisėją“. Tad, kol kas, dabar – štai – Jūsų dėmesiui į spausdintines raides konvertuotas Redito arba kalvio iš Mitavos sūnaus Johano (-Algimanto), arba pagal ispanišką manierą  Chuano de Tobago 1705 metais surašyti memuarai...

(būtų gerai nulėkt į tuos Filipinus originalo pasižiūrėti, bet... ne šiame gyvenimo tarpsnyje – pirma storą piniginę reik surast...)

______________

 

 

I. Zyroveriai

(ol. Zeerovers - „jūrų plėšikai“)

 Pokštelėjo pernešamos burės ir netikėtai laivas pasviro, beveik gulė ant dešinio borto, laivo korpusas sudrebėjo, o jis pats, tarsi delfinas, nuo staigaus trūktelėjimo vos kad net ne pašoko. Visas takelažas sutraškėjo, sudejavo. Už šturvalo stovintis Heinikė kažką aštriai riktelėjo, o aš skaudžiai trinktelėjęs į falšbortą klubu – riebiai nusikeikiau. Negana to, kad pasisukęs borto falkonetas vos nesutraiškė peties, tai dar uždaras žibintas skirtas dagčiai padegti, pasviręs užsiliejo ir užgeso.

Persibraukiau atgaline ranka per kaktą ir vėl nusikeikiau – dešinė plaštaka kruvina. Ir kur, ir kada aš čia taip? Sukandęs dantis patryniau į kelnes – ne nieko tokio – įdrėskimas tiesiog. Net nejutau, kur persirėžiau į tuos velnio gelžgalius.

O tuo tarpu mūsų „Bliksemflitas“ išsitiesino. Na taip – patyrusio bocmano, o dabar ir šios pinos vado Heinikės mintis paprasta – galutinai išsprūsti iš pleišto. Jeigu jau plėšikams su savo botais nepavyko mus paimti į reples, tai tegu eina jie pas orkas! Ir dar tų jūrų šakalų laukia siurprizas: baigsiu užtaisyti antrąjį „sakalėlį“ (kairio borto jau užtaisytas) ir bus galima žybtelti trijų muškietininkų draugijoje. Tie laukiniai prancūzai ne ant to grėblio užlipo. O kad tai laukiniai prancūzai arba  kaip olandai juos vadino „vrijbuiter“ (laisvieji jūreiviai) arba tiesiog jūrų plėšikais – piratais - „zeerovers“, ir veikiausiai atsibastė iš kažkur nuo Espanjolos ar Tortugos – tai aiškiau nei aišku – raudonai purvina vėliava plevėsuoja ant abiejų laiviūkščių. Na ir jų geldos – tipiškos: didelės nerangios žemabortės valtys, kad daugiau žmonių talpintų – šliūpai arba „sloop‘ai“ su šiokiomis tokiomis lotyniškomis burėmis. Tam tikra prasme, labai neblogi pakrančių paukšteliai. Nerangius galionus arba flytus pakrantėse jie gal ir gali paslapčiomis bandyti medžioti: perdažo juodai ar pilkai, tamsias arba tiesiog purvinas bures išsikelia, kad naktį jų nesimatytų ir pasalomis, kaip kokios hienos atakuoja reide stovintį laivioką – ir vargas tam, kas pernelyg kietai miega! Na dar vogčiomis su šiom geldom gali  atskuosti į netikėtą reidą, kokį kaimą apiplėšti, bet su ispaniška pina atviroje jūroje jiems nesusilyginti. Be šansų. Visai suįžūlėjo.

Moka vis tik ispanai laivus statyti. Taip taip – čia tas pats buvęs „Relámpago“ – „Žaibas“, o nūnai tiesiog iš ispano perkrikštytas į olandą – „Bliksemflits“ – „Žaibo blyksnis“. Tik tiek, kad kiliavimas buvo senai darytas, o dar ir pakrautas vos ne iki vaterlinijos. Tad greičiai kažkiek susiniveliavo. Nors, ko gero, matydami grimzdą, mumis ir susiviliojo. Ir nerūpėjo kas po kokia vėliava vaikšto – kaip sako senovinė olandų išmintis – „jūra paslapčių neišduoda“.

Visai gali būti, kad čia tie patys nuo Didžiųjų Antilų atsibastę laukiniai prancūzai, kuriuos jau dabar vadina bukanieriais – mėsos rūkytojais (a.p.: bukanieriai savo pavadinimu išgarsėjo tik nuo 1884 m. po Alexander Esquemelin išleistų memuarų, nors „pakrančių brolijos“, kaip jie patys save vadino judėjimas Espanjoloje (Haitis) ir Tortugoje prasidėjo įgauti pagreitį kaip tik panašiu metu – bukanieriai pradėjo vienytis arba – tiksliau – bendradarbiauti su flibusjerais, bet apie tai kiek vėliau). Ta prasme, kad olandų „Laukinio Kranto“ (Wild Coast) pakrantėmis nubėgo šaršalas, jog nuo Antilų atsibastę laukiniai prancūzai, kažkur prie Kočė (Coche) salos, nuo ispanų „Costa Guarda“, Verakruzo „Armada de Barlovento“ priklausančio kažkokio tai galeono ir porelės lydinčiųjų mažesnių laivų, gavo į dantis. Tad dabar visai sužvėrėję laksto pakrantėmis, braunasi link Granados salos. Tik gaila, kad ta „guarda“ jų nepersekiojo (kalbos sklinda, kad jų kapitonai patys kontrabandos ir kitokių „švelnių“ niekučių nevengia, ir rūpinasi daugiau savo pinigine, nei pakrančių apsauga (a.p.: deja bet taip. Jei pradžioje Armada de Barlovento dar buvo efektyvi organizacija, tai į antrą amžiaus pusę iš esmės išsigimė ir flotilės vadams labiau sava rūpėjo piniginė, nei apsauga: patyliukais, naudodamiesi padėtimi užsiiminėjo ir kontrabanda, ir plėšikavimais, ir prekyba ir t.t. Yra net išlikę laiškai-skundai Ispanijos karaliui, kad per Kartachenos užpuolimą jie buvo labai pasyvūs. Ir net minėtas Alexander Esquemelin, surašęs savo atsiminimus, mini, jog piratai net negalvojo, kad jiems pavyks įeiti į miestą, ir jiems patiems buvo didžiausia staigmena, kad pakrančių apsaugos laivai buvo itin pasyvūs, o miestas pats pasidavė be didesnio pasipriešinimo...), tai dabar bet kokio plauko prekijiai ir kolonistai puolė savo turtus slėpti (šiaip, dėl visa ko) ir į milicijos būrius burtis. Savo moteris ir net vergus į pelkes, į džiungles siuntė-slėpė... O mes į jūrą išėjome...

Bet tai jau nesvarbu.

Atgavęs pusiausvyrą užlaužiau atgal drūtgalio sklendę, sugrabaliojau ant grandinės kabantį kaištį (velkę) ir užfiksavau ispaniškos patrankėlės – kaip jie vadina „Falconete pedrero sobre borda“ spyną. Užkabinau grandinę, kad toji „pedrero“ nesisukiotų.

Pagaliau galima ir apsižiūrėti.

Nors, o ką čia žiūrėti? Šiaip, jeigu pačiam nedalyvauti burlaivių lenktynėse, o jas stebėti nuo kranto ar šiaip iš šono ar net iš paukščio skrydžio – tai burlaivių lenktynės atviroje jūroje vienas iš nuobodžiausių pasaulyje reginių. Žiūrovui - jokios dinamikos. Net laivams suartėjus – nieko įdomaus. Ypač jei naudojamos muškietos ir patrankos – viskas apsivelia, apsigaubia dūmais, trata pyška, šauksmai ir medienos lūžiai – batalijos garsai, žodžiu... Ir tik po kažkokių tai iš šono žiūrint nesuprantamų manevrų, jei nebuvo abordažo – laivai vėl išsiskiria. Apdriskę, aplūžę arba sveikut sveikutėliai. Kartais išsiskiria kiekvienas sau, o kartais nuobodžios lenktynės atsinaujina. Šiaip tai užpultajam, bele iki nakties atsilaikyti... O naktis viską pradangina. Na, o jei abordažas... Na, o jei abordažas – tai viduryje vandenų sustingsta plaukiojanti ir ugnimi alsuojanti triukšminga sala, kuri dažnai vėlgi paskęsta dūmuose, iš kurios sklinda kovos gausmas... Ir kranto stebėtojas arba šiaip neutralus laiviokas po kurio laiko išvysta tik pakeičiamą vėliavą, sugadintus laivus, suskaldytą takelažą arba net grimzdantį laivą ir skęstančius jūreivius, kuriuos neretai nuo borto, kaip kokias kurapkas iššaudo laimėtojai... Jūra viską paslėps...

Štai, mūsų šauliai jau užsitaisę savo pyškalus nerimastingai dairosi. Kažką bamba. Man į pagalbą priskirtas smulkus vyriokas atsiremia į turėklus ir persilenkęs bando įžiūrėti priešų burę. Na ir aš taip pat. Heinikė prie šturvalo kaip tikra jūrų gorila keiksnoja ir komandas savo lakstantiems vyrukams atidavinėja. Na, taip – kaip niekad jis dabar panašus į tikrą cirko gorilą: įsikibęs į šturvalą, odinė neužsagstyta liemenė, per kurią matosi juodais plaukais apžėlusi krūtinė (kuria jis didžiuojasi, beje), snukis surauktas, dantys iššiepti...

Bet šiaip dabar laive ramu. Visi nuščiuvę. Laukia kas bus, kokios komandos bus duotos.

- Reeeditaai! Aikš čia! – suriaumojo Heinikė.

Paknopstom pribėgu prie vado. Blem, vos nepaslydau su savo odinukais. Na taip, aišku, kad su apavu. Nors kai kas įsivaizduoja, kad jūreiviai po denį laksto tik basomis.  Kur tau. Na taip, ramiu laiku, denio jūreiviai labai dažnai basomis šlepsinėja, bet tik ne tokiu atveju kaip šis – pabandykit basomis palaipioti virvinėmis kopėčiomis. Patys nustebsite, kaip po kelių minučių liksite be odos ant tų kojų, kad ir kokios jos įdiržusios bebūtų. Panašiai kaip aš dabar sus savo ranka – neužsidėjau pirštinių, štai ir kruvina...

- Klausyk... – Heinikė keliais žodžiais išdėstė savo planą ir net viena ranka pabandė pademonstruoti, kaip viskas turėtų būti. Man beliko tik pakinkuoti galvą – planas absurdiškai paprastas. Bet... – Ir tas silkes perspėk, kad šautų iškart kartu ar po tavęs. Aišku? Ar bent pataikysi?

- Turėčiau, herr Heinike. Tik kuo arčiau prisileiskit dešinio borto – „paukštelis“ šratais užtaisytas. Kuo arčiau, tuo geriau.

- O dešinio?

- Sviediniu.

- Khmmm... puiku. Štai, po to mes gulsim ant kairio borto - pilnai pagausim fordevindą (tiesioginį vėją), ir kol šūdžiai neatsitokėjo, paimsim kairį halsą per šešis-septynis rumbus (a.p.: apie rumbus buvo komentaras „Karibų krabas. Atogrąžų audronaša“), ir tada nedelsk. Ilgai tokio aštraus beidevindo neišlaikysiu („bij de wind“- vėjas įstrižai į laivapriekį)

- Supratau, škiperi, - linktelėjau. – Tik muškietas kažin ar bus laiko pertaisyti, - palingavęs galva suabejojau.

- Subines išspardysiu. Drožk. Prie savo čiulbonėlių, laikas nelaukia... Ei, šikniai!.. Atleist šotus (virvė burei valdyti)! Laisviau!..

Čia jau jis rėkė ne man, o savo jūreivėliams.

Pralėkdamas pro šaulius išrėkiau Heinikės paliepimą ir pats puoliau prie užgesusios lempos. Rupūžgalvis pagalbininkas nepasirūpino. Tik snarglį po palūpe braukia ir ryja. Tiksliau – savo tabaką žiaumoja. Nors į dantis žiebk! (a.p.: kramtomas tabakas atsirado XVI a., kramtymo madą jau amžiaus pabaigoje užvežė į Europą jūreiviai, bet jis tarp diduomenės neišpopuliarėjo, o štai uostomas tabakas tarp Prancūzijos didikų, o nuo jų ir kitur - išpopuliarėjo prie Kotrynos Medič (1519-1589, Prancūzijos karalienė – 1547 - 1559) Dabar, kai rašau šias eilutes, panašioje situacijoje jau ir būčiau žiebęs. Kad gerbtų ir ateičiai smegenis įjungtų, bet tuomet dar buvau tik jaunas, koks-ne koks, o geltonsnapis. O ką norėti iš „jaunuolio“, kuris aštunti metai gyvena sąlyginai izoliuotoje kolonijoje? Tam tikra prasme, netgi ramioje. Kažkodėl kartais negaliu savęs nepalyginti su Palanka – šis panašių metų jau po batalijas draskėsi, bet ir jo charakteris kitoks buvo ir sąlygos ir aplinka. O aš? Šundaktaris. Kažkoks tai mažytės kolonijos beveik savamokslis chirurgas. Na, dabar, kai prieš beveik keturis metus mūsų rankose atsirado „Bliksemflitas“, dar ir būgtai kanonierius, ir laivo šundaktaris, būgtais dar ir vertėjas (aha, buvusi profesija ir čia manęs nepaliko). Vienas ant dviejų patrankėlių su mulkiu pagalbininku (kuris beje „Bliksemflite“ dar ėjo ir jungos pareigas). Aišku, ne be garbiojo leitenanto-kapitono Jakobo „lengvos“ rankos. Na, o pareigų sudubliavimas tokiame ne itin dideliame laivelyje kaip „Bliksemflitas“ – įprasta praktika. Štai, pavyzdžiui – vienas iš šaulių – kokas. Na taip. Ir šaulys, ir intendantas, ir kokas. Tik kokas iš jo joks. Maisto daviniams išdavinėti ir ne daugiau: „Bliksemflite“ net kambuzo nėra. O yra tik atvira virtuvėlė ant denio (matyt panašiai kaip dar kokioje nors Kolumbo „Pintoje“), arčiau laivagalio, kurią galima naudotis tik stovint dreife arba esant ramiam orui, lekiant pavėjui. Prižiūrėdavo uždarą malkom kūrenamą viryklę ir geriausiu atveju arbatėle arba kokia buza pamalonindavo. Neskirta ši pina itin ilgiems kabotažams. Nuo salos prie salos – na savaitėlei atviroje jūroje.

Arba, štai – apskaitininkas – jis ir rūpinasi kaip geriau ir brangiau mūsų prekes prakišt, kaip pigiau visko ko reikia kolonijai supirkt ar panašiai – jis taip pat ir šaulys, ir karys – štai, šalmą užsimaukšlinęs, pigų falčioną prisijuosęs, parakinėm apsikabinėjęs, stovi, vėpso per bortą į artėjantį laiviūkštį, muškietą suspaudęs laiko, dagtį pučia...

Bet jūroje niekada nieko „staigiai nebūna“: – dar reikėjo leisti pirmajam botui mus kiek prisivyti, tad laiko užteko ir dagčiai uždegti, ir truputį pavėpsoti. Net pagalvoti, kodėl manęs neima joks jauduliukas prieš būsimą susirėmimą, apie kokius pasakoja vos ne visi kariai. Bet per jaunas buvau. Patirties jokios. Na ir kažkodėl buvau įsitikinęs, kad išsisuksim. Gal todėl jauduliukas ir neėmė.

Na ir štai, jeigu prieš tai buvo galima regėti aname būriuotame laiviūkštyje tik siluetus, tai Heinikei fiktyviai numetus greitį, palygint ne taip jau ilgai trukus, galėjome įžiūrėti ir marmūzes. Ne taip jau labai, kad aiškiai pasakyti kokios ten kieno akys ar kaip išlenkta kieno nosis, bet barzdos ir skrybėlės tikrai jau matėsi. Ir šautuvai. Muškietos (a.p.: nors dažnai priimta teigti, jog bukanieriai, skirtingai nuo to meto kariškių daugumoje naudojosi titnaginiais medžioklei skirtais šautuvais (jau trumpomis muškietomis ir arkebūzomis), tai nėra labai tiesa. Dažniausiai tai atitinka taip sakykim – pereinamąjį laikotarpį – bukanierių suklestėjimo metą – minimo amžiaus pabaigą, o 1650 m. tokį titnaginį šautuvą ir dar kolonijose galėjo turėti tik labai prakutęs bukanierius ir tai abejotina. Pirmosiose graviūrose jie vis tik dar vaizduojami su dagtinėmis muškietomis. Nors jau dėl ratukinių ar pirmųjų titnaginių pistoletų – jau kitokia padėtis – jie gana greit paplito).

Virš pirmojo šliupo pakilo keli dūmeliai, o po mus pasiekė keli pokštelėjimai. Plėšikai neištvėrė, o gal tik pagąsdinti norėjo – paleido kelis šūvius. Kur nulėkė kulkos – nežinia. Bet šiaip jų įprasta taktika, tai sudaužyti vairo plunksną, nušauti vairininką, žodžiu, palikti laivą nevaldomą, o tada jau...

Ir tai buvo tarsi signalas: Heinikė riebiai nusikeikė, riktelėjo savo jūreiviams ir mūsų pina kryptelėjusi ant dešinio borto paėmė pilną bakštagą (a.p.: vėjas pučia į dešinį bortą, panašiai 18-21 rumbai arba 121 – 225 laipsniai), man atsivėrė kuo puikiausias vaizdas.

Dantyse, vos neapsisvilindamas skruostų, jau laikydamas dagties virvę, linktelėjau savo patrankėlę, beveik prisitaikiau, kai tie kvailiai muškietininkai, kurie stovėjo palei falšbortą arčiau laivagalio, į piratų šūvius  staiga atsakė nedarnia salve. Dūmai pirmą akimirką paslėpė vaizdą, sutrukdė nusitaikymą, tad uždelsęs tik išgirdau Heinikės staugimą:

- Rediiiitaaaiiii!

O ką Reditai, kai nieko nesimato?

Bet laimei vėjas labai greitai nuginė pilką parako dūmą, sugrabaliojau dagtį ir ranka prilaikydamas borto falkonetą prie uždegimo skylės prikišau ugnelę...

Sučirškė... Falkonetas tarsi sualsavo... laikas tarsi sulėtėjo – atrodė, jog gali netgi išgirsti, kaip kažkas kameroje sukrebždėjo ir tas velnio agregatas išspjaudamas liepsną ir dūmus trinktelėjo. Bortą apgaubė saldokai aitrus parako dūmas. Rodos net galėjai išgirsti, kaip sviediniai iščiuožė iš vamzdžio ir nušvilpė kažkur link to šliupo...

Man nieko nesimatė, bet nuo laivagalio ataidėjo džiaugsmingi šauksmai, o nuo šliupo vėjas tarsi atnešė prakeiksmus. Heinikė vėl kažką riktelėjo savo jūreiviams, persiversdama burė beveik iš karto supoškėjo ir laivas vėl įgaudamas pagreitį slystelėjo pavėjui...

Tam kartui net nemačiau koks to šūvio rezultatas, o laivas jau pradėjo imti beidevindą... Nėr kada gaišuoti – net praslysdamas kojomis, vos negriūdamas (kojos už kažko užkliuvo) nulėkiau įstrižai denio link kito borto – ir pačiu laiku! Dantyse laikydamas dagtį (jau ir apsideginęs), vos spėjau atkabinti antros patrankėlės trosą, sugrabalioti šį tvarinį...

Deja, bet planuotas manevras nevisai pavyko taip, kaip Heinikė matyt planavo – ar tai mūsų jūreiviai pavedė, ar tai priešas atspėjo manevrą ir pakoregavo kursą, bet antrasis piratų šliupas beveik pasislėpė už laivagalio, o Heinikė, vengdamas halfvindo ir bročingo, tik labai nedaug galėjo pakoreguoti suplanuotą bakštagą (a.p.: halfvindas – vėjas tiesiai į bortą, bročingas – nekontroliuojamas laivo kilimas į vėją galintis pasibaigti laivo virtimu)

Bet tik beveik! Šliupas vis tik užlipo ant mūsų pinos palikto puslankio formos kilvaterio bangelės, šoktelėjo – kryptelėjo, o Heinikei dar kiek per kokį rumbą sugebėjus pasukti mūsų piną, atsirado galimybė iki galo, beveik man prisispaudus prie falšborto, pasukti patrankėlę. Ir nors ir visiškai smailu kampu tarp mūsų laivagalio ir šliupo, bet jau buvo galima taikyti ir bandyti šauti. Tik laikas spaudė. O reikėjo atidumo: užtaisytas vienu sviediniu (skirtingai nuo dešinio borto patrankėlės), o ir degimas kameroje ir po to sekantis šūvis įvyksta ne taip jau akimirksniu...

Šliupas vėl apsipylė šūviais. Apsigaubė skystais muškietų dūmais (bet ne kritiškai). Kulkos sucaksėjo kažkur į laivagalio apsiuvas. Gal koks vienas ar du prasiuvo visai nekritiškas skylutes burėse...

...pagaliau driokstelėjo ir manasis „sakalėlis“. Paskutinę akimirką, matydamas kaip šliupas kilsteli nosį lipdamas per bangelę ir mūsų farvaterį užkelia nosį, spėjau dar pakoreguoti patrankėlės vamzdžio aukštį...

Ūbtelėjimas... Ausyse vėl suspengė...

Vėl viską apgaubė dūmai...

Net nežinojau ko griebtis! Rezultato nemačiau. Tad tik riktelėjau savo netašytam pagalbininkui:

- Pertaisyk falkonus!

Kol išsisklaidė dūmai, „Bliksemflitas“ atsistojo tiesiai pavėjui, Heinikės įsakyti jūreiviai dar labiau įkinkydami vėją timptelėjo šotus ir „Bliksemflitas“ kaip eiklus arkliukas šoktelėjo pirmyn...

Na, o mūsų šaunieji muškietininkai, parėmę savo muškietas ant laivagalio planširo (a.p.: falšborto bortelis) dar po kartelį pykštelėjo.

Iš mūsiškių keiksmų ir džiaugsmingo lialiakavimo supratau, kad viskas matyt tvarkoje. Net prabėgdamas vienas iš jūreivių sumarmaliavęs kažką panašaus į „bravo Redi“ plekštelėjo per petį.

Ir štai tada pamačiau, kaip Heinikė staiga sulinguoja, ir paleisdamas šturvalą (a.p.: šturvalas atsirado kartu su pirmaisiais olandiškais flytais – kažkur tarp 1595-1605 m. Žodžio kilmė visiškai olandiška „stuur“+ „wiell“, tai yra tiesiogiai ir verčiam – „vairo+ratas“), net jį kažkiek užkabindamas, kažką išrėkdamas šalia stovinčiam jūreiviui, susmenga.

Jau pamiršęs savo patrankas, prie kurių dejuodamas ir aimanuodamas slunkiškai darbavosi manasis snarglius, nulėkiau link Heinikės (kiek čia to lėkimo? Dešimtukas žingsnių?).

Šturvalą jau perėmė jūreivis, o aš mestelėjęs akį už laivagalio, garsiai ištardamas „cha!“ šyptelėjau ir tūptelėjau prie krauju apsipylusio škiperio.

O šyptelti buvo ko. Net mūsų šauliai jau net nebandydami pertaisinėti muškietų (jei nereikia šaudyti, tai ištaisyti keblu, o tuščiai eikvoti paraką per brangu) gyvai mosikavo ir rodydami nepadorius gestus, garsiai siuntė velniop visus pasaulio piratus. Na taip, šliupai akivaizdžiai atsilikinėjo. Ir matėsi, kad antrojo laivo nosis, nors ir ne kritiškai, bet sumalta į šipulius, o pirmasis su lygtais apniokotu kairiu bortu. Neblogai pataikiau! Kaip jūroje - du iš dviejų?! Tai net ne rezultatas, tai daugiau nei rezultatas! Tai visiškas triumfas! Taip sakant – naujokams sekasi! Na, dievaž! Kitaip nepasakysi! Nė kiek neperdedu! Na ir ne be reikalo, kaip paaiškėjo – šitie gana lengvai valdomi ir greit pertaisomi, nors ir ne itin galingi falkonetai, šie „pedrero“ – „falconete pedrero“, kaip ispanai jas vadino, taip mėgstami jūrų artojų! Aš į juos tiesiog įsimylėjau!

Škiperis atrodė ne kaip. Odinis švarkas sudraskytas, kruvinas, denis apipiltas gausiu krauju. Akys užverstos. Vyrukas be sąmonės.

Jau nuo savų įdrėskimų kraujas apdžiūvęs, o dabar vėl rankos kruvinos – bet jau nuo svetimo kraujo...

Velnias! Na ir pasisekė Heinikei! Muškietos kulka kažkokiu stebuklingu būdu užkabino šoną, akivaizdžiai nubrozdino šonkaulį ir...

Pakėliau akis – šturvalo vidinis ratas išdraskytas – kulka šturvale. Gerai, kad nors nesuskaldė. Arba atstumas per didelis arba užtaisas buvo per silpnas. Tad tik per plauką nuo to, kad būtume netekę valdymo. Ne, na žinoma, šioji pina ne koks flytas ar galeonas, mechanizmas primityvus už primityvesnį – porelė skriemulių, trosas ir taip toliau – puikiausiai galima apsieiti ir be jo, tik reikia prijungti ir rumpelį (a.p.: svertas (vairolazdė), prijungtas prie vairo plunksnos ašies), bet kol susigraibysi, kol ten kas – o plėšikai jau žiūrėk ir virstų per bortus... O tada pasigailėjimo nelauk...

Nugriebiau nuo Heinikės galvos bandaną (negi savo naudosiu?), užspaudžiau ja žaizdą. Heinikė krūptelėjo, atvertė akis. Susiraukė, kažką subalmatavo.

- Ramiai! Gyvensi! Tavo laimingoji kulka šturvale. Dar galėsi išsikrapštyti, – perkošiau per dantis. – Laikyk!

Uždėjau jo ranką ant skepetos.

- Spausk. Ei kas nors! Duokit ką nors po galva pakišt!

- Štai, herr kanonnier...

Aha, atsiliekantys šliupai jau niekam nerūpėjo. Ėjom, tiksliau skuoste skuodėm į atvirą jūrą, kažkur vakarų-šiaurės vakarų kryptimi... Užtat kas galėjo, tas apsupę jau būriavosi aplink mus. Už šturvalo stovėjo eilinis bet jau amžiaus matęs jūreivis, vienas iš senų patikimų jūrų vilkų, o Heinikės leitenantas (pavaduotojas) pritūpęs kažką kišo po savo vado galva.

- Siūt reikės. Spirito, parako ir gero siūlo su adata. Ir gero vyno – kraujo daug neteko. Otai, rasi mums vyno? – kilstelėjau galvą į mūsų koką-intendantą-muškietininką.

Šis gūžtelėjo pečiais. Kryptelėjo marmūzę.

- Tik nesakyk, kad neturi kur užslėpęs, - atsistojau.

- Rasim, - burbtelėjo Otas Kreiceris. – Tokia proga rasim. Bet jei gubernatorius bambės, aš į tave pirštu rodysiu.

- Sutarta, - vyptelėjau. – Neleiskit jam keltis, einu savo dėžutės, kur ten ją nelabasis nukišo...

- Neminėk nelabojo jūroje...

- Dabar mes jam nerūpim, jis anais rūpinasi, - durstelėjau per petį už laivagalio link salos fone boluojančių-pilkuojančių, jau visai atsilikusių ir persekioti neketinančių nevykėlių piratų.

Pasigirdo juokeliai... Žmonėms atslūgo. Įtampa pradėjo garuoti. Kažkas net pajuokavo, kad reiktų geromis kanapinėmis virvėmis žaizdą kryželiu apsiuvinėt...

Aha, o sala tolsta. Jūroje sugaišim naktį dreifuodami, grauždami džiūvėsius ir vytintą, kietą kaip bato kulnas mėsą (laimei, kad šiuose kraštuose nors prieskonių į valias), o po to atgalios nuobodžiai keisdami halsus grįžinėsime. Užtruksime papildomą dieną ar net dvi. Deja, jokios čia romantikos... Nuobodybė. Na, tik ne jūreiviams – jiems dar ir Heinikės kraują nuo denio gremžt...

 

II. Vėžlių įlanka

 

Tęsinys 2024-02-09