IX. Evakuacija
Kadaise maestro Giunteris pasakojo, kad Europoje, kai kurie medikai atkakliai rekomenduoja ligonį laikyti prieblandoje, vengti atidarytų langų ir skersvėjų, ir taip toliau, ir panašiai. Na, ką aš žinau? Gal kokioje citadelėje nori – nenori visą laiką prieblanda, aišku ir skersvėjis ligoniams ne į naudą, bet čia tokių niekalų nebuvo. Atvirkščiai – buvo laikoma, kad saulė ir grynas oras jau pats savaime gydo. Būna, kad ligonius ar dažniausiai sužeistuosius tiesiog lauke po tento pavėsiu slaugo.
Taip ir čia, Puerto Rike - Migelio kambaryje porelė langų buvo plačiai atlapoti, saulė dar nebuvo atsisukusi, tad už storų sienų gaivu, malonu. Tik iš miesto ir kiemo sklindantis šurmulys. Ramu, gražu, kuklu ir netgi savotiškai jauku.
Na, o pats ligonis dar atrodė labai ir labai blogai. Veidas ištinęs, nosis įtvarstyta, bet kalbėti galėjo, o savarankiškai keltis – nelabai. Tad šis, sudirgęs dėl bejėgiškumo, apkaišytas pagalvėmis, kad nespaustų šono ir rankos, pusiaugulom sėdėjo ir kol aš tikrinau tvarsčius, kraipė akis ir tarsi tyliai dūsavo.
Patikrinau, aišku, daugiau formaliai, San Chuane esantis medikas daug geriau išmanė savo darbą. Na, bent jau Saragoso ar kažkokį tai ten universitetą baigęs. Įdomu, už kokius „nuopelnus“ jis čia savo noru papuolė? O gal tiesiog kažkuris iš vietinių turčių prižadėtais lobiais prisiviliojo? Bet tai nesvarbu, kas man rūpi? Nors, tiesą pasakius, visos pirmosios pagalbos ir pirmosios savaitės slaugymas ant mano pečių gulė, kaip ir dar dešimties vienaip ar kitaip nukentėjusių karių. Tik porelės kareivių traumos kiek juokingos. Ne, ne ta prasme, kad tai buvo simuliantai, bet ta prasme, kad nepanašios į patirtas per susirėmimus – veikiau į godaus plėšikavimo vaisus. Pavyzdžiui, vienam buvo lūžusi koja per girnelę. Na, tokią traumą gali gauti tik kai kaip debilas iš visų jėgų spiri į užrakintas duris, o tavieji kauleliai ir raumenukai kiek per skysti...
Taigi, Migeliui net nosį sudėjau į vietą, kol šis netekęs daug kraujo alpėjo be sąmonės. Apiplovus, apžiūrėjus, paaiškėjo, kad ji nebuvo visiškai sutrupinta. Prireikė tik porelės stuktelėjimų kalteliu ir nosis atsistatė beveik į vietą. Na, nebus jau visai nulinkusi, bet kreivumas kažkoks išliks. Na ir svarbiausia – normaliai kvėpuos. Tik dabar ištinusi, pamėlusi, o jis pats sunkiai kvėpuoja per burną.
Jeigu mintimis grįžti į Santa Kruzą, tai ten prakiurksojom apie savaitę ir migelį, kaip jį ir kitus sužeistuosius, kol dar vyravo palankus oras ir beveik palankūs mums vėjai, pargabenom čionai, į Puerto Riką – San Chuaną. O dar po savaitės, baigę nuo anglų „valyti“ Santą Kruzą, palikusi pusšimčio vyrų būrį kaip apsaugą (tam atvejui, jei anglai sumąstytų grįžti) ir kaip forto įgulą, grįžo ir „Santa Ana“. Kam reikėjo palikti įgulą, kai nebeliko gyventojų ir niekas neketino tos salos kolonizuoti, man tuo metu buvo didelis klaustukas. Bet tik tuo metu. Vėliau mozaika susidėliojo. Ir dar kaip! Ši ekspedicija tebuvo tik pirmas ėjimas sudėtingame Karibų salų šaškių žaidime. O taip, man tos intrigos ir peštynės dėl salų ir įtakų labiau priminė šaškes, nei šachmatus, o galgi net kažkurį variantą iš trumpųjų nardų arba netgi gal „Kingą“ – kuriame gali žaisti daugiau nei du žaidėjai. Tik šiame laike, šiame amžiuje, niekas nei nardų, nei „Kingo“ dar nepažinojo (a.p.: šiuo atveju herojus nelabai teisus. Nardai jau buvo žinomi, jie Europoje vadinosi „trik-trak“. Juos atsivežė arba tiksliau atgaivino grįžę kryžiuočiai (sen. Romoje jie vadinosi „tabula“), tačiau taisyklės nusistovėjo 1743 m. ir prigijo trumpųjų nardų variantas. O štai „Kingas“ arba prancūziškas variantas „Barbu“ (barzdočius) arba „Tafferan“, arba dar žinomas kaip „damų preferansas“, atsirado tik XX a. pradžioje). Bet tiek to, ne apie tai.
Nors su Migeliu nemažai laiko buvo praleidę jūroje ir sausumoje, bet su šiuo iš prigimties tyleniu ir ganėtinai uždaru žmogumi, beveik neturėjau ką kalbėti. Na taip, gražuoliukas – bet aš ne merga. Ir apie mergas nėra ką su juo kalbėti – jau supratau, kad pamišęs dėl Donos Anos ir kiti sijonai jam net ne egzistavo, o kalbant apie Doną Ana iš vyriškos pusės, kaip tai juokingai neskambėtų, panašu, kad priimdavo kaip konkurentų tauškalus, o iš moteriškos, kaip apkalbas. Ši mergina jam buvo tarsi šventa ikona. Apie ką dar gali kalbėti? Apie ginklus, laivus, gėrimus, plantacijas, salas? Literatūrą? Politiką? Taip, jau išbandyta. Nelabai lankstaus charakterio tipas. Beje, kaip ir dauguma. Nežiūrint to, kad išgebėjau gyvybę ir palinksėjau į visokius pompastiškus ir bravūriškus pažadus atsimokėti tuo pačiu, vis tiek jausmas buvo toks, kad į tave žiūri kaip svetimą. Kaip į pakenčiamą kaimyną. Kartais atrodydavo, kad jis mane perneša tik dėl pagarbos savo bičiuliui Olivijui, su kuriuo, beje, turėjau neužilgo susitikti. Tad pas Migelį nebuvo reikalo ir gaišti.
Už durų pasigirdo žingsniai, kažkokie prislopinti ir neaiškūs balsai ir pasigirdo beldimas. Tačiau niekas leidimo net nelaukė, o durys prasivėrė ir paskui jas įsirito Migelio namų tarnas:
- Senjore, pas jus lankytoja, senjorita Dona Ana... oj... – čia šis storuliukas tarnas aiktelėjo, nes Dona Ana net nelaukė kol šis baigs apie ją pranešinėti: savo nosine, kaip didžiai nepatenkinta gracija, mosteldama užkabino šiam per nosį – aiškus furijos ženklas šiam užsičiaupti.
Gaila žmogiuko – jis tarsi du kart sumažėjo, susilenkė kažkokiame greitame ir nevykusiame reveranse, praleido senjoritą ir jos amžiną palydovę ir pasistengė kuo greičiau sprukti, tačiau jį pavijo moters balsas:
- Ir nepamirškite atnešti ką nors gaivinančio!
- Žinoma, senjorita... – vos ne iš už durų pasigirdo nuolankus balsas, kurio niekas čia jau nebeklausė.
Atsistojęs nusilenkiau kaip pridera, jau norėjau žiotis, bet ir man niekas neleido ištarti nė žodžio:
- O! Ir mūsų gelbėtojas čia! Būkit pasveikintas, caballero! – mergina tūptelėjo išdidžiame ir vos matomame kniksete. – Sėdėkit, sėdėkit! Kaip mūsų sužeistojo Hanibalo sveikata? – mergina, įgimtai koketišku judesiu nubraukė vualį ant savo skrybėlaitės. Ėėchhh... žavus veidelis. Dar žavesnės lupytės ir žaismingos akytės. Gerokai jaunesnė už mane, o joje jau mergiško dailumo harmonija po truputį užleidinėjo vietą solidžiam moteriškumui. Šiaip tai, kitoje vietoje ir kitokioms aplinkybėm, gal ir būtų galima galvą pamesti. - O tai tas maestro Teodoras vengia su manimi kalbėti. Slapstosi, tarsi bijotų jog įkasiu, - mergina savo žodžius palydėjo trumpu, beveik paslėptu juoku. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad karingai nusiteikusi, bet balsas buvo žaismingas, kaip profesionalios koketės.
- Vis geriau ir geriau, senjorita! – net neketinau sėstis. – Jūs tarsi pasakų fėja: kuo senjoras Migelis dažniau jus mato, tuo greičiau sveiksta! – nusilenkiau.
Juokinga buvo žiūrėti, kaip į ištinusį veidą įsodintos Migelio akutės tankiai sumirkčiojo.
- Ach, tie jūsų komplimentai...
Atsistojau už krėslo atkaltės, kiek pasukau krėslą ir linktelėjau.
- O ne, tai ne komplimentai, tai tikra tiesa. Leiskite jums pasiūlyti prisėsti, ir palikti šį garbųjį kavalierių jūsų globoje ir pati įsitikinsite.
- Ach, jūs mus paliekate? – o ne, balse nesijautė jokio apgailestavimo.
Mergina grakščiai prisėdo ant krėslo kampo ir valiūkiškai pakraipė savo dailią galvą. Būtų galima ir pašmaikštauti, bet kažkodėl nejaukiai pasijutau dėl tos jos palydovės, kuri, kaip vaiduoklis įsitaisė pačiame tolimiausiame kamputyje ir savo žvilgsniu tarsi pradėjo gręžti mano nugarą.
- Deja, deja, mielai pabūčiau šioje šaunioje draugijoje, bet manęs su kavalieriumi Oliviju laukia don Diegas de Aguilera neoficialiam priėmimui.
- O taip, negalima versti general-kapitono laukti... – linktelėjo Dona Ana. – Ar ne, brangusis Migeli? (šis sulinksėjo galva)
Cha, reikia suprasti, kad nešdinčiausi, ir kuo greičiau? Puikumėlis. Su didžiausiu malonumu! Ilgai visokio tokio patoso ir kvailų nieko nevertų flirtavimų neištverčiau!
Tad, dar po porelės mandagybių ir atsisveikinimų, dingau anapus durų, o Dona Ana atsiduso ir... tarsi nusimetė kaukę. Susimąstė ir pakreipusi galvą, visai nekoketiškai, o tokiu gana kasdienišku balsu ištarė Migeliui:
- Kartais stebiuosi, kaip tas bastardas laikosi. Lyg būtų auklėtas kokiame dvare. Migeli, ar jame tikrai gali tekėti idalgo kraujas?
Migelis lengvai linktelėjo ir šnorpuodamas ištarė:
- Donui padre Franciskui taip pat buvo kilęs šis klausimas. Jūs matėte jo akis?
- Mielasis Migeli! – rimtai šūktelėjo Ana, tarsi Migelis būtų uždavęs nepadorų klausimą, o po to nuosaikiai šyptelėjusi linktelėjo. – Jos mane kartais trikdo. Ir melsvos, ir tarsi išblukusios, bedugnės. Keistos.
- Va, va, mieloji Ana, - Migelis tarsi savo ranka pabandė pagauti Anos ranką, bet šioji griežtai paliepusi savo palydovei nusisukti, suėmė abiem savo delniukais Migelio plaštaką, o migelis kalbėjo toliau: – Tai visų Panamos „Bela asjendos“ giminės išimtinis bruožas. Visi mes turime giminės panašumų ir o jų būtent tokie: – pošviesiai plaukai ir štai tokios akys, paveldėtos dar nuo asjendos įkūrėjo Santjago riterio dono Palankos. Jei jis (Chuanas) ten pasirodys (asjendoje), jiems net nekils klausimų, brangioji. Koks jis ten bastardas nebūtų, bet šios giminės kraujas jo gyslomis teka. Ir jis labai daug žino apie šios giminės europietišką praeitį, bet, manau, dar daugiau nutyli.
- Ach, Migeli, ir jei ne šis žmogus, mes daugiau nepasimatytume... Nekalbėk, nereikia. Aš žinau, ką pasakysi. Bet prižadėk, kad daugiau niekada niekada taip nerizikuosi! – mergina pasilenkusi kilstelėjo vyro ranką ir lūpomis prisilietė prie krumpliukų.
Matėsi, kaip Migelis net nuraudo – net tvarsčiai ir ištinusio veido pamėlimas negalėjo to raudonio paslėpti.
- Negaliu, mano princese, - sušnabždėjo Migelis. - Bet kada gali tekti kautis ir už tavo, mieloji, ir už savo garbę, gyvybę ir mūsų visų...
- Taip, taip, tėvynę, valdovus ir dar kažką... – suraukė lūpytes Dona Ana, - aš ne kvailutė, aš suprantu...
O tuo tarpu, mes su Olivijumi, kuris ne taip senai grįžo su „Santa Ana“ (jis gi buvo šio laivo jaunesnysis kapitono padėjėjas ir navigatorius-šturmanas) susitikome La Fortesos kieme ir gyvai pasisveikinę, patraukėme į šios citadelės, rūmų ir visos salos šeimininko, generalkapitonijos vyriausiojo vado kabinetą. Ne į didįjį, kur vykdavo posėdžiai ir pasitarimai, o mažesnįjį – darbo kabinetą, kuriame man būti dar neteko.
Na, ką aš galiu pasakyti? Jaukus, vėsus kabinetas. Itin kuklus pagal europietiškų didikų suvokimą, bet prašmatnus pagal periferijos realijas. Netgi, sakyčiau, kažkuo priminė prašmatnią galeono kapitono kajutę. Gal tik tą panašumą sklaidė pakankamai dideli antro aukšto langai su parištomis portjeromis ir aukštos lubos? Na ir praviras išėjimas į balkonėlį, kur dabar lengvas vėjelis žaidė su lengva širma.
O daugiau viskas kaip ir labai panašiai: tamsūs, masyvi, matyt kai kurie net iš Europos pargabenti baldai, porelė sekreterų, komodos, lentynos su knygomis ir kažkokiais raštų ar žemėlapių-jūrlapių ritiniais, keletas prabangių ginklų ant sienos. Net Karibų žemėlapis pakabintas. Iš pirmo žvilgsnio šiaip sau toks – labiau schematiškas, bet užtat spalvotos graviūros gali ir vietoj meno kūrinio sueiti. Tiesą pasakius, jos tiek dominavo, kad net visas tas salynas ir dalis žemyno buvo antram plane – kažkur anapus.
Ir kavos kvapas! Truputį sumišęs su vanile. Bet nepanašu, kad pyragaičių – labiau šiek tiek juo pagardinta kava.
Na ir mus įleidęs juodaodis tarnas nusilenkė šeimininkui... Tiksliau dviem senyviems vyrams, kurie jaukiai sau sėdėjo prie atskiro staliuko, o ne prie vado darbo stalo. Du Diegai! Donas Diegas de Aguilera ir komandoras, „Santa Anos“ kapitonas ir Donos Anos tėvas donas Diegas Mendoza. Nors Mendoza akivaizdžiai ir vyresnis, bet kažkoks savotiškas panašumas tarp jų buvo. Ne, ne broliškas, o kažkoks kitoks – amžiaus, patirties ir įpročio vadovauti, aristokratiškas panašumas. Panašios laikysenos, netgi tos atsainios manieros, valingi veido bruožai, nors Mendozos ir kiek mažiau aštrūs, mažiau raukšlių ir mažiau vėjų nugairinti, bet akys skvarbios ir guvios.
Panašu, kad mes nutraukėme jų pokalbį, bet jis ko gero nebuvo labai kažkoks reikšmingas ir mūsų pasirodymas šių dviejų idalgų nė kiek nesutrikdė. Netgi atvirkščiai, donas Mendoza mostelėjo ranka ir lūpų kampučiais šyptelėjęs ištarė:
- Jūs ne oficialiame priėmime, senjorai, užteks lankstytis. Prašom, sėskit ir be jokių oficalumų, - pakėlė ranką ir spragtelėjo pirštais, o tarnas sulinksėjęs nuo kito stalelio greitai pradėjo statyti puodelius ir net niekam nieko neklausius juos pripildė tirštos aromatingos kavos.
Na, o mums nieko daugiau nebeliko, kaip tik padėkoti ir užimti du žemus krėslus su ranktūriais ir įsivelti į pokalbį apie nieką. Tiesiog apie orą, derlių, kažkokias prekybine prognozes ir dar kažką.
Nors „ir be jokių oficialumų“, bet vis tiek jaučiausi kaip ant adatų ir niekaip negalėjau suprasti ko čia mus kvietė. Stengiausi nesikišti, nebent paklausdavo kokios nors nuomonės (gal tik kartelį) ir pasistengiau bandyti mėgautis iš tiesų nuostabia kava. Gal kiek per daug padeginta, bet vis tiek ne tos uosto šiukšlės, kurias iškrapšto iš maišų po pupelių atrinkimo. Gal dėl to, po kažkurio laiko klausimas, sakyčiau net labai netikėtai pasiekė mano ausis:
- Ar jūs mėgstate medžioklę, Chuanai? – klausiamai išrietė antakius donas Mendoza.
Klausimas tiek netikėtas, kad vos neprunkštelėjau ir kava mano gėdai vos neišvarvėjo per nosį, bet susitvardžiau ir padėjau puodelį (ne porcelianinis, bet kažkas labai artimo) ant stalelio.
- Kai tik būdavau laisvas, Tobage nuolatos leisdavausi į medžioklę. Ir žvejybą. Tik bijau, kad apie kilniąją ir rafinuotą medžioklę su skalikais ar kokiais tai sakalais nič-nieko nenutuokiu, -
Abu donai šyptelėjo, o Olivijus nustebęs net kilstelėjo antakius, bet matyt ne dėl mano žodžių, o dėl tokio klausimo
- Deja, bet visa tai anapus vandenyno, - liūdnai atsiduso vyresnysis Diegas (komandoras), kuris svajingai, tarsi būtų šmėkštelėję kažkokie prisiminimai, dirstelėjo į lubų skliautą.
- Tas tai taip. Bet aš kalbu apie medžioklę su jauku.
Gūžtelėjau pečiais, vyptelėjau:
- Kodėl gi ne? Paprasta ir efektyvu. Ypač jeigu pilvas iš alkio gurgia, - šyptelėjau ir vėl pakėliau puodelį.
Berods visa trijulė net tyliai nusijuokė.
- Tai gerai, Chunai, - bet dėbtelėjo į Olivijų, - bet tai dar nereiškia, kad jūsų pasiūlymas, khmm, projektas patvirtintas. Tam dar anksti.
Suklusau. Daugiau negu aišku, kad ši trijulė žino apie ką kalbama, bet ne aš! Apie ką jie?! Bet deja, tąkart ir kiek vėliau taip nieko ir nesužinojau. O klausinėjamas Olivijus tik atsijuokaudavo, nukreipdavo kalbą arba iš vis nutylėdavo, ignoruodavo klausimus šia tema. Nusispjoviau ir pats užmiršau. Bet gal po poros mėnesių ši kalba iškilo atmintyje! Ir dabar sudėliojus visą mozaiką, galiu pasakyti – jog tai tebuvo „žvalgytuvės“. Kokios? Viskas savo laiku. Tik paprasčiausiai komandoras, kaip būsimas žaidėjas ir vyriausias vadas – norėjo iš arti pasižiūrėti kas aš toks per tipas. Patyrusiems žmonėms apklausa nereikalinga. Pasaulietiškų paistalų, kad perprasti žmogų jiems pakako. Pakako pamatyti reakcijas į ne tipinius klausimus, elgesį, manieras ir taip toliau.
O tuo tarpu donas Mendoza, atsipalaidavusiai įsitaisęs krėsle, kaip koks murksiantis katinas, vėl tarsi retoriškai manęs paklausė:
- Ar žinote, kad jūs esate šios salos šiokia tokia įžymybė? Gerai pasirodėte ir kaip kapitonas, ir kaip artileristas, ir net kaip gydytojas (ech, ne puikiai – bet iš tokio rango žmogaus lūpų ir tai labai daug). Tik kitą kartą gal nenaudokite priešų vėliavos tvarsčiams, - ir visa trijulė kaip susitarusi nusijuokė.
Tai nenuskambėjo kaip priekaištas, veikiau kaip anekdotas, ar kažkaip panašiai. Beliko tik gūžtelėti pečiais ir ištarti:
- Pasistengsiu, - vos ne išdidžiai papūtęs lūpas linktelėjau. Bet mano grimasa matyt tik dar labiau atitiko „patarimo“ potekstę ir veiduose pasirodė dar platesnės šypsenos.
Vadas įsirėmė į krėslo ranktūrius ir jau atsisėdo stačiau. Ir visi staigiai surimtėjo.
- Jūsų rekomendacijos, brangusis Olivijau, kaip visada nenuvilia. Jūsų laukia didi ateitis, jeigu taip ir toliau.
- Malonu iš jūsų išgirsti šiuos žodžius, - manieringai linktelėjo Olivijus. - Kavalierius Chuanas puikesnis kanonierius nei chirurgas.
Čia jie apie mane? Tiesiai va taip, man girdint?
- Na, nesakykit, mielas drauge, nesakykit, medikusas maestro Teodoras tik rankom skėsčioja. Sakėsi net jis nieko daugiau ar geriau nepadarytų. Kas galėtų pagalvoti? – linktelėjo mano pusėn.
- Vyrai sako, kad mano lengva ranka, bet chirurgo amatas man ne prie širdies, - linktelėjau. – Jeigu atvirai.
- Aha, aha, na ir kaip dabar laikosi mano būsimas žentas? – pagaliau įsikišo komandoras.
- Puikiai. Dar po mėnesio ar kito, šokinės kai naujai užgimęs agurkėlis, - leptelėjau ir mintyse ne tai kad susigūžiau, bet save apibariau.
- Agurkas? O ką, jie šokinėja?
- Ėėėė... ne, bet traškūs, sultingi ir gaivūs, - išsišiepiau. Na taip, čia nėra tokio priežodžio. Ką aš galiu daugiau pasakyti? Tik eilinį kartą save pabarti?
Vyriausiasis vadas vėl nusijuokė – iš ties – matyt pakili jo nuotaika. Arba vyno buvo maktelėjęs ir jis dar neišgaravo...
- Mane jau perspėjo, kad jūsų kai kurie išsireiškimai, nebūdingi šiems kraštams, verti plunksnos. Bet apie reikalus, senjorai. Jūs kapitone Chuanai (akis vos ne išsproginau! Ne alfresas einantis kapitono pareigas?! Ar čia tiesiog vyriausio vado interpretacija, kurią jis gali sau leisti?)... Greitu laiku gausite įsakymą vykti atgal į Santa Kruzą reikalingą įrangą, proviziją ir taip toliau. Jūsų laivas paruoštas?
- Galime atsišvartuoti nors už valandos.
- Pagirtina. Bet už valandos nereikia. Už valandos jūsų laukia padre Franciskas. Žinote kam? Puiku. Ir būtų gerai, kad apie šį sakramentą už uždarų durų, žinotų kuo mažiau. O tai į ką panašu? A? La Armada de Barlovento tarnauja nekrikštas, a? – paskutiniai žodžiai nuskambėjo su priekaišto kartėliu. – Gerai, kad gandai dar niekur nenuėjo. – Matyt turim dėkoti jūsų, Chuanai motulei, kuri katalikiškai išauklėjo sūnų, nors ir deramai nekrikštijo?
Oho-ho?! Ir Oh-ho! Neprastai jie čia manim pasidomėjo! Kita vertus, kaip ir suprantama, aš juk ne privatininkas, ne kaperis – „Bliksemflitas“ buvo paimtas „kovos“ metu ir ne parduotas, o įtrauktas į laivyno sąrašus. Tad ir aš negaunu kaperio patento, o gaunu įsakymus. Ir karininko atlyginimą. Ir prizinius! Šie tai po paskutinio reido – viršijo visus mano ir mano vyrų lūkesčius! Yra dėl ko kelnes per galvą mautis, taip sakant.
Žiojausi kažką sakyti, bet pajutau po stalu Olivijaus lengvą spyrį į savo koją ir užsičiaupiau nurijęs kažkokius žodžius, kaip į krantą išmesta žuvis, o pats Olivijus pašoko (ir aš paskui jį) ir oriai pradėjo kalbėti kažkokias atsisveikinimo įmantrybes.
Puerto Riko generalkapitonui atsainiai mostelėjus, mes greitai išsinešdinome iš kabineto. Va, štai tokios tos audiencijos!
Kažkurį laiką Olivijus raukė lūpas, kaktą, matyt kažkuo buvo nepatenkintas, bet gana greitai atlėgo. Visgi į „tėviškus“ pabarimus nėra reikalo pernelyg kreipti dėmesio – jie ir yra tam, kad neatsipalaiduotum. O kartais atstoja ir pagyrimą – tik reikia mokėti suprasti, taip sakant.
Na, o šiaip, ar kas nors turėjote krikštamotę už save jaunesnę? Bent penkeriais ar septyneriais metais? Cha! O aš turėjau. Ir tikiuosi, kad turiu. Bet jei ji dar gyva – tai kažkur ten už dviejų vandenynų! Ar į vakarus žiūrėsi, ar į rytus...
O daugiau kažką plėstis apie tą krikštą ir nėra ko. Viskas už uždarų durų. Pagal sutrumpintą programą. Tik penki asmenys: padre ir jo patarnautojas, Olivijus ir Ana su savo niekur nedingstančia palydove, ir aš, kuklus jūsų tarnas...
Ir išėjom per galines duris niekeno nepastebėti. Olivijus skubiai nulydėjo savo kuzeną, o aš pasimetę likau stypsoti. Jokių tokių iškilmių – nieko. Gal tik manasis kuratorius, atsisveikinant plekštelėjo delnu per petį ir leptelėjo:
- O tau galima ir pavydėti – visos nuodėmės iki šiol padarytos anuliuojasi...
Ir tiek.
Na, o gavus įsakymą, iš ties išsižiojau: žodžio „alfresas“ ir taip toliau nebuvo, o buvo „Relampago“ kapitonas senjoras Chuanas de Tobago... Štai tau, kad nori. Ir atlyginimas jau pilno kapitono, o ne pareigas einančio alfreso... Tik vis tik, tai ne laipsnis, o labiau pareigos, turėčiau pridurti (a.p.: priklauso nuo šalies, bet dauguma laipsnių įsitvirtino tik XVIII a., o laivui vadovaujantis asmuo visada kapitonas (ypač kartiniame) nežiūrint jo faktinio laipsnio ir skirtingai nuo sausumos pajėgų. Taip sakant, tai labiau pareigybė, o ypač XVIII a., kai daugumoje atvejų bet koks vadas vadovaujantis savarankiškam kontingentui (vėliavai (kuopai) buvo kapitonas, nors galėjo būti kartu ir kokio generolo ar maršalo padėjėjas (leitenantas), nors laipsnių užuomazgos jau ėmė pagreitį, ypač sausumos karinėse pajėgose, skirtingai nuo jūrų pajėgų būtent dėl šių skirtingų pajėgų specifikos. Pavyzdžiui Anglijos laivyne kapitono laipsnis su gradacijomis priklausomai nuo to kokiam laivui (pagal galią ir dydį) gali vadovauti atsirado apie 1745 m. Na, o Ispanijos laivo kapitonas kai kuriais atvejais prilygsta sausumos pulkininkui... ir t.t. Tad tuo metu herojui netekus alfreso laipsnio, jis tampa pilnaverčiu kapitonu, o ne laikinai einančiu. Tačiau netekęs laivo, jis iš esmės prarandą ir kapitono statusą, nebent vėl būtų paskirtas į atitinkamas pareigas)
***
Deja, bet užrašai nutrūksta – kelių lapų nėra. Tačiau nemanau, kad tai būtų didelis nuostolis skaitytojui, nes peržiūrint tekstą, jis vientisumas išlieka. Galimai tai tebuvo tik trumpa, ne itin reikšminga įvykių apžvalga iki to momento, kai gavo įsakymą grįžti į Santa Kruzo salą.
Sprendžiant iš to meto chronologijų ir skaitant toliau, matomai herojus rašė apie nereikšmingus įsakymus kažką kažkur nugabenti – pargabenti, galimai net apie tai, kad Santa Kruze palikta įgula sunaikino du olandų laivus, kurie manė, jog ispanai salą paliko ir galimai norėjo aplenkti prancūzus, kurie taip pat nežinia kodėl gviešėsi šios salos.
Europoje tuo metu vyko Ispanijos – Prancūzijos karas (1635–59), į kurį buvo įtraukta ir Anglija ir Nyderlandai, kurio aidas vienaip ar kitaip pasiekė ir kolonijas, ir tam tikra prasme kolonijas paliko be deramos priežiūros, atitraukė dalį karinio potencialo ir, matomai, kaip pasekmė – tai leido įsibuboti iki to meto dar nelabai įkyriai juntamam piratavimui. Taigi, ko gero, kad Olandijos laivų sudaužyme herojus net nedalyvavo, nes likusiame tekste apie tai nebuvo jokios užuominos, tačiau matomai ispanams neturint pakankamai karinių pajėgų išsiųsti pagalbos fortui, kai atėjo gandai, kad prie jos artinasi du prancūzų galeonai, į salą buvo nusiųstas „Relampagas“...
Na, o toliau jau seka spalvingi herojaus užrašai.
***
Viską gadino nepalankus ir ne itin stiprus pietų pietų-pietryčių vėjas: – prisiartinti prie salos ir įeiti į „molinio“ forto įlanką iš šiaurės šiaurės vakarų pusės galėjome tik gana aštriu kampu keisdami halsus. Tačiau, kita vertus, šis vėjas atnešė patrankų griausmą, o kartais ir kanonados. Turint aštrią klausą, galėjai gana anksti išgirsti tuos dundėjimus.
Nepatyręs žmogus gal galėtų pagalvoti, jog kažkur toli, labai toli griaudėja, bet vaiskus dangus iki pat horizonto nerodė jokių audros ženklų. Bet ir to nereikėjo, jau nujautėme kas ten dedasi ir galėjome tiesiog konstatuoti, kad mes pavėlavome!
Reikalas tame, kad „mano rankose“ buvo užantspauduota neperšlampama tūba, o joje įsakymas. Ne, nieko paslaptingo, nebent koks nors pašalinėms akims neskirtas prierašas, o šiaip jo turinį žinojo visa įgula: tai buvo įsakymas sunaikinti tvirtovę ir jos įgulai kuo skubiau evakuotis į Puerto Riką. Galbūt generalkapitanija ir anksti sužinojo apie prancūzų ruošiamą reidą, bet užkirsti tam neturėjo jokių pajėgumų – visi didieji La Armada de Barlovento laivai buvo išsiųsti palydėti kažkokį tai ten svarbų krovinį. Tiksliau – nusigauti iki žemyno, o iš ten iki Puerto konvojuoti vilkstinę į Europą keliaujančių perkrautų laivų. Galima tik spėlioti, kas juose, bet kam spėlioti? Ir taip visiems viskas daugmaž žinoma: auksas, sidabras, prieskoniai, na gal dar šis tas ar panašiai, ar dar gal ir kažkas kito, bet iš kontinento einantys tranzitu per salas ispanų laivai bet kokiu atveju buvo pats geidžiamiausias grobis visų šalių perėjūnams ir avantiūristams. O šiaip jau daugelį dešimtmečių skaičiuojama įprasta procedūra. Tik ispanų statusas per visokius ten europinius karus sušlubavo, tad per tokį konvojavimą, ne tik salų savigyna buvo susilpninta, bet ir kilo grėsmė bet kokiam normaliam salų kabotažui.
Deja.
Jeigu kas matėte Santa Kruzo vakarinę pakrantę žemėlapyje, tai iš karto supras, kad bures arba reide stovinčius laivus galima pamatyti iš labai toli: ši įlanka tarsi pjautuvo formos ir beveik visiškai atvira. Na, bet apie ją jau pasakojau. Niekam tikusi sala. Vienintelė vakarinės pakrantės teigiama savybė, kad didesnė dauguma uraganų ateina nuo pietryčių ir sala juos tarsi sustabdo.
Taigi, bures, stiebus ir net dūmus pastebėjome jau iš labai ir labai toli, tik gerokai vėliau nei vėjas iki mūsų atnešė tą dundesį.
- Tai ką dabar darysime? – Heinikė pasikasė bandana apjuostą kaktą. Tiesa, oficialiai dabar jis ne Heinikė, o Enrike (ta pati vardo prasmė, kaip ir Enrikė, tad nieko per daug niekas nefantazavo).
Škiperis Enrikė. Nors, tarp kitko – tarp įgulos narių oficialių vardų nenaudojom – kaip buvom įpratę, taip ir šaukėme. Va, pavyzdžiui, kaip su Desiu: tik po praeitos Santa Kruzo ekspedicijos, primygtinai paklausius kokį vardą jam buvo davę tėvai, Desis išlemeno, jog jo gimtas vardas Dzintars. Gintaras, kitaip tariant. Dzintaras, Mozgio iš Vėntos (Ventspilio) sūnus. Žodž...
Prie šturvalo kol kas stovėjo Giunteris, o mes ant bako kraipydami galvas, stebėjome už dešinio borto esančią pakrantę su laivais, kurie retkarčiais apsipildavo pilkais debesimis. Beje, kaip ir pakrantė – fortas matyt dar nebuvo įveiktas ir jis kandžiojosi.
Tas man ir mestelėjo mintį.
- Pameni kelią per tuos rifus į smėlio pakrantę?
- Žinoma, - gūžtelėjo pečiais Heinikė. – Už valandžiukės būtume prie rifų. Ė! Tik nesakyk, kad! – net kilstelėjo antakius ir papurtė galvą.
- Aha, aha, atspėjai. Ir sakysiu.
- Beprotybė!
- Eisiu tik aš, na dar Brisių pasiimsiu – maža kas. Pas jį baimės jausmas kažkoks atrofuotas.
- Koks dar afruotas?
- Nesvarbu, - numojau ranka. – Tu mus išleisk ir ruoškis kelionei atgal. Vėjas bus palankus. Jeigu iki ryto jokių žinių – drožkit kur akys mato. Kažin ar jie mus pastebėjo, kažin ar pastebės, o po to tas iškyšulys užstos, - mostelėjau ranka link tamsiai žalio kranto, kur turėjo būti nedidelis iškyšulys. – Apsižiūrėsiu ir jei viskas taip beviltiška, dar iki saulės laidos būsiu vietoje.
- Fortas bus uždarytas, nušaus net neklausdami kas tokie, - suraukęs lūpas ir kaktą papurtė galvą Heinikė. – Negerai tai. Beprasmiškai paklosi galvą.
Aha, o apie tai aš ir nepagalvojau, bet jaunatviškas užsispyrimas, kuris nustelbė manyje senį Algimantą, ėmė viršų (beje, kaip pastaruoju metu vis dažniau – Algimantas tarsi vis labiau tirpo)
- Vietoje susiorientuoti. Jeigu ką, grįšiu atgal ir tiek žinių. Bet sąžinė negrauš.
- O ko ji turi graužt dėl ispanų? A?
- Dabar ir tu pas juos tarnyboj.
- Aha, Bet tai nereiškia, kad susipykau su protu, kapitone, - ir pamatęs, kad susiraukiau kaip atsikandęs neprinokusios citrinos, skubiai pridūrė. – Bet kaip įsakysi, - gūžtelėjo pečiais.
- Nepergyvenk, viskas bus gerai, - norėjau paplekšnoti vyrui per petį, bet laiku prisiminiau, kad jis tokių familiarumų nemėgsta.
- Aš ir nepergyvenu, - žaibiškai užsitraukė abejingumo kaukę. - Tavo galva, tad gali ją kišt kur nori. Tik iki saulės laidos būtų gerai iš čia ir išsinešdinti. Arba grįžtant bent rifus praeit. Naktį gultume į dreifą ir tamsoje nieko nebus.
- Tai ir paryčiais, net jei mus pastebės – nieko nebus. Tokie laivai pavėjui mus gali pasiųsti tik meilės bučinį, - nusijuokiau.
- Aha, prancūzai, bučinį, - sukrizeno Heinikė ir čia pat surimtėjo. – Sulauksi iš jų. Tikiuosi žinai ką darai. Einu prie šturvalo...
Tik linktelėjau galva ir įsikibęs į forštagą (a.p.: trosas arba vantai laikantys stiebą ir einantys nuo stiebo viršaus iki pat nosies. Archštagas – į laivagalį) stebėjau pakrantės tolumas. Bet ką ten pristebėsi? Čia ne sausumos apgultis. Net nesimatė ar prancūzų galeonai bando manevruoti, ar bukai prisiinkaravę pliekia į fortą nuo vieno borto. Bet kokiu atveju tas griausmas buvo toks, kaip čia pasakius? Poretis, ar ką? Ta prasme, pykšteli, o po to tyla, per kurią persitaiso pabūklus arba atlieka kažkokį manevrą, o po to vėl pykšteli. Na, tas pertraukas nebent užpildo pakrantės baterijos mažiau girdimas dundėjimas. Tada jau dūmai pakyla ir nuo kranto. Įgula, kuri sėkmingai jau atmušė olandų ataką, net neketino pasiduoti ir prancūzams. Be atskiro įsakymo jie suguls visi kaip vienas. Na ir sprukti jiems nėra kur. Nėra kur trauktis. Nebent viską mesti ir į salos gilumą, o ten kaip jau Viešpats duos...
Įdomu, kiek jie per tuos tris mėnesius spėjo fortą atstatyti? Nors jeigu nuo jūros pusės sumetė medinius rąstus ir sijas, apkasė juos žemėmis, tai dauguma laivų sviedinių lekia veltui. Tokios sanpilos sviedinius tiesiog amortizuoja. Nebent tiesioginis pataikymas. Arba šaudymas mortyromis. Kaži, prancūzų laivai turi mortyrų? Arba jie dar gali ugnies priedangoje laipinti į krantą kareivius. Kiek jie jų čia galėjo atsivežti? Sprendžiant šių kraštų masteliais – na, du šimtus ir ne daugiau, neįskaitant atsivežtų naujakurių, jeigu, aišku, juos atsivežė. Kaktomuša šturmuojant įtvirtintą fortą su dviem trečdaliai mažesne įgula – pusei šturmuotojų garantuota žūtis (jei ne daugiau). Ir Karibų masteliu – tai pernelyg dideli nuostoliai.
Matyt todėl taip ilgai ir trankosi patrankomis. Arba laukia sutemų, tai yra tamsos, nes šioje platumoje sutemų beveik ir nebūna, kai išvarginta įgula praras budrumą, štai tada išlaipins išsiilsėjusius karius. Aha, ir tada kiek laiko turim? Iki tamsos? Valanda-pusantros iki kranto, dar valanda, pusantros iki forto... Ten teks užtrukti. Dabar dvi ar trys valandos po vidurdienio - turiu spėti...
Na ir neapsirikau. Spėjau. Bet ne visai taip, kaip įsivaizdavau.
Ta prasme, vos pajutę seklumą, vengdami ant jos užvarti „Relampagą“, iššokome į vandenį vos ne iki pažastų (provizijos net neėmėme, o kam? Pusdienį nevalgę nenustipsim – ne į pikniką traukiam) ir pakėlę virš galvų perduotus nuo borto ginklus ir batus (nemalonu, kai šlepsi) nubridome į smėlėtą ramią lagūną. Anapus griaudžiantys pabūklai net vabzdžių ir paukščių čerškėjimo ir dūzgimo neužgožė. Visiška ramybė – nors gulk ant smėliuko ir mėgaukis saulute.
Patupdę sėdynes ant į krantą išplautų ir vandens bei laiko iki neatpažįstamumo nugludintų kerėplų-rąstigalių, kažkokių tai išvartų, apsimovėme batus, pasitikrinome ginklus ir mostelėję „Relampagui“ dingome brūzgynuose.
Šiaip šlapios kelnės, marškiniai ir jūreiviška odinė liemenė tokiu oru, Karibuose – ne problema. Čia ne vėjuota šiaurė, nors ir lapkričio mėnuo. Jau ir nebenorėčiau į jokią šiaurę... brrr... pagalvojus, kokios šlapdribos ir šalnos lapkritį prasideda. Net nupurto. Perpūs vėjas, sušlapsi kojas ir prie dabartinės medicinos užversi klumpes nuo plaučių uždegimo... Na, o čia nuo maliarijos. Karštinės. Bet ne pakrantėse, ne jūroje – labiau pelkėse, pelkėtose vietose, upių deltose, mangrovių brūzgynuose, džiunglėse... Vargšai tie kareivėliai, kurie būna paskirti į štai tokius nesveikus fortus. Nors ką aš čia nusišneku? Štai, vėliau, dar kitiems metams nepasibaigus, nuo ligų mirė du trečdaliai prancūzų naujakurių. Įskaitant ir gubernatorių! Tad ispanai kuriam laikui ir numojo ranką į jiems nereikalingą ir puikiai pažįstamą niekam tinkamą salą. Santa Kruzui grėsmės tapti antrajai Tortugai nebebuvo. Bet jos neužmiršo: nors ir prieš savo norą salą perleido prancūzams, šioji, galutiniame variante dėka visokiausių politinių intrigų, papirkinėjimų ir slaptų susitarimų, galutiniame variante atiteko Maltos riteriams. O juokingiausia, kad Maltos riteriai ją tarsi valdė Prancūzijos karaliaus vardu, bet toji Prancūzija buvo kažkas tokio neapčiuopiamo – Maltiečiai ir Ispanija - nuo seno jautė vienas kitam didžią simpatiją ir jokie tokie susitarimai jų santykių negadino. Žodžiu, Prancūzai kalbėjo viena, ispanai šnabždėjo kitką, o Maltos riteriai nosį krapštė ir nuo aukšto bokšto ant visų spjovė. Hiperbolizuoju, bet kažkaip taip.
(a.p.: lapkritį šiose salose vandens temperatūra gali būti net iki 280C, oro nuo 230C iki 290C – šaltesni tik sausio ir vasario mėnesiai, kovas-balandis panašūs į lapkričio ir vasaros pikas nuo gegužės iki rugsėjo ir net spalio. Tiesa ir kritulių mažiausiais sausį-balandį. Na, o štormų sezonas, kaip nebūtų keista – nuo birželio iki lapkričio. Aršiausi rugsėjį, o šiaip liūčių galima sulaukti bet kada. Nuo uraganų dažniausiai kenčia: Bahamos; Sent Eustatijus; Sent Kitsas ir Nevis; Britų Mergelių salos; Antigva ir Barbuda; o mažiausiai: - "apatinės" salos - Trinidadas ir Tobagas, Aruba, Bonaire, Kiurasao, Barbadosas ir Grenada)
Bet visa tai būsimi įvykiai. Tai dienai net nenuspėjami ir tolimi. Savo ateities praeityje nesidomėjau marga Karibų salų istorija, tad man kaip ir bet kuriam iš čia esančių ir dabar gyvenančių – tai buvo tokia pati tik iš kavos tirščių ar kortų būrimo nuspėjama ateitis. Tad pasitelkę Viešpats malonę ir tikėdamiesi angelų sargų globos nefilosofavome, o brovėmės per krūmynus ir žolynus.
Jau matytos vietos ir peizažai. Niekas nepasikeitė. Per mažai pokyčiams laiko prabėgo. Nors kelias į pietinę dalį, kuris atsivėrė tolumoje užlipus ant aukščiausios kalvos, panašu, kad apleistas. Matyt niekas juo jau nebejudėjo, tad įspūdis toks, kad žaliuoti pradėjo.
Einant tik dviese ir be jokių nešulių – lyginant su pirmuoju kartu – tai lėkėm beveik pustekini. Tik kai stovi karštis, kurį sklaido tik jūrinis vėjas – tas lėkimas ne itin malonus. Na, ne pėstininkas aš. Šitiek laiko ant denio! Palyginus, tai kojos tarsi abi kairės. Arba dešinės. Brisius net snusą užmiršo... Nieko, jo dantims bus sveikiau...
Į tą mūsų buvusios pasalos daubą lysti, tai aišku nebuvo jokio reikalo. Ko ten lysti – mes nesislapstėme. Sustingome per gero šūvio atstumą kalvelės papėdėje ir dairėmės. Štai, vėl artilerijos smūgis – rodos net žemė sudrebėjo. Dūmai, ataidintys šauksmai. Apgriuvęs fortas. Virš jo vis dar išdidžiai plevėsuoja vėliava. Žmonių – kareivių iš čia nesimatė.
O štai vartai pralaužti – matyt nebeužsidaro.
Buože žemyn nuleidau muškietą, iš už diržo tam tikslui išsitraukiau raudoną ir geltoną juosteles, pririšau prie vamzdžio galo ir mintyse persižegnojęs (dėl Brisiaus nežinau, bet jis sekė įkandin), pakėlęs šautuvą į viršų, mosikuodamas tarsi su kokia vėliava lėtai nužingsniavau link iškrypusių vartų. Kaip tik trinktelėjo berods porelė forto patrankų ir viršun pakilo tiršti dūmai.
Nežinau kaip, bet mus pastebėjo. Turėčiau pasakyti, kad šaunuoliai, nors matyt tą pačią akimirką buvau didžiausiame pavojuje. Ant barikados sukrautos prie vartų pasirodė muškietos, o aš pradėjau mosikuoti improvizuota vėliava ir rėkauti „Santiago!“, „amigos“, „mensaje urgente desde Puerto!”, ir dar kažką panašaus.
- Pakvieskit forto komendantą! – išrėkiau ir atrėmęs buožę į žemę, sustingau.
Vėl sutrinksėjo pabūklai. Per fortą prašvilpė sviedinys ir trenkėsi kažkur man už nugaros. Bet, veikiau dėl netikėtumo, nei dėl drąsos, net nekrustelėjau. Monumentas tiesiog.
Pagaliau išdygo visas paišinas ir apdriskęs vyras. Akivaizdžiai karininkas: sumosikavau futliaru ir vėl išrėkiau, jog atvežiau skubią depešą...
Pagaliau nuo barikados mums mostelėjo, kad prisiartintume, o vos kojų neišsisukiojus ir persiritus į vidinį sudaužytą kiemą, kuris visas buvo prasmirdęs degėsiai ir parako dūmais, kur palei sienas aimanavo suguldyti sužeistieji, mane pasitikęs vyras net nepasisveikino:
- Dabar ne laikas depešoms, matote, kas vyksta, - piktai mostelėjo link jūros. Kol kas nešaudė – persitaisinėjo?
- Manau kaip tik laiku, skaitykite įsakymą ir keliaujam su manimi, - tiesiog į rankas įgrūdau tūbą.
- Kas jūs toks? – piktai ir nervingai pasiteisęs šalmą, komendantas (iš tikro tik leitenantas) pradėjo plėšyti tūbos antspaudus.
- „Relampago“ kapitonas Chuanas de Tobago, jūsų paslaugoms, senjore Manueli? Mes jau kartelį buvome susitikę.
Vyras pagaliau susitvardė, suprato, ko iš jo norima, ir, tarsi bambėdamas, traukdamas įsakymą iš tūbos subambėjo:
- Žinau... – jo akys pradėjo lakstyti per tekstą ir iš mimikos atrodė, kad kuo toliau, tuo vis labiau nepatenkintas. – Jūs žinote kas čia?
- Numanau. Mano kuklus laivas jūsų laukia...
Žodžius nutraukė kažkurio galeono pabūklų salvė. Kareiviai net pritūpė, o komendantas, kaip ir aš, likome stovėti.
Žemė susiūbavo po kojomis. Sviediniai eilinį kartą tvojosi į sankasą, nors vienas ar du perlėkė bateriją ir žiebėsi į priešingame gale esančius jau ir taip sudaužytus trobesius ir tvorą.
Pažiro šipuliai ir kažkokios šukės.
Apsidairiau, pritūpę kariai pradėjom kilti, kažkoks seržantas sukomandavo ir būrelis prie patrankų priskirtų vyrų vėl pradėjo aplink jas sukiotis. Nežinau, kiek čia buvo palikta patrankų, bet prieš akis matėsi, kad „gyvos“ tik penkios, o kokios mažiausiai trys numuštos nuo lafetų. Viena voliojosi netgi vidiniame kieme.
- Kodėl taip vėlai? Šitiek vyrų... – komendantas mostelėjo ranka į suguldytus sužeistuosius ir į patvorius nutemtus žuvusiuosius.
Klausimas retoriškas, bet linktelėjęs atsakiau:
- San Chuane per vėlai gautas pranešimas, vėjas nepalankus, o mano komanda padarė viską ką galėjo ir dabar laukia manęs su jumis arba be jūsų. Aš įsakymą įvykdžiau!
-Jeeechhh... – piktai mostelėjo ranka komendantas. Jo mostas tarsi sutapo su komanda iššauti ir penki likę pabūklai apkurtino forto kiemą, vėjas dūmus nupūtė link jūros ir jie mūsų beveik nepasiekė.
- Kiek jūsų žinioje vyrų? Komendante, nebėra prasmės gaišuoti! Duokit įsakymą trauktis! Nagi? Sprogdinam šį fortą ir keliaujam su Viešpats palaima. Tegu laisvi vyrai čiumpa sužeistuosius ir tempia link laivo, mano žmogus parodys kelią, kad nuo jūros jų nepastebėtų.
Bet komendantas tik palingavo galva.
- Štai taip, bėgti iš mūšio kaip išbaidytiems kiškiams?
- Jie jus išvargins ir naktį išlaipins karius. Jūs pasmerkti.
Bet komendantas manęs tarsi negirdėjo ir tik tęsė savo kalbą:
- Ir neatkeršyti už savo vyrų žūtį?
Taip ir norėjosi atšauti, kad jis pats didžiausias asilas, kokį tik ši žemė nešioja. Nors tikriausiai taip pasakydamas tą taurų gyvūną įžeisčiau. Bent jau tuo momentu taip atrodė.
Kontūzytas jis čia, ar ką?
- Kaip sau norite, komendante. Dar nuo jūros pamatę kanonadą, mes galėjome čia net neiti, apsisukti ir pranešti, kad fortas žlugo kartu su gynėjais. Ir ta rizika buvo beprasmė?! Atsipeikėkit! Jūs su šiuo įsakymu ir išsaugota vėliava grįšite su garbe! – dūriau į vėjyje vis dar išdidžiai plasnojančią vėliavą.
Komendantas sulingavo galva, atsiduso ir apsisukęs pradėjo šūkauti komandas. Nuo patrankų laisvi vyrai pradėjo rikiuotis, o seržantams leitenantas išlojo keletą paprastų komandų.
Tiesą pasakysiu – vyrai čia didvyriškai sudėti galvų nenorėjo – jie kovėsi tik dėl to, kad atsitraukti buvo beviltiška, o nelaisvė Karibuose ir dar ispano nelaisvė – gali pasirodyti tikru pragaru žemėje. Deja, bet tokia realybė. Tik tiek, kad dabar jų akyse sužibo viltis.
Po gautų įsakymų vyrai išsiskirstė: kas puolė ridenti parako statines, kas konstruoti neštuvus, o artileristai iššovė po paskutinį šūvį ir neketindami atiduoti pabūklų priešui, pradėjo dėti parako užtaisus į padegimo skyles. Mintis paprasta – išsprogdinus padegimo angą – patranka nebetinkama, o laiko ją kažkaip kitaip daužyt ir laužyti nėra.
Žodžiu, iš mūsų pusės patrankos nutilo. Bet iš prancūzų – dar spėjo trinktelėti porą kartų, nors eilinį kartą be kažkokios didesnės žalos – prie baterijos vyrų beveik nebebuvo, o brustverą pataikęs sviedinys ir jį gerokai ištaškė, bet jau žalos nepadarė – karių ten nebebuvo. Atvirkščiai – vos ne kartu sužaibavo ir viena po kitos trinktelėjo mūsų patrankų kaiščiai ir jos netvarkingai persisuko savo lafetuose, o viena net nušoko į kiemą ir vos nesutraiškė kažkokio kario.
- Po velnių, parako šliužai visai netaupo, - suraukęs antakius karininkas perbraukė suodiną veidą, ant kurio nuo suodžių ir prakaito liko balsva šliūžė.
- Komendante, sužeistuosius jau gali nešti ar lydėti – jie slinks lėčiau, mano žmogus rodys kelią, o mes pasivysim, - man jau nusibodo stovėti kaliausės vaidmenyje.
- Kiek mes turim laiko? – pasisuko į mane susiraukęs komendantas.
- Iki sutemų reikia pereiti rifus, nes nežinia kur link ryt pasisuks vėjas. Iki tamsos geriau būti jūroje.
- Gerai. Tada eikite.
- Nesupratau?
- Aš pasilieku, seržantas pargabens vėliavą. Kiek galite tiek manęs laukite, o jei ne, tai ir keliaukit į jūrą, - leitenantas sunėrė rankas ant krūtinės ir išstatė koją į priekį, kaip koks bronzinis kokio generolo paminklas.
Palingavau galvą:
- Jūs norite susprogdinti fortą? Tai sprogdinam kartu ir einam.
- Kartu su čia įlindusiais prancūzais!
Ooooochhhh varge, tu vargeli... Galvoji, jog Šventas Petras raktus atkišęs tavęs prie Dangaus vartų taip ir laukia? Ar, kad kas didelį medalį per visą pilvą įteiks?
Kvailys, ar ne? Bet puikiai žinojau, kad tokių fanatikų čia pilna. Nesuprantu aš to. Ir nesuprasiu.
- Tai savižudybės forma ir savižudybė viena iš didžiausių nuodėmių. Tad, vardan jūsų sielos, - griežtai mostelėjau ranka, kad leitenantas užsičiauptų ir matyt mano balse nuskambėjo kažkokios metalinės gaidos, kad šis net prarijo savo kažkokius pompastiškus žodžius. – Paaukosiu šitai, - vienu mostu išsitraukiau pistoletus ir paverčiau ratukinėmis spynomis į viršų.
Dabar jau „fanatikas“ nustebę sužiuro į mane.
Trumpai, tik vieną kartą pertrauktas dviejų galeonų patrankų smūgių išdėsčiau savo mintis. Sprendžiant iš visko, kanonada suretėjo. Patrankos užkaito ar sviedinius ir paraką nusprendė pataupyti? Tiesa, šį kartą fortą sudrebino kaip reikiant – abu laivai iššovė beveik vienu metu.
Kariai jau su neštuvais ir kai kuriais ant jų pečių parimusiais sužeistaisiais (kurie matyt taip atsirėmę ir pasiramsčiuodami į savo muškietas dar kažkaip galėjo straksėti) nekantriai laukė įsakymo trauktis, o sustingusio komendanto žvilgsnis lakstė nuo pistoletų į mano veidą ir atgal. Kas jam čia atrodė keisto?
- Ir jūs paaukosite šiuos pistoletus? Jūs neprivalote to daryti, - panašu, kad bravūriškumas lėtai garavo kažkur anapus.
- Kaip ir jūs neprivalote savęs aukoti, kai yra kita galimybė.
- Ir mokate statyti tokius fugasus? (a.p.: beje, žodis „mina“, kaip terminas atsirado gerokai vėliau)
- Dar ne taip senai, generalkapitonas donas Diegas manęs klausė ar aš mėgstu medžiokles su jauku. Aš jam atsakiau, kad mėgstu, bet iš tikro kilpomis prigaudydavau daugiau, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Duokit komandą žygiuot, o mes pasitrauksim paskutiniai, jau kartu su vėliava. Beje, plona virvė pas jus atsiras?..
Purtydamas galvą leitenantas kartu sugebėjo ją ir pritariamai sulinguoti. Numojo ranka ir išlojo įsakymą: barikada jau buvo apardyta ir virtinė pervargusių karių, kurie lydėjo sužeistuosius, vadovaujami žilaūsio kapralo, vedami besivaipančio Brisiaus, patraukė lauk iš forto...
Viduje beliko tik gal penketas karių, seržantas ir aš su leitenantu.
Darbas užvirė. Parako statinaitės jau buvo sukaišiotos, ant jų sukrauta kuo daugiau visokių gelžgalių. Tad mums beliko tik išbarstyti parako takelius, juos užmaskuoti, lafetų nuolaužom prispaudėm vieną pistoletą, kitą įtvirtinome po kalvio priekalu. Užduotį lengvino tai, kad šaudyti iš jų nereikės – reikėjo tik žiežirbos, o šie ratukiniai pistoletai niekada nepavesdavo. Na, o jūroje praleistas laikas išmokė raišioti kokius tik nori mazgus. Tad ištampyti virves, kad koja jas užkliudžius suveiktų mechanizmas – irgi nebuvo kažkokia tai sunki užduotis.
Prieš užmaskuojant spąstus dar patikrinau veikimą ant tuščio spragtelėjimo: – o taip – suveikė kaip reikiant! Nežiūrint šių pistoletų patikimumo, jie turėjo vieną didelį minusą – nebuvo nuleistuko tuščios eigos, o tai šiam reikalui pavirto tik į vieną didžiausių pliusų. Kitaip dar būtų tekę reguliuoti virvę, kad išnaudoti visą nuleistuko tuščią eigą iki pat galo.
Na ir leitenantas pradžiugino – išmetęs iš galvos savo fanatizmą, tapo normaliu vyruku. Matyt , vis tik, kaip karininkas gal ir buvo idalgas iš kilnios šeimos, bet matyt iš visiškai skurdžios ir didikiškais sindromais nesirgo – nestovėjo kaip koks pasipūtęs stabas, nebijojo rankų susitepti. Na ir kariai mačiau, kad jį gerbia ir pasitiki, o tai atotrūkis tarp karininkijos ir karių – vis tik dažnai sužaidžia nelabai maloniai. Bet ne šį kartą.
Suplukau ir uždusau. Jau galutinai užbarstant paraką ant pistoletų lentynėlių ir jutau kaip širdis stuksi tarsi pašėlusi. Kalė į smilkinius.
O artilerijos smūgiai aprimo. Budintis kareivis pranešė, kad laivai bando daryti kažkokius manevrus. Pajuto, kad fortas neatsišaudo? Išdrąsėjo? Bandys į valtis sodinti karius? Bet jeigu ne, tai nusileidus vėliavai tikrai susodins – nedels. Nakties nelauks. Galėjau lažintis iš ko nori!
Kiek mes ten užtrukom ar neužtrukom su spąstais, mano amžiuje žargone taip vadinamomis „rastiažkėmis“, apie kurias čia, bent jau kolonijose, niekas net nutuokti negalėjo, o tuo pačiu ir imtis kažkokių saugumo priemonių, bet ko gero ilgiausiai truko vėliavos nuleidimo ceremonija (a.p.: toks minavimo būdas jau buvo žinomas, bet tai buvo jau kvalifikuoti inžinieriniai sprendimai ir naudojami Europoje per visokias apgultis, bet dėl suprantamų technologinių priežasčių nepopuliarūs ir užuominų apie jas beveik nėra).
Čia jau leitenantas buvo nepalenkiamas kaip uola. Tiesa, nors jau be būgnų ir trimitų. Tiesiog išsirikiavome, leitenantas davė komandą ir seržantas lėtai pradėjo nuleidinėti vėliavą. Išdidžiai ir lėtai.
Laivuose tikriausiai matydami besileidžiančią vėliavą, iš džiaugsmo klykavo? Šūvių nebuvo. Galimai net botus prisitraukė ir kareivius su derybininku pradėjo sodinti? Vis tik vėliavos nuleidimas, tai buvo signalas, kad fortas krito.
Aha, kad tik ne taip. Rafinuotas karas tegu lieka Europoje, nors iki to amžiaus, kuris amžininkų ar vėlesnių romantikų bus pavadintas „nėriniuotu“ – dar kažkur už laiko horizonto (nors užuomazgos yra).
Ir štai, pagaliau vėliava nusileido, kareivis pagarbiai pabučiavo jos kampą, nukabino, iš rikiuotės išėjęs kitas kareivis padėjo jam ją sulankstyti pagal visas taisykles ir įteikė seržantui, kuris ją tarsi arabas Koraną tarsi priglaudė prie kaktos ir ištiesė buvusiam šio forto komendantui.
Leitenantas pavargusiu balsu ištarė kažkokią formulę ir saugojimui grąžino seržantui. Apsidairė, atsiduso ir ištarė:
- Judam.
- Ir vardan Santjago, paskubam, - subambėjau kilsteldamas muškietą, atlaužiau spyną, patikrinau paraką ant lentynėlės, labiau prispaudžiaus savo nutrintą jūreivišką skrybėlę ir pirmas išskubėjau iš forto. Komendantas peržengęs užmaskuotą virvę fortą paliko paskutinis.
Vėlgi turiu geru žodžiu paminėti šį karininką – kai jau buvo priimtas sprendimas, jis nedvejodamas darė viską, ką reikėjo – nė kiek nestabdė, pusbėgom turseno kaip visi.
O Dieve, kiek pamenu, kitą dieną man, nepratusiam arba jau, jeigu tiksliau, jau atpratusiam nuo tokių maršų ir pasilakstymų, kojos buvo kaip medinės ir į kiekvieną judesį atsiliepdavo mauduliu.
Ir vis tik nespėjom. Ta prasme, tą patį vakarą išeiti iš už rifų. Netgi pasivijome anksčiau išėjusiuosius, kuriuos stabdė sužeistieji. Nedaug jų buvo – neštuvuose gal tik penki ir dar trys tokie pusiau paeinantys, bet atsitraukiančių karių būrį stabdė nenusakomai.
O beveik pasiekus pakrantę, kai jau saulė gal tik per delną nesiekė jūros, jau pamačius ant pakrantės bangelių besisupantį „Relampagą“ mūsų ausis pasiekė kalvų prislopintas dundesys. Pamatėme, kaip į dangų pakilo tumulas pilkų dūmų, o paskui juodas gaisro stulpas.
Nesusilaikėme ir su leitenantu ir seržantu, palypėjome ant kalvos. Ne, nuo jos forto be abejo nesimatė, bet horizontą per kokį rumbą nuo pietvakarių nuklojo juodi dūmai, kuriuos vėjas bandė nešti į šiaurės vakarus...
- Suveikė, - šyptelėjau.
- Aš jūsų skolininkas, savo garbe prisiekiu, - uždėjęs kairę ranką ant rapyros efeso, pridėjęs dešinę ranką prie širdies ir truputį atstatęs dešinę koją atgal, tarsi kukliame reveranse linktelėjo letenantas.
- Niekai, senjore Manueli del Toro, - šyptelėjęs linktelėjau. – Kare, kaip kare, nieko ypatingo.
- Ir vis tik, Jums, tiesiog Manuelis, jei leisite pasiūlyti savo draugystę.
- Tau, ir tau tiesiog Chuanas, - atkišau ranką paspaudimui.
Įdiržusių ir purvinų rankų paspaudimas buvo tvirtas. Į mus žilaūsis seržantas nusivožė šalmą, persižegnojo ir sumurmėjęs kažką panašaus į „Ave Marija“ šypsodamasis persibraukė savo suodinus žilus ūsus.
Taigi, saulė jau buvo žemai. Užtrukome stovėdami vandenyje iki pažastų užkeldami ginklus ir likusią amuniciją bei sužeistuosius per bortą į denį, patys sulipdami ir susigrūdę kaip silkės statinėje iki saulė paniro už spalvingai rausvo, horizonto spėjome tik nutolti nuo kranto ir nedegdami jokių lempų, likome nakvoti kažkur gilesniuose vandenyse arčiau rifų. Pavojinga, o ką daryti? Bet kartu ir saugiau, nei likti krante: įtūžę prancūzai galėjo bandyti pasišviesdami deglais imti mūsų pėdsaką. Bet čia varliagalviai nepasieks. Naktį prie nepažįstamų pakrančių nei galeonai nei jų botai į jūrą taip pat neis, na ir rifai, kaip natūralus barjeras.
Taigi...
Nuotaiką nebent gadino Heinikė, kuris pamatęs besileidžiančios saulės horizontą kraipė galvą ir ištisai kasėsi šeriais apaugusius žandus. Tai buvo aiškus ženklas, kad jis dėl kažko nervinasi. Man, kaip ir likusiai įgulai tas rausvas horizontas su pernelyg „išdidėjusia“ saule taip pat buvo ne koks ženklas. Bet ką daryti?
Naktis buvo sąlyginai rami. Netgi pervargęs porai valandų sugebėjau „nulūžti“. Trikdė tik sužeistųjų dejonės, bet ir jos skendo jūros šnabždėjime. Tiesa, naktį mane pakrutino Desis ir Heinikė, o aš jau savo ruožtu Manuelį.
Aha, atspėjote – įniršę prancūzai vis tik bandė mūsų ieškoti. Ant kalvų matėsi šmėžuojančių deglų šviesos – jos lakstė tarsi žaltvykslės. Bet tai jau kėlė tik juoką. Net nuotaika pakilo, o jau jūrai pakeitus spalvą, kai tamsa tarsi prasisklaidė, dar spėję pasikinkyti sausumos arba naktinį brizą, lėtai, kaip kokie jūros vėžliai išlipę į sausumą pajudėjome. Vos ne vos, galgi net perdėtai atsargiai, pajudėjome ir jau už valandos, kai saulė kažkur už salos matyt jau pakilo per kokį pusę sprindžio, pagavome tikrą jūrinį pietų pietryčių vėją nuskuodėm per menkas bangeles.
- Vėjas palygint su vakarykščiu stiprėja ir bangos kyla, - pridengdamas delnu akis nuo saulės spindulių, bambėjo Heinikė. – Va, - akylas šturmanas ištiesė ranką kažkur link horizonto, kiek dešiniau nuo vis dar matomos salos, kuri dabar atrodė tarsi pelkynų kupstas, - liniją, tamsią liniją matot?
- Matom, matom, - susirūpinęs sulinksėjau. – Pasislėpti už Puerto Riko nespėsime?
- Manau, kad ne, - atitraukdamas ranką palingavo galva škiperis. – Manau, kad ne. O laivas perkrautas, krestelėjo galvą link nosies, tarsi atkreipdamas dėmesį į denį.
Na taip, visas denis pilnas karių. Ir podenis (ankštas triumas) taip pat. Na, ne toks sausakimšas, kai ėjome į reidą su Migeliu, bet juntamai – trisdešimt penki vyrai neįskaitant įgulos ir sužeistųjų. Tai viskas kas liko iš šešiasdešimties (daugiau-mažiau) forto įgulos. Jei būčiau kabinetinis generolas, ta sakyčiau, kad visai patenkinami nuostoliai.
- Tai nors iki Nenos, gal spėsim. Ten pilna saugių įlankų. Perlauksim.
- Tas tai taip, - sulinksėjo Heinikė. Geriau apeiti salą ir prisiglausti jos šiaurinėje dalyje. Net neplanuoti pasiekti Puerto.
- Manau, kad taip. Pritariu. Laikom kursą į šiaurės vakarus į Neną. San Chanas niekur nuo mūsų nepabėgs.
- Aha, tikiuosi, ten vėl kokio nors brudo neprilindo, - atsiduso Heinikė.
O taip, jis turėjo galvoje jūrų valkatas: laisvus žvejus, kontrabandininkus, piratus ir visokio panašaus plauko žmogėnus. Jie mėgo šią salą ir Puerto laivynas vos spėjo iš ten tą brudą vaikyti – jis ten atsirasdavo kaip kokios piktžolės. Žemės ūkiui ši sala netiko, kolonizuoti prasmės nebuvo, o užtat kaip tarpinis postas visokiems perėjūnams – kaip medus musėms (a.p.: čia herojus ne itin teisus, bet pagal tų laikų realijas matyt vyravo tokia nuomonė).
(a.p.: turima galvoje oficialiai taip vadinama Vjekeso (Vieques) sala netoli rytinės Puerto Riko pakrantės. Ji turėjo kelis pavadinimus ir žargone tarp ispanakalbių dažnai buvo vadinama „Isla Nena“, kurią galima įvairiai versti – kaip mergelės sala arba tiesiog mažutė sala, na, o anglakalbiškoje ir vokiškoje (olandiškoje) pusėje dažniausiai buvo vadinama Krabo sala. Kaip minėta – jos niekas dar ilgai nekolonizavo (Škotija ją 1698 m. bandė nusipirkti ir kolonizuoti, bet nesėkmingai – juos išmušė Danija bet perleido Branderburgas-Prūsija, kurie irgi valdė labai trumpai), tačiau kaip prieglauda visokiems perėjūnams ji iš ties pasitarnavo ir ispanams gana dažnai tekdavo iš ten vaikyti besikuriančias bazes. Nuolatiniai ir oficialūs gyventojai, išvaikius visokio plauko anarchistines bendruomenes, ten atsirado tik po 1832 m., kai Ispanija galutinai ją aneksavo ir t.t. ir pan. dabar priklauso Puerto Rikui)
- Kai ant borto šitoks būrys?- kilstelėjau antakius, - Vyrų, kurie pasiruošę išlieti įtūžį ir nuoskaudas, kad tik duok pretekstą? Visą brudą ten suplėšys plikom rankom į gabalus.
- Khm. Na jo, plikom rankom, khm, - išsišiepė. - Tikra tiesa, kapitone.
- Tad kursas į Neną, Enrike, che, - pasierzinau, nors Heinikė tik išsišiepė ir truktelėjęs pečiais pradėjo dairytis ką veikia įgula.
Pasisukau į Manuelį. Net šyptelėjau: mes su Heinike kalbėjom vokiškai – kaip buvom pratę, o šis, panašu, kad šios kalbos nė žodelio nesuprato ir suraukęs kaktą, matyt apimtas kažkokio pavargusio žmogaus įtarumo, vis dėbčiodavo tai į Ispanijos vėliavą mūsų laivagalyje (balta vėliava su raudonu, tarsi žiežirbos ugnimi Šv. Andrejaus kryžiumi), tai į mus.
Šyptelėjau:
- Kalbam, kad teks lenktyniauti su vėju, Manueli, - parodžiau ranka link dar tolimo ir visai neišmanančiam gražaus horizonto. – San Chanas ir Puerto Rikas palauks, teks pasisvečiuoti Nenos saloje. Ir, šitai, palydėkite mane prie savo sužeistųjų, gal pavyks palengvinti jų kančias?..
X. Medžioklė su jauku
(„Raudonojo“ flyto medžioklė)
Tęsinys planuojamas 2024-05-10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą