"Karibų krabas. Likimo šturvalas". VII dalis. 2024-03-29

 

foto: asociatyvus vaizdas nuo El Moro tvirtovės

VII. Kitos dvi dienos

 - ...turėčiau pranešti, kad jūsų, alfresai Chuanai de Tobago y Mitava pasakojimas, - „Santa-Anos“ kapitono, komandoro dono Diego Mendozos de Vajoldolida padėjėjas senjoras Augustas reikšmingai nutilo, išsitiesė ir ant stalo sunėręs pirštus dirstelėdamas į aukščiausius savo vadus ir jiems trumpai linktelėjęs vėl pasisuko į mane ir šaltai dalykiškai tęsė: - pasitvirtino.

Nieko nesakydamas, taip kaip mokė Olivijus, tarsi dėkodamas, tarsi sakydamas „juk taip ir turėjo būti“, tik nusilenkiau reveranse.

Na taip, karinis pasitarimas. Kad tik ne. Jis vyko visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Niekas ten manęs į tą pasitarimą neįleido. La Fortesoje susibūriavo kokia dešimtis ar daugiau karininkų ir mažordomui pravėrus duris į audiencijų salę jie visi, palikdami savo palydovus (draugus, tarnus ar leitenantus (tai yra pavaduotojus) sugarmėjo vidun. Įskaitant ir Olivijų, ir Migelį. O aš likau laukimo menėje. Kaip dar keliaujant į rezidenciją paaiškino Olivijus – reikės laukti kol iškvies. Arba neiškvies.

Laukiantieji, minėti palydovai labai greit susiskaidė į būrelius. Tarnai vos ne į vieną ratelį , tarsi norėdami būti nematomi susispietė tamsiausiame menės kampe prie kažkokios nišos, o kilmingesnieji palydovai ir karininkai susibūrė į kažkokius tai ratelius-būrelius pagal interesus. Kai kurie vaikščiojo nuo vieno būrelio prie kito.

O aš likau vienas. Net neturėjau kur savęs dėti. Pradžioje sunėriau rankas ir ėmiausi stebėti gyvenimą už vieno lango vedančio į kiemą. Bet ten nieko įdomaus – priešinga siena ir langai, stogai. Norint pamatyti kas pačiam kieme, reiktų persisverti, bet tai buvo nekorektiška. Tada, persisukęs sukryžiavęs kojas ir įrėmęs (truputį pasodinęs) savo pasturgalį į palangę, ėmiausi tyrinėti ganėtinai kuklų interjerą. Na, visai kuklus interjeras. Nėra net kur akiai užsikabinti. Toks kolonijinis asketizmas: truputį pagražintos patamsintos sijos, nuo žvakių kai kur gerokai aprūkusios sienos ir palubė (nesaugojo netgi specialus skydelis prie kiekvienos sienos žvakidės), porelė pasienyje pastatytų suolų, kuriuos su pritempimu būtų galima pavadinti kušetėmis, ant kurių labai staigiai nutūpė aukštesni karininkai. Na, dar komodas prie įėjimo į generalinio kapitono kabinetą (salę) sienos. Na, šis tai jau buvo dėmesio vertas: matėsi, kad senas, pajuodavęs-patamsėjęs nuo amžiaus, su kai kur pazulintu laku. Raižiniai gana kukloki, bet skoningi – jokis perteklinės apkrovos. Na ir stalčiai bei durelės užrakinti. Įdomu, ką ten laiko? Vyną, brendį, bokalus ar dar kažką? Ar šiaip jis dėl senumo niekur nebepritapo ir jį čia tiesiog ištrėmė? Tačiau vėliau ir jau kita proga man nusišypsojo laimė pamatyti jo turinį! Ir iš tiesų buvau beveik arti tiesos – tai iš tiesų buvo „baras“. Toks savotiškas transformeris, kurį pilnai išdėliojus pavirsdavo į minibarą su vyno ar kitų gėrimų buteliais ir grafinais, bokalais, ir net – užkandžiais: matyt tarnų iš anksto paruoštais ar nuolat keičiamais tapiais, kad kiekvieną kartą šeimininkui paliepus tarnui nereikėtų gaišti lakstant į galai kur esančią virtuvę.

Na, išskyrus porelę alebardininkų blizgančiomis kirasomis, aukštaauliais siaurų aulų batais ir nušveistais iki veidrodinio spindesio morionais – įėjimo į kabinetą garbės sargybos – daugiau nieko tokio už ko galėtų užsikabinti akis. Nors išsiimk peiliuką ir panages krapštyk.

Tarnai patyliukais matyt apie savo šeimininkus liežuviais malė. Arba šiaip, pletkavojo, o kilmingieji karininkai... Na šie tai labai nesivaržė, nors į klegesį ir neperėjo. Tiesiog žaidžiant, tai yra spragsint pirštais į rapyros buoželę ar šiaip prisimerkus stoviniuojant beliko tik ausimis jų pokalbių nuotrupas gaudyti ir taip kažkaip pramogauti. Nors šiaip jie nieko įdomaus nepliurpė: kažkokios tai vietinės naujienos, kažkokie kažkam laiškai, kažkas su kažkuo susipešė, kažkokia tai Espanjolos gyvenvietė supleškėjo (dabartinis Haitis ir Dominikos Respublika), vėl bukanieriai kalti? Na dar kažkokie širdies reikalai, kažkokių laivų tonažai ir kažkokios stebuklingos rapyros. Na dar kažkokios man nesuprantamos naujienos iš Meksikos, ir kažkokios dezertyrų bausmės...

Žodžiu – nykuma. Ir niekas prie manęs net iš smalsumo nepriėjo. Nors žvilgsnį ne vieną pagavau. Ir ne du, ir ne tris. Juolab, kad porelė veidų dar vakar vakarojime pas doną Izoldą – guvią ir valdingą našlę matyti, nors mūsų niekas ir nebuvo supažindinę. Tad taip supratau, jog patyliukais apkalbėtas tikrai buvau. Bet niekas nelindo, neprovokavo. Gal dėl to, kad mano statusas kažkoks ore pakibęs? Nežinia kaip su manimi elgtis, tad kuo toliau nuo nemalonumų? Galimai taip.

Na ir apranga. Daugumos kukliai prašmatni. Ta prasme, vyravo juodos ir rudos spalvos. Uždari kaklai ir didesnės ar mažesnės apykaklės. Be kita ko, ačiū Dievui tos masyvios apykaklės, dar nesenai taip mėgiami gorgeros ir kuelos, dėl kurių galvos atrodė tarsi padėtos ant balto padėklo ir gyveno atskirą nuo kūno gyvenimą, buvo ar tai uždraustos, ar tai kategoriškai išėjusios iš mados. O gal tai tiesiog savo pataisas įvedė periferija ir klimatas, bet vis tiek standi aukšta apykaklė išliko per kurią krito balta marškinių siuvinėta ir paraukta apykaklė - golilja. Beje, kol kas nei Ispanijoje, nei juolab čia – niekaip negalėjo prigyti jokie perukai – ir ačiū Dievui! O iki Versalio madų, kurios nukonkuravo ispaniškąją – dar buvo labai  toli ir ispanams vis tiek nelabai priimtina. Bet ir tai jaučiausi kiek sukaustytas. Na įsivaizduokit – bendrai paėmus rūbai gana masyvūs (ir su jais karšta!): ant maršinių (gerai, kad po jais nieko daugiau) uždėtas juodas kirasą arba šarvus primenantis aksomu dengtas švarkas – chubonas (a.p.: jubon – ispaniška dubleto atmaina), kuris užsagstytas iki kaklo, pro kurį lenda krakmolyta marškinių apykaklė (pas mane itin kukli), o pečiai dar ir kažkuo prikimšti, kad bendrai figūra atrodytų grėsmingai groteskiškai. Vienintelis privalumas – kad su tokia apranga – nori nenori laikaisi išsitiesęs, o galva, nepriklausomai nuo nuotaikos ir kokių tai emocijų visada pakelta taip, jog atrodo, kad didikas visada į viską žiūri iš aukšto – net į savo patroną. Na ir viršutinio plono švarko, tokio kaip nešiojo kariškiai, ypač muškietininkai, šiuo atveju nereikėjo dėtis. Užtat chubonas siuvinėtas. Pas mane gana saikingai – tik rankogaliai raudonu siūlu ir pats biustas vertikaliais raudonais siūlais- per visą ilgį. Skirtingai nuo kitų, jokių blizgučių, jokių auksinių ar sidabrinių sagų ir net perlų. Na, visa kita tai net neverta dėmesio – trumpos pūstos, šiek tiek šarovarus primenančios kelnės–šortai, kiek žemiau sujuosti kaspinu, bet, gerai, kad ne kaip pas kokius prancūzus įmantriom rozetėm ar puošniais medžiaginiais pliumažais, kojinės ir minkšti siaurianosiai (kaubojiškus mano laikų Teksaso batus primenantys) odiniai siuvinėti juodi bateliai be jokių sagtelių.

Kuklu, paprasta, nors ne visai patogu. Na ir ant mano rankų – skirtingai nuo susirinkusiųjų - jokių žiedų.

Na ir šukuosenos. Jokios! Paprastai, pas daugumą vyrų ne daugiau kaip iki apatinio žandikaulio pradžios arba ausies spenelio (a.p.: manoma, kad prie tokios šukuosenos pripratino tos minėtos didelių apimčių apykaklės – su jomis ilgų plaukų tiesiog nebuvo įmanoma nešioti). Tokie plaukai, kaip Olivijaus arba kaip pas mane dėl suprantamų priežasčių (kurgi aš gausiu kirpėją?!) suimti žemiau pakaušio į bizelę – retenybė. Tiesą pasakius, pagal ją netgi gali atskirti, jog tai arba jūreivis (prietarai neleidžia jūroje trumpint plaukų, dažnai ir barzdų, bet gal jie ir teisingi, nes dėl bangavimo su tais lenktiniais skutimosi peiliais - navachomis gali bėdų pasidaryti), arba koks-tai ką tik iš kokio tolimo forposto atvykęs karys.

Žodžiu, tokiam, kaip man su tokia apranga, buvo galima pavydėti net tarnams, kurių apranga gerokai laisvesnė arba su ilgesiu ilgėtis laivo denio, kur vyravo, jei galima taip išsireikšti – šiuolaikinės aprangos anarchija su vienintele taisykle: kuo patogiau ir paprasčiau.

(a.p.: nekalbant apie prastuomenę ir kai kurias specifines profesijas, tokias kaip juristai, antstoliai ir kitokie tarnautojai, bendrai paėmus ispaniškas kostiumas visada balansavo ant saikingumo, paprastumo ir prašmatnumo ribos. Laisvesnis ir prašmatnesnis tapo tik po 1556 m., po to kai Ispanijos karalius Pilypas II didikams vis tik leido dėvėti prašmatnesnius rūbus, į juos įsiuvinėti perlus ir brangakmenius, ir leido rūbams naudoti šilką (iki tol buvo uždraustas). Nesileidžiant į didesnes smulkmenas, minimu laikotarpiu buvo išėjęs karališkų paliepimų ir „įstatymų“ rinkinys, kuriam didelę įtaką darė bažnyčia (kaip ir visuomet Ispanijoje) ir buvo bandoma suderinti prašmatnumą su asketizmu. Bet ir šiaip, po visokiausių karų ir reformų, XVII a. viduryje ispaniškas kostiumas supaprastėjo – jau nebeliko į statinaites panašių kelnių. Ispanijoje iš esmės taip ir neprigijo naujamadžiai visokie batai ir bateliai – jų nosys visada buvo siaurėjančios nepriklausomai nuo modelio. Beje, moterys batų ant kulniukų (skirtingai nuo Prancūzijos) nenešiojo, o nešiojo minkštos odos batelius arba batelius ant platformų, perukai taip pat neprigijo, išskyrus retus „madistų“ atvejus. Taip pat nunyko tos absurdiškos apykaklės, nors beje dėl kurių išpopuliarėjo šakutė. Ta prasme, norint nesupurvinti tos girnapusę primenančios apykaklės ir išlaikyti orumą, valgį reikėjo pjaustyti labai mažais gabalėliais ir valgyti tik su ilga šakute, dėl ko net atrodė, jog kilmingieji valgį niekina ir iš aukšto į jį žiūri. Na, bet grįžtant prie minimų laikų, vyriško kostiumo pagrindinės dalys: kelnės iki kelių, bet jau neperdėtai pūstos, dažniausiai baltos kojinės (galėjo būti net megztos), minėtas chubonas, kuris nuo amžiaus vidurio pailgėja (galėjo būti ir su prapjautomis rankovėmis), minėtos formos bateliai arba jau į madą atėję aukštaauliai raitelio batai, tik tiek, kad dažniausiai siuvami iš plonytės odos, kad aulas aptemptų koją (gali būti ir atverčiami), madingiausi geltoni, na ir skrybėlė bei apsiaustas. Beje, apsiaustas galėjo būti trumpas berankovis ir užsimetamas ant chubono (susagstomas) arba tiesiog ilgas apsiaustas kuris užsidedamas ant visų rūbų, įskaitant ir šarvus. Tačiau vienintelis dalykas buvo šventai privalomas ir vyrams ir moterims – tai apykaklė ir nesvarbu kokios formos ir kokia vyraujanti mada, bet apykaklė („kalnierius“) buvo būtina.  Beje ir su rankogaliais panašiai, bet ne taip kritiška. Iš esmės Tuometinis vyriškas kostiumas galėjo išsiskirti daugiau siuvinėjimais ir apsiuvinėjimais)

Na taip, vakar spėjome užsukti ir pas Migelį, spėjome parinkti nenaujus, netgi šiek tiek vietomis patrintus, bet, kaip provincijai visai tinkamus rūbus, spėjau apsiprausti, persirengti ir net su tais dviem atsipūtusiais vyrukais nukeliauti pas doną Izoldą. Kiek čia to kelio nuo mūsiškės prieplaukos iki miesto centro? Vienas – du ir vietoj Ir tie arkliokai visai nereikalingi. Net užpakalio nenusimušiau.

Kaip paaiškėjo – Olivijaus ir Migelio namai buvo šalia vienas kito, o donos Izoldos – išilgai dulkinos gatvelės pereiti. Apgyvendino mane atskirame kambaryje, kukliame nuošaliame, bet iš kurio galėjau į miestą keliauti beveik niekieno nepastebėtas. Toks savotiškas svečių kambarys. Kuklus ir mielas kambariukas neįnoringam viengungiui.  Na ir, verta paminėti – tarną priskyrė. Jauną vaikinuką iš šeimynykščių. Net nebepamenu jo vardo – ne tai Pablas, ne tai Ugas (Hugo).

Ir net nežinau ar verta minėti tą vakarėlį, kurio atmintis beveik neišsaugojo? Kvailas trumpas vakarėlis, kuriame jaučiausi kaip ant adatų. Į mane žiūrėjo (arba bent jau taip jaučiausi) kaip į užsienietį, kaip į egzotinę būtybę. Keli pristatymai, keli mandagūs apsikeitimai žodžiais. Keletas mano nevykusių frazių iš kurių gerbiamos moterys tik saikingai šyptelėjo. Žodžiu kažkas kažkaip patenkino smalsumą, jaučiau, kad stebėjo, kaip net kaip valgau. Bet čia jau prikibti nebuvo prie ko – elgiausi tiesiog taip, lyg būčiau buvęs savo amžiuje kokios tai pilies vyno degustacijoje. Nepuoliau gerti, o daugiau bokalą sukiojau, lūpas vilgiau ir saikingai, tarsi nenorom tuos užkandžius kramsnojau. Nors, reikia pasakyti – vynas tai kaip vynas, bet tapai – iš ties labai skanūs!

Pamenu, kaip Olivijus, iš pradžių lyg globėjiškai bandęs mane kažkiek kažko mokyti, o gal buvo pasiruošęs ir auklėti, matydamas kaip elgiuosi apsiramino, ir įsitikinęs kad gėdos neprisidarysiu ir jam nepridarysiu, paliko ramybėje.

Ir dar keli vardai, ir keli žmonės, su kuriais vėliau mane likimas kiek artimiau suvedė, bet geriau prisiminsiu šį snobišką vakarėlį, kai kalbėsiu apie juos? Na taip, ko gero taip bus geriau. Juolab gerokai įspūdingesnis ir man „kvailesnis“ buvo būsimas priėmimas. Tiksliau situacija, į kurią pakliuvau buvo kiek kvailoka ir prisiminus mane verčia kažkiek paraudonuoti. Na bet niekis – bėdų juk neprisidirbau? Tik apsimeluoti nuo galvos iki kojų teko. Deja. O kaip kitaip, kai pusė mano natūros iš būsimo amžiaus? Neįmanoma kitaip, turėčiau jums pasakyti.

Na, o tam kartui - „Santa-Anos“ kapitono, komandoro dono Diego Mendozos de Vajoldolida padėjėjas senjoras Augustas, sėdėdamas prie pasitarimų stalo, ant kurio buvo užklotas artimiausių salų žemėlapis su smulkiai pavardintomis jūromis ir įlankomis, po mano nusilenkimo pridūrė:

- Supurtėte jūs ten, jaunasis kavalieriau, tą širšių lizdą, supurtėte. Ir supurtėte taip, kad vis tik mums teko priimti šiokius tokius sprendimus jūsų ir jūsų laivo atžvilgiu, - senjoras Augustas nutilo ir sužiuro į gubernatorių.

Šis, gana laibo sudėjimo, bet plačių pečių vyras matyt galvojo apie visai kitką, tačiau pajutęs kalbančiojo žvilgsnį linktelėjo:

- Kalbėkit toliau, senjore Augustai, o čia susirinkusių noriu paprašyti, kad tai ką išgirsite, liktų tarp šių sienų vardan mūsų visų suplanuotų tikslų, garbės ir orumo...

Sulinksėjo ne tik kai kurių sėdinčių galvos, bet ir stovinčių (žemesnio rango karininkai, kaip ir aš ir net Olivijus ir Migelis, stovėjo aplink stalą per pagarbų atstumą). Kai kurie mane nužvelgė keistais žvilgsniais, tarsi pirmą kartą pamatytų, o generalinis kapitonas baigė trumpą įsiterpimą:

- Tęskite, senjore Augustai, tęskite, - ir sunėręs rankas atsilošė į krėslo atkaltę.

- Khmmm... – atsikrenkštė vyras, lengvai perbraukė pirštais savo žilstelėti pradėjusią smailą barzdelę: - Taigi. „Relampagą“, kurį jūs vadinate „Bliksemflitu“ (ištarė taisyklingai, net neužsikirsdamas), mes konfiskuojame, jaunasis alfresai (mano akys pradėjo didėti) ir grąžiname jam jo pirmapradį pavadinimą. Taigi. Khm. Kaip čia pasakius? Visa jo komanda, kardu su išsišokėliu vadeiva Johanu iš Mitavos, už kontrabandą ir piratavimą rytoj auštant pakarsime prie del Moro sienų, kad visi matytų perspėjimą (žandikaulis nukaro taip, kad net santūrusis komandoras donas Diegas kreivai šyptelėjo, o generalinio kapitono dono Diego de Aguilera palūpis iš tramdomo juoko net suvirpėjo, o akys sublizgėjo, kaip pas kokį vaikėzą (linksminasi čia taip garbingi vyrai!). Khm. Kad matytų perspėjimą. Taigis. Na, o jūs jaunuoli, kavalieriau alfresai Chuanai de Tobago, skiriamas „Relampago“ vadu ir jums suteikiama teisė pačiam susirinkti komandą. Galite pasiimti visus tuos jūreivius, kurie dabar triūsia prie nukentėjusio „Relampago“.

Kažkokiu nenusakomu būdu sugebėjau uždaryti savo žandikaulį. Ir net prisiverčiau nusilenkti reveranse, ir net ištarti „dėkoju“ ir „dėkoju už pasitikėjimą ir man suteiktą garbę“.

- O dabar, sakykite, kiek dienų jums reikia, kad „Relampagas“ būtų paruoštas žygiui? – tokiu pat šaltu balsu ištarė senjoras Augustas, kurio žvilgsnis į mane net nebuvo nukreiptas. Tiesiog budintis klausimas?

- Pusantros savaitės, senjore, - linktelėjau.

- Viena. Savaitė, - kaip kokiu kirviu nukirto komandoras donas Diegas Mendoza.

- Bus padaryta, senjore komandore, - vėl nusilenkiau. Ne, labai dėl to nepergyvenau: tiesiog buvau užmetęs kelias dienas viršaus. Taip sakant –patirtis iš „senojo gyvenimo“: – užmesk kažkiek, kad gautum tai ko reikia. Žodžiu, kairys bortas, pagal išankstinę apžiūrą buvo gerokai geresnės būklės nei dešinys. Tad jei anam savaitės užteko – tai šiam juolab. Turim spėti.

- Puiku, - vėl ištarė donas Mendoza. – Kiek, jūsų nuomone, alfresai, galite pervežti karių?

O čia jau reikėjo pakrapštyti pakaušį. Čia budintis klausimas? Egzaminas? Ar tiesiog noras, kad pats įvardinčiau kažkokį tai spėjamą skaičių, kurį išgirstų susirinkusieji?

Velniai žino kokie tarakonai tose donų galvose.

- Jeigu tuščiomis, be didesnio krovinio ir trumpam perėjimui – kokius keturiasdešimt, gal keliais daugiau. Bet ant denio jie galės būti tik pamainom ir turės turėti sausą davinį.

- Sausą ką? – šį kartą generalinis kapitonas net pasviro ir abiem rankom susilenkęs atsirėmė į stalą. Smalsiai pakreipė galvą ir pervėrė mane skvarbiu žvilgsniu.

- Sausą davinį, jūsų šviesybe, - nusilenkiau. – Tai yra maistą, kurį karys gali kelionei gabentis pats. Karšto maisto nebus – kambuzas „Relampage“ ne koks ir tokiam kiekiui žmonių neskirtas, jūsų šviesybe.

- Khm. Keistas išsireiškimas, - linktelėjo vyriausias vadas ir vėl atsilošęs atsirėmė į atkaltę.

- Bet... noriu pastebėti, jei galima? – sulaukęs paraginamo kinktelėjimo, tęsiau: - „Relampagas“ turi tik dvi patrankėles, borto falkonetus, tad jeigu reikėtų dengti pėstininkų išsilaipinimą, labai praverstų nedidelė mortyra, nedidukė bresa.

Ir kam aš kišau tą liežuvį?! Ką, patylėt negalėjau?!

Tiesiog akimirksniu senjoras Augustas ir donas Diegas Mendoza nukreipė savo žvilgsnius į Olivijų ir šalia stovintį Migelį. Klausiamai kilstelėjo antakius. Beje, ir kiti „bevardžiai“ susirinkimo dalyviai pasekė jų žvilgsniais, o Olivijus tik truktelėjo pečiais ir lengvai palingavo galva. Gal tik antakiai kiek kilstelėjo ir trumpam akyse mano pusėn žybtelėjo žaibas, o aš puoliau taisyti padėtį, o tai dar pagalvos, kad kažkas kažkur man papliurpė apie kažkokį menamą žygį, arba tiesiog, kad aš šnipas, ar kažkas tokio.

- Gerbiamieji, aš tiesiog pamaniau, jog jeigu klausimas apie karių kiekį, kurį gali gabenti „Relampagas“, tai planuojama kelionė turėtų būti į tokią vietą, kur neprieina galeonas, o baržoms kelionė per ilga, kai mažesnių laivelių flotilė labai pastebima ir gali sukelti nereikalingus įtarimus, senjorai, - nusilenkiau. – tik Tiek.

- Khmmm... – pirštu pasikasė reta barzdele apžėlusį smakrą vyriausias vadas, o donas Diegas Mendoza palingavęs galvą jam pritarė tokiu pačiu „khm?“ ir generaliniam kapitonui kinktelėjus, sausai  ištarė:

- Mes tave išgirdome, alfresai. Jūs teisingai supratote, rengiamas žygis. O jo detales aptarsite su savo kuratoriumi caballero Olivijumi Rodrigesu ir pėstininkų kapitonu caballero Migeliu Kasparu, o dabar malonėkite mus palikti. Visa kita nebus skirta jūsų ausims.

- Nedrįstu gaišinti kilniuosius senjorus, - nusilenkiau reveranse ir atatupstas, pasistengiau kuo greičiau išsinešdinti lauk pro tarno-sekretoriaus paskubomis pravertą vieną durų varčią (abi atveriamos tik itin kilmingiesiems).

Na taip, atatupstas! Aukšto rango kilmingiesiems ir visokiems magnatams nedera rodyti nugaros (pasturgalio) net išeinant. Oj-dar ne greit pasikeis tokie nepatogūs ir buki papročiai! Veikiau dar laibiau apaugs visokiomis tokiomis reveransinėmis plonybėmis...

Trinktelėjo uždaroma varčia į pagal periferijos supratimu prabangų kabinetą (lyginant su laukiamuoju), kuriame dauguma baldų ir kilimų buvo atgabenti iš Europos ir galimai net iš Levantos, o aš, kramtydamas lūpą apsisukau, pasisveikindamas-atsisveikindamas linktelėjau nuščiuvusiems karininkams laukiamajame ir pasistengiau kuo greičiau iš čia dingti.

Beliko tikėtis, kad savo draugams (o kaip kitaip pavadinti Olivijų ir Migelį? Dar ne bičiuliais, gi), o kartu ir sau – per savo liežuvį nepridirbau rūpesčių. Taip jau su manimi yra: – vis išlenda ne laiku ir ne vietoje nebūdinga jaunuoliui kažkokia tai gyvenimiška patirtis. Jaunas senis, nemokantis laikyti liežuvį už dantų!

Niekas man nebuvo davęs jokių tolimesnių nurodymų, o kažkokio aiškumo nebuvo. Tad beliko laukti tų, su kuriais čia ir atėjau. Štai taip, jau artėjant siestai, sunėręs rankas ant krūtinės ir sustingau vidiniame kiemelyje nuo sienos krintančiame šešėlyje ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu įsispoksojau į akmenimis atitvertoje klomboje augantį seną alijošių. Na, taip jis vadinamas, tiksliau – bus vadinamas Lietuvoje. Gaila, kad Tobage jo neturėjome (ta prasme – puikus vaistinis augalas). Tik alijošiaus dabartinėje Lietuvoje niekas dar nepažįsta ir nematę, nebent didikai, kurie bastosi po pietų Europą ar Levantą galėjo tokius matyti. Įdomu, kaip jis čia atsirado? Matyt kažkas užvežė? Medėjantis alavijas – augalas nereiklus, na ir žydi visai gražiai. Ir užvežė matyt labai ir labai senai – jis buvo išsikerojęs per visą klombą, apačioje net surambėjęs ir tapo savotišku labirintu ir pavėsine, o gal namais kačiukų šeimai.

(a.p.: Levántas – nėra tikslaus geografinio apibrėžimo. Kiekvienu atskiru istoriniu laikotarpiu jo sąvoka kažkiektai koreliavosi. Kitaip tariant - Viduržemio jūros rytinės dalies pakrančių regionas, o kažkuriuo momentu ir visos Osmanų teritorijos besišliejančios prie Viduržemio jūros (pvz.: Kipras, Graikija). Plačiausia istorine prasme Levantas apėmė visą rytinę Viduržemio jūros dalį su visomis salomis; tai yra, ji apėmė visas rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje esančias šalis, besitęsiančias nuo Graikijos Pietų Europoje iki Kirenaikos, Rytų Libijos Šiaurės Afrikoje)

Na taip, apačioje tarp mėsingų žalių dantytų lapų žaidė valgiai raini kačiukai, o motina katė tiesiog drybsojo pasislėpusi šešėlyje ir primerkusi vieną akį stebėjo aplinką. Tačiau, išskyrus mane, niekas į visa tai nekreipė jokio dėmesio. Matyt jau senai buvo įpratę ir nieko naujo tame nematė. Nors ir kieme žmonių ne per daugiausiai – prie vieno kampo karių būrelis kažką vangiai šnekučiavosi, kitame kampe kažkokia šeimininkė kažką su kažkokiomis daržovėmis tvarkėsi, o kažkoks bėdžius vilkdamas malkas dviračiame vežimėlyje barėsi su kažkokiu panašiu margai apsirengusiu bėdžiumi kuris kurį turi praleisti, nes ir anas kažkokius kažko prikrautus pintus krepšius tempė. Na ir palaidos vištos „šarmo“ pridėjo. Kitaip tariant – vidinis kiemas yra vidinis kiemas – nieko čia naujo.

- Miela, ar ne?

Paskendęs savo nelinksmose mintyse net krūptelėjau išgirdęs negarsų, švelnų ir tikrai malonų balsą.

- Aha? Miela... senjorita, - pasisukau ir išvydęs merginą su plačia skrybėle nusilenkiau.

Na, nepasakyčiau, kad kažkokia tai gražuolė, bet tai buvo mergina iš aukštuomenės. Ir man, jau pratusiam matyti šioje tropikų saulėje įdegusius veidus, tas jos blyškumas atrodė net nenatūralus.

Skirtingai nuo ją lydinčios ir tamsiais rūbais apsirengusios ne tai tarnaitės, ne tai kompanionės ar duenjos („šešėlio“, kitaip tariant), jos galvą dengė plačiabrylė skrybėlė, o ne prikabinta mantilija.

(a.p.: charakteringa ispaniška nėriniuota skraistė (juoda vedusiom, balta nevedusiom) – mantilla – aukštuomenėje prigijo tik XVIII a.)

Aukštuomenei būdingas blyškumas, nuobodžiaujantis žvilgsnis iš po ilgų blakstienų, auksinė masyvi grandinė su medalionu, šiek tiek aukso siūlais išsiuvinėtas švarkas – korsažas, kuris prispaudė krūtinę taip, jog atrodė, kad jos net nėra, ir žiedai ant rankų liudijo šios senjoritos pakankamai aukštą kilmę. Kas ji tokia? Panašu, kad ją teko matyti pas doną Izoldą, bet supažindinti nebuvom.

Kokio amžiaus? Net nesuprasi. Bet, pamaniau, jog tarp šešiolikos ir kokių dvidešimt penkerių. Moterys čia anksti bręsta. Bet ne – veikiau iki dvidešimties – nepataisė kreipinio „senjorita“, o dvidešimties ir daugiau – čia jau dažniausiai visos vedusios.

Šioji nepažįstamoji į mano pasisveikinimą tik lengvai, vos matomai linktelėjo.

- Ypač šitas, rainas, į tigriuką panašus, - kinktelėjau galvą link besiniaujančių kačiukų vien tik tam, kad netylėti ir nepasirodyti stuobriu. Kuris ten toks panašus – net ir pats nežinau. O koks skirtumas? Visi raini. Nebuvau kažkoks tai kačių gerbėjas.

Mergina, tarsi nustebusi kilstelėjo antakius, vėl dėbtelėjo į mane, pasisuko link klombos ir nuvedusi žvilgsnį atgal link išsiraizgiusio alijošiaus linktelėjo:

- O taip, jis pats guviausias. Kai atvykome į šią salą, Matilda po kurio laiko pabėgo ir niekaip negalėjome jos rasti (Matilda čia matyt katė- mama?). Pamenu, labai pergyvenau, bet po to atradome ją įsikūrusią čia, tarp šių alojų. Su pirma vada.

Matyt reikėjo pasiteirauti kelinta čia dabar vada? Bet aš tik kaip kelmas ištariau:

- Ir šioji aloja labai gera. Turėtų būti labai efektinga gydant žaizdas ir egzemas, praplauti perštinčias akis, kai kada skrandžiui arba dusuliui ar kosuliui gydyti. Na ir gerina virškinimą, bet jei nenutaikyti dozės, tai paleis tuos vidurius, - nusišypsojau, vos nenusijuokiau, bet pagavęs palenktos galvos keistą žvilgsnį, kuris į mane žiūrėjo tarsi į kvailą klouną, toje savo šypsenoje ir paspringau.

- Jūs gydytojas, senjore? Jūsų keistas akcentas. Iš kur jūs? – balsas skambėjo kažkaip įsakmiai, kaip merginos mokančios duoti įsakymus ir pratusios, kad juos vykdytų.

- Buvęs chirurgas, senjorita (vėl nusilenkiau). Nors vyrai sako, kad mano lengva ranka (gydyme sėkminga), bet man ši profesija niekada nepatiko, tad dabar aš tiesiog alfresas, pinansos vardu „Relampagas“ kapitonas Chuanas iš Tobago, leiskite prisistatyti, - ir nusilenkiau giliame reveranse, - Jūsų paslaugoms, senjorita.

Mergina žiojosi kažką sakyti, bet ją pertraukė staiga iš už durų, kurios vedė į audiencijų salę, išvirtęs būrys vyrų – kaip supratau – pasitarimas baigėsi. Kiekvienas, pastebėjęs senjoritą jai lenkėsi – kas daugiau, kas mažiau ir kiek pritilę kažkur keliavo savo reikalais arba pradėjo būriuotis kiemelyje.

Bet štai pasirodė Olivijus su Migeliu ir jei Migelis kaip ir kiti linktelėjo pasisveikindamas, tai Olivijus kilstelėjo skrybėlę ir ja sumosikavęs žingsniuodamas link mūsų garsiai ištarė:

- Būkit pasveikinta, kuzena! Matau jūs nenuobodžiaujate? O jūs, Chuanai (ir nuo kada čia mes tujinamės?) būkit atsargesnis, žinokit, kad donas Diegas gerokai negailestingesnis už akmeninį don Gonzalą!

- Man iki don Chuano, kaip piroga nuplaukti iki Kadiso, caballero, o donui diegui dar anksti paminklą statyti, o jei ir statyti, tai geležinį, o ne akmeninį, - sumojuodamas skrybėle atidaviau parodijuotą pagarbą. – Ir nuostabioji senjorita manau savo grožiu ženkliai pranoksta Doña Aną.

- Oho! Jaunasis drauge, jūs skaitėte ne tik Servantesą?

- Deja, bet tik girdėjau. Neturėjau garbės skaityti Tiro de Molina.

- Na, tai pataisoma. Senjorita, kaip suprantu, šis jaunuolis jūsų vardo nė nežino, - Olivijaus veide švietė valiūkiška šypsena.

Ir kas jį taip smagino? Bet tai jau labai greitai paaiškėjo:

- O jūs įžvalgus, kuzene, - mergina beveik juokėsi. Ir kas čia ją prajuokino?

- Tada leiskit pristatyti: tai alfresas, pinansos kapitonas caballero Chuanas de Tobago, o prieš jus, pati nuostabiausia Karibų mergelė senjorita Doña Ana Marija de Vajoldolida y Saragosa.

(a.p. kalambūrai ir žaidimai su vardais. Apie don Chuaną arba kitaip don Žuaną jau komentaras buvo ir belieka pasakyti, kad pirmasis jo leidimas (jo rašytinė versija) buvo išleista 1630 m., autorius de Molina. Tik belieka pridurti, kad ši versija buvo labiau moralizuojanti, ganėtinai sunki, su akcentais į nuodėmingą gyvenimą ir bausmę už palidūniškumą)

Sutrikęs net lūpas perkreipiau, tankiai sumirksėjau ir net kaktą pirštais perbraukiau. Dabar aišku, kas taip juos pralinksmino – paskutiniai mano žodžiai. Vardų žaismai, ar ne?

Iš manęs net migelis plačiai šypsojosi.

Linksminatės, kilnieji ponai, ar ne?

- Nuoširdžiai prašau atleidimo, senjorita, - kažkur giliai atsidusęs nusilenkiau. Kliurka-po kliurkos, velniai rautų!

- Nėra už ką, caballero, - nusišypsodamas gana mandagiai linktelėjo senjorita Ana.

- O dabar kuzena, drįsiu iš jūsų draugijos pagrobti šį jaunuolį, kuris „sužavėjo“ (suraukęs ironiškai lūpas akimis suskersavo į mane) mūsų aukščiausiuosius karininius, nes mūsų dar laukia didingi reikalai vardan Karūnos, - su patosu ir su kipšiukais akyse ir lūpose ištarė Olivijus. – Negalime vėluoti pas mūsų padre don Franciską.

- Taip, taip, suprantu – pirma pareiga karūnai, Dievui, o moterys plauks, - mergina linktelėjo kniksete, bet jos žodžiuose jautėsi ne priekaištas, o labiau pašaipa.

- Kažkokiam vyrui, kažkada pasiseks gavus tokią įžvalgią ir protingą senjorą, kaip jūs, kuzena, - visai rimtai nusilenkė Olivijus, o paskui ir Migelis.

- Eikite jau eikite, nedrįstu jūsų gaišinti, - tarsi mandagiai vydama lauk, mergina teatrališkai ištiesė rankytę ir pasukusi delną žemyn, sulingavo piršteliais, tarsi vydama mus šalin.

Olivijus pačiupo kuzenos pirštukus ir atsisveikindamas švelniai juos spustelėjo, o štai Migelis jau savo baritonu ištarė:

- Viliuosi susitiksime rytoj per priėmimą, senjorita Doña Ana, -  Migelis prisilietė prie merginos pirštukų ir tarsi kaip kokiam vyskupui pabučiavo vieną iš Anos žiedų...

(a.p.: tradicija bučiuoti moteriai ranką atsirado XVII a. Ispanijos dvare. Tiksliau buvo bučiuojama ne ranka, o žiedas ar žiedai ant pirštukų, kas reiškė nuolankumą ir ištikimybę. Nenorint bučiuoti, pakakdavo priliesti pirštelių galiukus savo pirštų galiukais. Beje, šis gestas vyravo dar iki „rankos bučiavimo“, bet dažniausiai pakakdavo reveranso arba linktelėjimo)

Ir tai buvo ne vienintelė „kliurka“ tą dieną. Taip paskaičiavus – trečia, nedidukė. pas padre doną Franciską, kur aš prisižadėjau krikštytis ir įkalbėti savo komandą pereiti į tikrąjį tikėjimą vedantį į motinos Bažnyčios glėbį ir amžinąjį išganymą, o vakare – ketvirtoji - su Olivijumi sukryžiavus rapyras. Ne, ne tikras, o mokomąsias. Labai jau jam kažkodėl knietėjo pamatyti ką moku. Žodžiu, pasak jo žodžiais po keturių pralaimėjimų ir vienos visiškai netyčios pergalės:

- Jūs Chuanai, mojuojat rapyra, lyg kautumėtės mūšio lauke, o ne rafinuotoje dvikovoje. Kilmingieji dvikovoje taip nesikauna. Puikiai dirbate ir kaire, ir dešine, ir smūgiai stiprūs. Abordaže ar tavernoje su sunkiu kalaviju galėtumėte ilgai mojuoti. Įtariu, kad senasis kapitonas Jakobas (nepamenu tolimesnio jo vardo, lygtais kažkoks „šteinas“) nesuko sau galvos dėl kurtuazinių mokslų. Tad, kaip matote, jums yra kur tobulėti. Ir manau, kad būtina, jei norite tapti rimtu, o ne pramoginiu karininku... Ir beje, jums pavyko nustebinti pasitarimo dalyvius. Tad siūlau pasiimti vyno taures, prie kurių norėčiau išgirsti kai kuriuos jūsų samprotavimus...

Va taip, kažkaip taip. O po kitos dienos – man jau vienintelio dalyko ko norėjosi, tai kuo greičiau išeiti į jūrą! Dabar, ir nedelsiant!

Ir viskas prasidėjo nuo ankstyvo ryto. Ta prasme, nors ir labai nenorėjau, bet atsisakyti negalėjau – turėjau pamatyti egzekuciją. Kaip man, tai vaizdas bet kokiu atveju ne iš maloniųjų, juolab kai „buvau kariamas“ aš pats ir manoji komanda, bet niekur nesidėsi. Įtariu, jog tai buvo tiesiog dar viena demonstracija kas mūsų laukia išdavystės atveju, o šiaip nieko ypatingo: viskas primityvu ir paprasta. Virtinė senų seniausių kartuvių, linguojantis, vos ne lūžtantis paaukštinimas, po kiekviena sija trinka ir kabanti virvė. Jokių kinofilminių pompastikų: forto sargyba atvedė ar tiksliau atstumdė kažkokius purvinus barzdomis apaugusius paliegelius su surištom už nugaros rankomis. Toks įspūdis, kad visi belaisviai kažkokie apduję. O gal jau tiek ilgai pusbadžiu sėdėję belangėje akmeninėje duobėje tarp savo išmatų, žiurkių ir puvenų, kad kartuvės jau atrodė kaip dangiška mana. Nežinau. Tik šiurpulys nupurto pagalvojus.

Taigi, sustatė, priėjo vienuolis, bet, kaip suprantu – katalikai matyt buvo tik kažkokie du, kaip pasufleravo prancūzai, o visi kiti protestantai, kurie vienuolio kratėsi kaip velnias kryžiaus. Vienas tai vos vienuolio ir neapspjovė. Tik jėgų jame buvo per mažai – lipnios seilės tik jo pačio barzda nutįso.

Na ir žiūrovų ne per daugiausia:  nuo forto sienų žemyn spoksojo nuo budėjimo parapetą aplipę kariai, apačioje būriavosi  dykaduoniai miestelėnai ir šiaip į valkatas panašūs tipeliai. Pienburniai dar kažkokie buvo ir porelė valkataujančių šunų. Nei moterų, nei vaikų. Na ir atskirai nuo visų  karininkų būrelis, kiek nuošaliau kurių stovėjau aš ir Olivijus. Migelio, beje, nebuvo. Kaip paaiškino – jam šiandien budėjimas su savo būriu La Fortesoje.

Tačiau įdomiausia tai, kad kai vienuolis pasitraukdavo, o du sargybiniai už pažastų užkeldavo belaisvį ir užmaudavo maišą ant galvos ir kilpą, tiek tarp žiūrovų, tiek ant forto viršaus kildavo sujudimas. Pradžioje nesupratau kame reikalas, o po to iš pokalbių nuotrupų ir prislinkusio kažkokio tarno šnapštelėjimo Olivijui – suvokiau: vyksta taip sakant nelegalios lažybos. Ta prasme, kad lažinosi ne tik kuris ilgiau kartuvėse išsilaikys neuždusęs, bet ir kuriam lūš sprandas ar panašiai. Štai taip… Oficialiai azartiniai žaidimai draudžiami, bet…

Olivijus, beje, nestatė. Jis net susiraukęs atsitraukė nuo tarno, kuris atnešė kažkokio tai ponulio lažybų pasiūlymą.

- Chuanai, jaunasis drauge, noriu paklausti: kaip manote, kodėl visa tai daroma? - kinktelėjo galva link ešafoto.

Linktelėjau.

- Manau, kad taip, bet pataisykite jei klystu: niekam čia nereikia, kad aplinkui Puerto Riką pradėtų sukiotis galvų medžiotojai. Nemanau, kad olandai atleistų jų manymu jų laivo pagrobimą.

- Galvų medžiotojai? Įdomus išsireiškimas, jaunuoli, - timptelėjo lūpą Olivijus. - Tik dėl Dievo meilės, nesusireikšminkite. Mano žiniomis iš tiesų už „Relampagą“ ir jo komandą paskirtas atlygis, bet jis ne toks didelis, kad rimti flibustjerai ar, kaip sakėte „galvų medžiotojai“, khmmm… bandytų lįsti į Puertą. Bet šiaip jau taip, bendrai paėmus, jūsų spėjimas beveik teisingas. Olandus visa tai privers apsiraminti. Kuriam laikui.

- Senjore, nežinau kaip pasakyti, - net pirštu nosį ir lūpas perbraukiau, - bet patikėkit, aš labai dėkingas jums už pagalbą ir užtarimą. Iš tikrųjų tai vertinu ir pasistengsiu atsidėkoti pirmai progai pasitaikius.

Olivijus atsainiai mostelėjo ranka ir pasitaisė skrybėlę:

- Manykim, kad aš atsilyginau už tą pasitikėjimą ir jei galima pasakyti parodytą draugiškumą, kai buvau jūsų nelaisvėje. Nors ir ne visai ne savanaudiškai. Bet tai viskas ką galiu padaryti. Toliau – viskas jūsų rankose.

„Ne visai ne savanaudiškai?“ - ką tai galėtų reikšti? Bet balsu teištariau „Be galo dėkingas…“ ir mūsų pokalbį nutraukė šauksmai – žiūrovų šauksmai ir švilpimas, netgi juokas – budelis iš po kojų išspyrė pirmojo belaisvio trinką ir šis spurdėdamas ir raitydamasis pakibo kilpoje. Nespėjus šiam dar pajusti agonijos, budelis jau spyrė per antrą trinką ir žengė prie kitos. Kiekvieną spyrį minia pasitikdavo vos ne vieningu garsesniu šūksniu. Ir gana greitai budelis nulipo nuo platformos ir sunėręs rankas, sustingo šalia jos, o dvylika pakaruoklių dar spurdėjo. Bet vienas po kito paskutinį kartą pasitampę - pasispardę agonijoje rimo.

- Štai ir viskas mielas drauge, - skėstelėjo rankom Olivijus. - Johano iš Mitavos nebėra, - ir šyptelėjo tarsi koks fantomasas. - Ir beje, jeigu grįžti prie mūsų pokalbio, tai būsiu atviras: padre Franciskas man siūlė tapti netgi jūsų krikštatėviu, bet, - įrėmė į mane žvilgsnį stebėdamas mano reakciją, - aš įkalbėjau neskubinti įvykių ir palaukti būsimo žygio pabaigos, - nesuprasdamas kurlink šis idalgas lenkia, suglumęs norėjau kažką leptelti, bet Olivijus kilstelėjo ranką reikalaudamas dėmesio: - Tai būtų pernelyg jau daug. Ir kur kas rimčiau, nei laidavimas. Tad, Chuanai, jaunasis drauge, rekomenduoju būsimame žygyje pilnai parodyti ko esate vertas ir, kad šiek tiek avansu iš mano pusės išreikštas pasitikėjimas nebuvo beprasmis. Mes dar vakar kalbėjome, kad kavalierius Migelis vadovaus išsilaipinimo būriui, tad siūlau kapitono pareigas perduoti tam savo škiperiui ir prisidėti prie Migelio būrio. Kanonieriaus gali prireikti. Ir pasirodyti ne tik, kaip gabus kapitonas, bet kaip ir tvirtas vyras ir karys mušant priešą. Jūs puikiai mokate sudėlioti du plius du, tad tikiuosi, kad jūs teisingai mane supratote.

- Aš jus išgirdau, ir manau, kad teisingai supratau, - išdidžiai ir oriai linktelėjau. - Labai tikiuosi, kad kavalierius Migelis neatsisakys mano paslaugų.

- Dėl to nesirūpinkit, mielas Chuanai, - šyptelėjo Olivijus. - O dabar atleiskit, turiu neatidėliotinų rūpesčių, susitiksim vakare.

Pasilinkčiojom vienas kitam ir išsiskirstėm. Olivijus priėjo prie kažkokių karininkų ir kartu nukeliavo link El Moro tvirtovės, o aš atgalios.

Kaip jau minėjau, kiek gi čia to miesto? Nors San Chuanas ir vadinamas miestu, bet iš tiesų jis geriausiu atveju mano laike būtų prilygęs dideliam bažnytkaimiui ar miesto tipo gyvenvietei. Ne daugiau. Nors žmonės, turėčiau pasakyti – gan aktyvūs. Kol saulė nepradėjo visu smagumu kaitinti, visi skubėjo ir lakstė savo reikalais ir reikaliukais. Karučiais vežė netgi žuvį – matyt žvejai jau grįžo. O kai kur kvepėjo net šviežiais kepiniais – duona. Apie pietus, aišku viskas aprims. Miestas atrodys vos ne kaip negyvenamas, nors šluota šluok, nors vilku kauk, o vakare vėl atgis. O kaip kitaip?

O ką man veikti? Nieko geriau nesugalvojau, kaip grįžti į man priskirtą kambarėlį, kur radau savo senas drapanas su kuriomis čionai atvykau nuo improvizuoto doko. Viskas išskalbta išvalyta ir gulėjo gražiai sudėliota ant gana kieto gulto. Paėmęs marškinius net šyptelėjau – ogi netgi apykaklė pagal ispanišką manierą iškrakmolinta ir rūpestingai išformuota. Tiesiog būsiu tikras dabita tarp jūreivių.

Taigi, nusimečiau tuos gana nepatogius Migelio dovanotus rūbus, apsiprausiau veidą, kaklą, net pažastis – daugiau vandens nepakako (stovėjo kampe ąsotis su dideliu dubeniu prausimuisi) ir apsivilkau savo senuosius, bet jau švarius rūbus. Net geriau pasijutau. Ir niekas su driskiumi jau nesupainios, juolab persijuosęs raudona karininko juosta ir dar su rapyra ir poriniu durklu. Tas pats kaip leidimas ir net, kaip kuriais atvejais „mėlynas žiburėlis“.

Khmm... o už valandos jau apsuptas nuo darbų atsitraukusios savo komandos, porinau naujienas. Vyrams beliko tik pakaušius krapštytis.

- ... taip, kad vyrai, visi jūs dabar kabote kartuvėse. Ir visi jūs gausite naujus vardus su kuriais ir būsite įtraukti į visus sąrašus ir registrus. Ryt-poryt, o gal šiandien vakare atvyks vienuolis kunigas ir supaprastinta tvarka, kaip kokius aravakus, pakrikštys. Su anglais, olandais, airiais, prancūzais ir visais kitais bendrauti uždrausta.

- Kaip čia taip? Na ne!

- Eina šikt tie papistai...

- Vienuolių,..., mums čia dar...

Sėdėjau ir su kreiva šypsena klausiausi purkštavimų. Jaučiausi panašiai kaip koks tėvas, kuris ką tik paprašė vaikų sukasti lysvę vietoje to, kad jie keliautų prie ežerėlio.

Gal tik Heinikė sėdėjo ir pagaliuku pageltusius dantis krapštė, na dar Desis sunėręs rankas  plačiai šypsojosi ir galvą purtė.

Na, Brisiui tai buvo vis vien. Žiaumojo supuvusiais dantimis tą savo tabaką kaip žiaumojęs ir akivaizdžiai mėgavosi poilsiu.

Ačiū dievui, kad nė vienas nepasakė – „velniop tą pienburnį kapitoną“, o tai matyt tektų pakilti ir į dantis vožtelti. Ir tokį variantą buvau numatęs. Deja. Be, nieko tokio neįvyko.

Galų gale, berimstant tiems purkštavimas, pakėliau ranką reikalaudamas tylos.

- Na, išsisakėt? Puiku, - kai visi nurimo ir pradėjo klausytis, tariau toliau: - o dabar tie kas nesutinkat, galite keliauti ir patys nusiskandinti arba ispanų pasiprašyti, kad pakabintų šalia tų, šalia El Moro. Tyliau! Ne viską pasakiau. O tie kas liks, keliaus į žygį. Per mažiau kaip savaitę laivas turi būti paruoštas. Atlyginimas bus, ir priziniai taip pat. Ir tokie, kokių mes negautume nei pas Kuršą, nei pas olandą, nei dar pas kokį nors.

- O ką? Bažnyčioj nors muziką skambina, patiems giedot nereik. Į mergas pasidairyti niekas nedraudžia. Ir šiaip, niekai visa tai – Kristus vienas ir visiems, - numojo ranka Desis. – Ar ne, Heinike?

- A-ne. Kaip pasakysi, - pagaliau prabilo Heinikė ir visų akys sužiuro į jį. – Nelabai malonu visa tai girdėti. Bet tiesą pasakius nusišikt. Jūroje tas pats ar kunigas, ar pastorius. Vis jie tokie patys. Nuo mažumės aš jūroje. Vaikščiojau ir su papistais ir su liuteronais, ir ... – Heinikė atsainiai numojo ranka. - Ir štai ką pasakysiu: visi jie tuščiakalbiai. Ir daugiausiai bailiai. Vos vėjas į rėją įsisuka, jų kelnės paruduoja. Tiesa, o ką kunigas po tuo savo balachonu nešioja?

- O kas tau rūp? Ne merga gi? – sukrizeno Hansas.

- O tau tik mergos rūp?

- Nu jo. O kas gi dar? Ar atlygis didelis bus?

Šyptelėjau.

- Mergom pakaks ir dar išgėrus vėl mergom pakaks.

- Tai ko čia mes bezdam, vyrai?

- Ir dar, - kilstelėjau ranką. – Man teks lipti į krantą su kareiviais. Jiems kanonieriaus prireiks. Tą laiką vyriausias bus Heinikė, Brisių imsiu su savimi, ir dar kažko reikės iš įgulos. Ar savanoris bus, ar burtus mesit? Ir dar. Jei puikiai pasirodysim, ispanai mums parūpins tokių darbelių, kad po jų ne tik po mergą knaipėje nusipirkt galėsit, bet ir po ūkį. Ar net laivioką kokį. Kažkaip taip, - atsistojau ir pasirąžiau. – Ir vardus ispaniškus kokius susigalvokit, o tai vienuoliai be fantazijos – kas antras bus Pedro ir Sančo...

Pasigirdo keli sąmojai, o aš dar pridūriau:

- Ir žegnotis mokinkitės...

- Būta čia ko mokintis, - sumosikavo rankomis Hansas, - lengviau nei overhendą surišt (a.p.: „overhand“ - vienas populiariausių ir paprastų jūrinių ir kasdieninio gyvenimo mazgų).

- Ir grįžtam prie darbų. Laikas nelaukia.

Jau po naujienos atitokę vyrai sušurmuliavo, pakilo...

 

Tęsinys planuojamas 2024-04-12

 

 

"Karibų krabas. Likimo šturvalas". VI dalis. 2024-03-22

 

Foto: Castillo San Juan del Morro, viejo San Juan, Puerto Rico 

(vaizdas nuo San Chuano del Moro tvirtovės, senasis San Chuanas, Puerto Riko

beje, "Moro" isp. bendratyje reiškė stebėjimo vietą - vietą nuo kurios vykdomas stebėjimas)

VI. San Chuanas

 San Chuanas – San Chuanas, o iš tiesų visi tuo metu šią vietą vadino tiesiog Puerto Riku. Tiek salą su artimomis salelėmis suformavusiomis įlanką, tiek patį miestą. Oficialiai tarti tiesiog miesto pavadinimą – jis per ilgas - Ciudad de Puerto Rico de San Juan Bautista. Tad iš esmės San Chuanas prilipo tik vidinei įlankai praplaukus tarp El Moro (arba Morro de San Felipe) tvirtovę – artilerijos citadelę paliekant ją už kairio borto ir El Kanuelo (Fortin San Juana de la Crus (El Cauelo), tarp Grande (Didžiosios) salos ir San Chuano salos. O praėjus šią įlanką, įplauki į San Antonio kanalą arba sąsiaurį ir jau pro  Fortín de San Jerónimo galima vėl išeiti į jūrą. Arba kitaip tariant, Puerto Rikas menamai tarsi buvo padalintas į dvi salas: šiapus įlankos, kur stovėjo pagrindinis miestas gubernatoriaus rūmai – tvirtovė La Fortalase (La Fortalaze) – Puerto Rikas arba San Chuanas, o anapus įlankos, kur jau driekėsi plantacijos ir jau buvo pradėjusios kurtis manufaktūros – tiesiog –  (Puerto Rikas) Didžioji sala. Tai vietinių kalboje, o visa tai – tiesiog Puerto Rikas – visų Ispanijos konkurentų ir pavyduolių rakštis subinėje arba tiesiog Raktas arba Vartai į didžiuosius Karibų Antilus.  Arba tiesiog į Karibus.

Tuo metu, kai aš jau ten atvykau – Puerto Rikas buvo virtęs gerai įtvirtinta citadele – karine baze arba tiesiog galingu Ispanijos atsparos punktu. Tuo metu jau buvo galima suskaičiuoti penkias tvirtoves – fortus, kurie saugojo įėjimą į Puerto Riką ir, negana to, po paskutinės pamokos, kai prieš dvidešimt penkis metus įsiveržė olandai, miestas buvo atitveriamas galingomis sienomis, kurios su laiku turėjo apjuosti visą perimetrą.

Ir tai nebuvo pertekliniai užmojai: iš tiesų anglai net du kartus bandė užpulti šį miestą ir jei garsusis piratas seras Dreikas, kuris norėjo perimti čia tranzitu pervežtą auksą (1598 m.) „gavo į dantis“, tai po poros metų Kemberlendo grafas Džordžas Klifordas pabandė salą okupuoti. Na, jam pavyko išsilaipinti, pavyko apgulti miestą dviem ar trim mėnesiams, bet nieko neišdegė: – ispanai narsiai gynėsi ir išsekęs grafas buvo priverstas atsitraukti. Aišku, jog grafas visą bėdą suvertė ant ligų ir panašių niekalų. Nors, be jų, matyt neapsieita. Na ir prieš dvidešimt penkis metus (skaičiuojant nuo mano pirmojo apsilankymo) olandai pabandė – generolas Baudevjino Enriko (orig. - Boudewijn Hendricksz). Jam pavyko paslapčia, su minimaliais nuostoliais, prasmukti pro del Moro forto pabūklus ir išsilaipinti. Deja, bet tuo metu čia nebuvo pakankamai Ispanijos kareivių, kad atmuštų invaziją, tačiau užsidarę citadelėje, kartu su gubernatoriumi jie tinkamai pasipriešino. Be kita ko, dar gerokai prieš tai organizuota ispanų milicija (mobilizuoti miesto ir apylinkių gyventojai) pradėjo atakuoti jo pajėgas iš kito sparno skaldydami jo pajėgas. Žodžiu, olandų generolui, patyrus skaudžius nuostolius – teko išsinešdinti. Tik tiek, kad miestą jis vis tik supleškino.

Tai štai generalinis kapitonas ir gubernatorius donas Enrikė de Sotomajoras (Enrique Enríquez de Sotomayor) išsikvietė garsųjį karo inžinierių senjorą Bautistą Antonelį (Bautista Antonelli) ir organizavo viso miesto aptvėrimą gynybinėmis sienomis. Darbai, su nedidelėmis pertraukomis, vyko ir vadovaujant dabartiniam generaliniam kapitonui donui Diegui de Aguilera y Gamboa (a.p.: Diego de Aguilera y Gamboa (n. Corona española, 1606 – 1667?).

Kitaip ir būti negalėjo, visi jautė, jog jeigu nieko nesiimti – užpuolimai kartosis. Vis tik dabartinis Puerto Rikas – ne tik turtingas mistas ir viena iš turtingiausių Antilų salų, bet dar ir Capitanía General de Puerto Rico. Tai yra – ją valdo ne gubernatorius, kuris paklūsta įprastai teisei, o kariškiai, kuriems suteikti itin dideli įgaliojimai – generalinio arba vyriausiojo kapitono (vado) įsakymai buvo aukštesni už civilinės valdžios. Galimai tik toks statusas kadaise ir leido apsiginti nuo sero Dreiko: – jis tiesiog pavėlavo atvykti – pirmasis generolas – gubernatorius jau buvo spėjęs pastatyti tvirtovę – siurprizą anglams.

Taigi, Puerto Riko generalinio kapitono pagrindinė užduotis ne tik priimti ateinančius iš Europos ar išeinančius į Europą laivus, tarnauti kaip poilsio, sustojimo punktas ir karinė bazė, bet ir imtis bet kokių veiksmų, kurie pažabotų piratavimą. Ir štai, dabar, kai dėka savo informatorių,Puerto Riko ispanų valdžiai puikiai suprato, jog Anglija ir Olandija veliasi į konfliktą, jog dėka susikirtusių interesų jie tampa kiektai silpnesni, sudėję rankas, aišku, kad sėdėti negalėjo. Tad, užbėgant už akių būsimiesiems įvykiams, turiu pasakyti, jog aš tapau jų šiokiu tokiu įrankiu – tiesą pasakius, man paprasčiausiai pasisekė. Dėka “Santa–Anos” žvalgybinio reido aš atsidūriau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.

Kažin, kaip būtų susiklostęs likimas, jei būtume (o tikrai, manu, kad būtume) pasprukę nuo “Varhamerio”? Na, galima paspėlioti: olandai mus paskelbtų už įstatymo ribų, bet gal vis tiek būtų pavykę pasiekti Tobagą (manau, kad tikrai būtume pasiekę), o ten jau rastume tuščią koloniją. Na, o “mūsų” gubernatorius, kur jis ten dabar bebūtų, visada išliks teisus ir bet kada paneigs savo išdavystę – prisapalios kokių tai mistinių planų apie “dariau taip kaip geriau” ir mus apvagins, ir apšauks plėšikais. Pasekmės daugiau nei aiškios. Deja, bet blaiviai galvojant, mūsų žodis “į dangų neitų”. Žodžiu – o kur tada dėtis? Pas prancūzus? Kelias tik į flibustjerus. Arba nešdintis į kontinentą, kur mūsų niekas nepažįsta? Parduoti laivą ir išsiskirtyti į visas keturias puses?.. Na, kažkaip taip. O kas beliktų?

(a.p.: čia matomai reikėtų platesnio komentaro. Capitanía General de Puerto Rico įkurta 1580 m. ir gyvavo iki 1898 m. Papildomai dar iš Ispanijos karūnos gaudavo metines subsidijas (situado), kurios leido stiprinti gynybą. Karinė galia taip pat buvo perorganizuota ir menamu laikotarpiu saloje galėjo būti dislokuota apie 400 karių, neįskaitant milicijos (gyventojams ji buvo privaloma – ir veikė ganėtinai efektyviai), o tai tuometiniuose Karibuose buvo gana didelė jėga (kaip matėme iš ankstesnių pavyzdžių, kai kur įgulą galėjo sudaryti tik kokie 6 ar 15 karių). Pirmasis iššūkis buvo minėtas seras Dreikas, kuris atplaukė su 27 laivais, bet antpuolis buvo atmuštas šiam net neišsilaipinus (įplaukime pastatyti du laivai, o įlanka apsaugota artilerijos baterijų). Kitaip tariant, sala tapo bastionu prieš konkurentų pasikėsinimus ir piratus. Beje, piratavimo tuometiniai puertorikiečiai taip pat nevengė – isapnų kaperiai gana sėkmingai veikė prieš britus, olandus ir prancūzus (apie 200 metų). Pavyzdžiui, garisuasias buvo Migelis Enrykesas (Miguel Enríquez, 1674–1743), kuriam vienu tarpu priklausė net 30 laivų flotilė. Už kaperio patentą jo flotilė patruliavo salas, nemokamai gabeno valstybinius krovinius ir korespondenciją, ir gana sėkmingai veikė prieš bukanierius. Netgi grąžino britų okupuotą Vjekeso salą (didelė ir strategiškai svarbi sala Puerto Riko rytuose, tačiau iki galo nekolonizuota ir tarnavo kaip ispanų karinių pajėgų ir piratų forpostas, buvo toks savotiška ispaniškos anarchijos placdarmu, kur ispanai atmušė daugybę anglų, prancūzų, danų ir net škotų, ir Branderburgo –Prūsijos (tuomet ji vadinosi Krabų sala) bandymų ją kolonizuoti ir oficialiai aneksuota tik 1832 m.), buvo paskelbtas nacionaliniu didvyriu iš imperatoriaus (karaliaus) Pilypo V net gavo „Capitán de Mar y Guerra y Armador de Corsos“ vardą, kas reiškė jūrų ir karo kapitonas (korsarų kapitonas), bei kitų apdovanojimų, nors dienas, dėl šmeižto, kuris galų gale buvo pripažintas niekiniu, baigė vienuolyne, neskaitant visų savo turtų. Na, o tolimesnė istorija su herojaus pasakojimu nesusijusi. Taigi, dėl tokios Puerto Riko veiklos, savaime suprantama, kad susidarė terpė nelegalioms pajamoms dėl piratavimo ir kontrabandos. Legali ekonomika nuėjo į antrą planą.  Netgi kai kuriais atvejais neapsimokėjo dirbti žemės ar pan. ir tokia padėtis tęsėsi iki XVIII a. antros pusės reformų. Per jas, atliekant surašymą, paaiškėjo (tik tada!), kad saloje gyvena net ~45 tūkst. gyventojų, iš kurių vergų tik 5 tūkst., o sala turėjo 24 miestus – kaimus(gyvenvietes), neįskaitant ūkininkų ir plantacijų).

Į Puerto Riką atėjome iš rytų. Šiaip perėjimas buvo visiškai nesudėtingas: atsiskyrus nuo „Santa-Anos“ judėjome apie dešimt jūrmylių iki pietinių Šv. Tomo salų Antilų jūra; praplaukus dar apie dešimt-penkiolika jūrmylių iki Kulebros (kur ramiai pernakvojome) (a.p.: oficialiai nebuvo kolonizuota iki XIX a. antros pusės, tarnavo kaip bėglių, avantiūristų, piratų, kontrabandistų ir žvejų arba praplaukiančių laivų prieglobstis) ir už dvidešimt kokių tai jūrmylių išėjome į Atlanto vandenyną, kur mus kiek smarkiau pablaškė ir panašiai už tiek pat jūrmylių palei šiaurinius krantus, atsidūrėme San Chuane – prie „Rakto į Karibus“. Arba prie „Vartų į Karibus“. Žodžiu, kitos dienos popietę.

Ir turiu pasakyti – įspūdį miestas man padarė. Jei kai kurie kiti jūreiviai dar Senajame Žemyne buvo prisižiūrėję visokiausių uostamiesčių – tai man asmeniškai – tai buvo pirmas prisilietimas bent prie kažkokios tai tikresnės civilizacijos.

Ką gi aš iki šiol mačiau? Net įskaitant jaunojo Johano akis? Medinius pastatus, pašiūres, kažkokias tai tvoras, medinius fortus, purvą, palmes, šabakštynus, ūkius ir plantacijas, ir pusiau sulaukėjusius storžievius europiečius. O štai čia – pirmiausia tai niekur nematytą kiekį įvairiausių laivų. Porelę išeinančių, kelis ateinančius iš vakarų ir keletą reide stovinčių. Netgi su olandų ir anglų, ir prancūzų vėliavomis. Ir bent tris ispanų galeonus. Žvejų ir baržų – tai net neskaičiavau. Prasmės nebuvo.

Pati sala, kaip sala – šiaurinė pakrantė nuožulni, net su keliais milžiniškais smėlio pliažais, keletu įlankų. Sala ganėtinai plokščia ir – praktiškai didesniems laivams arčiau prieiti netinkama: pakankami nemažai rifų, aštrių uolų, o užuovėjų, kur galima pasislėpti nuo negandų ir visai nėra. Tad San Chuanas su savo salelių užstojama įlanka – tiesiog idealus pasirinkimas. Ir San Chuano miestas tarsi apsuptas iš visų pusių vandeniu, kur į krantą išsilaipinti beveik neįmanoma. Tiksliau įmanoma, bet jau tik iš salelės pietinės pusės, nuo San Chuano įlankos tarp Mažosios ir Didžiosios salos. Tad įprastas piratų manevras – išsilaipinti kažkur ramioje sausumoje ir apėjus tvirtoves iš užnugario jas pulti – net neįmanomas.

Judant palei krantus ir žiūrint į salos gilumą, matosi žali kalnai. Nuo tarkim tos pačios Tortolos – akivaizdus skirtumas, kur pakrantė labai staigiai pakyla į kalnus.

Priartėjus prie San Chuano iš rytinės pusės bene geriausiai buvo matoma Sierros de el Lupeillo – Lupeilo kalnai, kuriuos nuo San Chauno skyrė siaurutis San Antonio kanalas, kuris irgi tarsi apsaugojo San Chuaną nuo priešų ir šiapus miesto ten apsaugai pakako nediduko San Jeronimo forto. Buvo galima net įžiūrėti ir miestų bažnyčių bokštus-stogus su kryžiais.

Na ir įeinant į įlanką įprastiniu farvateriu, visus pasitinka stačiakampė El Castillo de San Felipe del Morro arba El Morro tvirtovė su aukštai iškelta Ispanijos karūnos (karališkoji – tamsiai raudona su karališkuoju herbu) ir Capitanía General de Puerto Rico (arba karinių pajėgų su Burgundijos kryžiumi) vėliavomis. Grėsmingi keturi apvalūs dantyti bokštai, kuriuos jungė akmeninė siena su artilerijos angomis.

Senai jau buvome paslėpę Kuršo vėliavas ir judėjome jau su nediduke ir nušiurusia kuklia balta su raudonu Burgundijos kryžiumi (kaip priklausomybė karinėms pajėgoms) vėliava. Ją su savimi atsinešė Olivijus ir tiesiog, prieš atsišvartuojant nuo „Santa-Anos“, pripažindami savo priklausomybę Puerto riko karinėms pajėgoms, susirikiavę ir nusiėmę kepures ir skrybėles, ją užkabinome ant flagštoko.

(a.p.: Ispanijos vėliavų naudojimas ir vėliavų gausybė iki 1785 m. yra gana kebli ir sunkiai nusakoma. Dažnai reikia žiūrėti ar studijuoti pagal regioną, karinį dalinį ar ekspediciją. Kalbant konkrečiai apie Puerto Riką, tai jos istorija prasideda nuo Kristupo Kolumbo. Ta prasme, Kolumbas savo žurnale rašė, kad 1492 m. spalio 12 d. jis naudojo Karališkąją vėliavą ir kad jo kapitonai naudojo dvi vėliavas, kurias admirolas laikė visuose laivuose kaip pagalbines ekspedicijos vėliavas, kiekviena balta su žaliu kryžiumi viduryje ir raide „F“. ir „Y“, žalios ir vainikuotos auksinėmis, atviromis karališkomis karūnomis, skirtos Ferdinandui II Aragoniečiui ir Ysabelei (Izabelei I). Chuano Ponso de Leono vadovaujami konkistadorai pradėjo užkariauti ir apgyvendinti salą ir kaip karinį standartą jie nešė „Ispanijos ekspedicijos vėliavą“. Salą užkariavus ir kolonizavus, Ispanijos karūnos vėliava (raudona su karališkuoju herbu – pavyzdžiui šią vėliavą, kaip pagrindinę, Meksikos užkariavime  naudojo ir Kortesas) buvo naudojama Puerto Rike, kaip ir visose kitose jos kolonijose. Kai Ispanijos ginkluotosios pajėgos įsitvirtino saloje ir pradėjo statyti karinius įtvirtinimus, pradėjo naudoti jau karinėse pajėgose paplitusią „Burgundijos kryžiaus vėliavą“ ir priėmė ją kaip savo standartą. Ši vėliava plevėsavo visur, kur buvo karinės pajėgos. Pavyzdžiui, ispaniškoje Floridoje ji buvo naudojama nuo 1565 iki 1785 m. Kaip jau minėta – dabartinio Ispanijos karinio laivyno ir karinių pajėgų vėliavų dizaino ištakos nuo 1785 m.)

Kitaip tariant – niekas mūsų nestabdė, netikrino, o Olivijui su tarnu išlipus ant krantinės ir dingus su tarnu kažkur tarp minios ir uosto pastatų, neužilgo pasirodė prekijas. Ko tai įtariu, kad jo šeimos atstovas, kuris visai netgi padoriai išpirko visą krovinį. Bent jau mums atrodė, kad padoriai.

Vienintelis dalykas, kuris erzino, tai kareiviai – jie mūsų nepaliko. Dar įeinant į San Chuaną, Olivijus paaiškino, kad kol kas mums į krantą nėra ko lipti – tiesiog visiems bus geriau, kad kuo mažiau kristume į akis, ir išlipdamas paliko savo karius.

Na, o kitos dienos rytą atsibeldė kažkoks tai ne tai locmanas, ne tai meistras, nors labiau meistras, kurį lydėjo parankiniai ir mums jau teko perstumti savo „Bliksemflitą“ į nuošalesnę ir tolimesnę vietelę kiliavimui. Kaip tik tuo metu į įlanką įėjo ir „Santa- Ana“, kuri fortą ir gubernatoriaus rūmus- tvirtovę La Fortalesą pasveikino saikingomis pabūklų salvėmis (La Fortesa irgi atsakė į pasisveikinimą vienu šūviu).

Stebėtinas ir kaip vėliau sužinojau nelabai būdingas skubumas, kuris tik rodė ispanų suinteresuotumą. Bet ne, į vienintelį sausą doką mūsų niekas neįvarė, jis ir taip buvo užimtas. Nors tokiam laiveliui, kaip „Blisemflitas“ jis ir visai nebūtinas. Gaila tik, kad Puerto Rike nėra didelių potvynių ir atoslūgių, o tokie, kurie būna nepakankami, kad apversti mūsų laivą ant šono. Bet išeitis paprasta – prisitvirtinti prie specialiai paruoštos pakrantės, išsikraustyti viską ką tik galima, sutvirtinti viską ką reikia ir jeigu reikia (bortams didelė apkrova) ir inkaruoti stiebus parverčiant ant šono, kad kilis pasikeltų. Na, tada jau nugremžti, kur reikia apremontuoti, netgi lentas pakeisti  ir taip toliau. Šiaip tai, jau kaip minėjau negana to, kad greitis buvo smukęs ir kiliavimas bala žino kada buvo paskutinį kartą daromas, tai dar ir dešinys bortas kėlė įtarimų. Nori – nenori – prieš ilgesnį kabotažą reikėjo tvarkyti. Tik tiek, kad jūreivių gyvenime tai vienas iš bjauriausių darbų, kokie tik galėjo būti!

(a.p.: kartais literatūroje “kiliavimas“  painiojamas su bausme – „pertraukimu pro kilį“. Tai ne visai teisinga, nebent galbūt specifiniais išimtinais atvejais. O iš tiesų, tai yra laivo remontas. Šiltuose vandenyse turi būti atliekamas dažniau, šaltuose kiek rečiau. Reikalas tame, kad povandeninė laivo dalis su laiku apauga įvairiais polipais ir geldelėmis, krenta greitis, net manevringumas. O burlaiviams tai ypač aktualu. Be to, mediniams laivams tuo pačiu pagal poreikį neretai atliekamas ir korpuso remontas – dėl įvairių priežasčių pasitaiko deformacijų, apkalo siūlių dehermitizacija ir taip toliau. Šiaip ispaniškai carena (ispanų kalba), carena (italų kalba), carène (prancūzų kalba) ir jie kilę iš lotyniško termino, reiškiančio kilį „carīna“ Angliškai, beje, kiliavimas yra „Careening“, o ispaniškai „carenar”. Paminėtas būdas vienas iš lengvesnių. Sudėtingesni buvo didelių gabaritų laivo ištempimas į sausą doką. Pavyzdžiui, anglai tuo metu sausus dokus itin plačiai naudojo ir su savo laivų priežiūra gerokai lenkė prancūzus ir kai kuriais atvejais ir ispanus. Na, o pats ekstrimaliausiais ir ne itin efektingas, bet labai greitas ir neretai buvo naudojamas tų pačių piratų – tai laivo užtempimas ar įvarymas į smulkaus žvirgždo pakrantę arba praplaukimas kiliu ir dugnu kabinant žvirgždą. Jei jau minint piratus (flibustjerus, kaperius ir šiaip avantiūristus) arba esant skubaus remonto poreikiui, tai paminėta mūsų herojaus labai panaši technologija buvo naudojama ir išnaudojant tiesiog smėlėtą nuožulnią pakrantę: kai laivas užvaromas kiek galima arčiau kranto, iškraustomas arba visas krovinys pernešamas link priešingo kiliavimui reikalingo borto, o už stiebų pririšamos virvės ir juos pnaudojant kaip svertą, laivas paguldomas iki norimo lygmens (kai kuriems remontams nebūtinai, kad kilis kyšotų virų vandens arba būtų sulyg vandenis paviršiumi). Na ir kur leidžiamos sąlygos, laivo kiliavimui buvo išnaudojami ir jūriniai atoslūgiai. Nedideliems laivams pakišant netgi atramas ir išeidavo savotiškas laikinas “sausas dokas”. Tik šiuo atveju darbai galėjo būti atliekami tik atoslūgio metu. Bet, tarkim, nesant remonto poreikiui, o tik nugremžiant apaugas, įvertinti korpuso būklei to gali pakakti)

Kiliavimas. 1716 m.

Na, štai ir viskas. Ir paliko mus ramybėje, tarsi užmiršo. Ta prasme valdžia užmiršo. Bet ne vietiniai. Šie tai landūs kaip kokie žiurkėnai. Pirmieji pasirodė prikomandiruoto meistro ir jų parankinių pažįstami ar tai giminaičiai. Paskui juos atsivilko kažkokie driskiai, o galų gale, netgi kekšės. Ne tai mulatės, ne tai jau kreolės, bet pastarosios pasižiūrėjusius į tokius driskius kaip mes – dingo nesusigrąžinamai. Užtat, tarpininkaujant tam pačiam meistrui ir jo giminaičiams – dėl provizijos nebeliko jokio trūkumo. Ir, įtariu, kad visa tai visiškai nelegaliai – apeinant visus tuos formalius uosto tiekimo labirintus. Ir, kaip paaiškėjo kiek vėliau – bent trečdaliu, jei ne dvigubai pigiau.

Vienintelis dalykas kuris šiek tiek suneramino – tai olandai. Kur buvę, kur nebuvę – ir apsireiškė. Trijulė. Tokia akivaizdžiai mėtytų ir vėtytų jūrų valkatų. Tiesą pasakius, tuomet dar nežinojau, bet visokiems anglams, prancūzams ir olandams palikti uosto prieigas buvo uždrausta. Atsivarei – išsikrovei-pasikrovei – ir ate- Sudiev! O štai kažkaip taip pavakariais ir apsireiškė. Gal į kokią trečią ar ketvirtą dieną? Ir nedurni tokie – jų akutės greit pasičiupo silpniausiąją grandį, taip sakant – Brisių, ir šiam pavėsyje belaukiant kol užkais derva, ėmėsi aplink jį raižyti sparnus, čiulbint pradėjo. Kažkuris iš vyrų, berods Hansas, juos pastebėjo ir priėjo prie jų. Tiksliai neatkartosiu kaip jie ten apsižodžiavo, bet gan garsiai ir akivaizdžiai, kad jau ir mūsų vyrai sunerimę, pasičiupę kas kokius įrankius po ranka turėjo, p metė savo darbus.

Kažkuris ir man šūktelėjo, nes iš tos vietos, kur darbavausi (kapitonas, ne kapitonas, bet tuomet dar ir nedidelis ponas. O kaip kitaip, kai tokia maža įgula?) visos šios scenos nesimatė.

Labai greit suvokiau situaciją ir net nebandęs lysti aiškintis, puoliau prie kareivių pavėsinės, kur jie sau laimingai siestoje kiurksojo. O taip – buvo palikti trys kareiviai, kurie ir patys nežinojo kam. Ne tai mus saugoti, ne tai daboti. O gal, kad į miestą nelystume (jau minėjau, kad prašė pernelyg nesišviesti?)? Žodžiu, kėliau juos iš palaimingo snaudulio-nirvanos su žodžiais “šnipai”, “pašaliniai”, “vykit lauk juos” ir šie pikti, kaip velniai, pasičiupę savo trumpas alebardas, kaip kipšai šakes – net nesiaiškindami, kaukdami ir keiksnodami puolė link suirutės.

Olandai, išvydę kareivius, akimirksniu supliuško ir paknopstom nulėkė šalin – mūsų vyrai net žvengdami švilpė jiems pavyjimui.

- Na, nors kiek naudos iš tų kareivų, - papurtė galvą Heinikė.

- Ir ko jie norėjo?

- Na va, - sukiodamas rankoje kaltą, kuriuo kaišiojo pakulas, gūžtelėjo pečiais Heinikė, - mes su vyrais pamatėm, kad darosi kažkas negero ir atlėkėm. Hansai, ko jie norėjo?

- A velniai juos žino, - nusispjovė Hansas. – Prie Brisiaus pristojo. Brisiau, ko jie norėjo?

Vaikinukas irgi skėstelėjo rankomis:

- Nieko. Pasisveikino.

- Ir viskas?

- Ėėėė... šitai... ėėė... klausė kas mes tokie ir iš kur, bet aš nieko nesakiau, - nuoširdžiai papurtė galvą. – Paklausiau, o kas jiems rūp? Jei ko nori, tegu pėdin pas kapitoną, tai yra pas jus, herr Johan. Tada jie pinigėlį pasiūlė, o čia jau pons Hansas priėjo, - gūžtelėjo pečiais. – A negerai kažką padariau?

- Šaunuolis, Brisiau, ir toliau taip, - paplekšnojau per petį vaikinui, o šis patenkintas išsišiepė.

- Landūnai kažkokie. Dabar nuo olandų reik laikytis kuo toliau, - ištariau.

- Kažkaip nesmagu visa tai, - papurtė galvą Heinikė. - Ant širdies gula. Suprantu, kad ne išdavikai mes, o vis tiek... eech, - krestelėjo ranka Heinikė ir liūdnai suraukė antakius.

- Tai dar ne blogiausias variantas. O galėtum dabar kokioj sušvilptoj plantacijoj nugarą išstatęs prieš saulę degint.

- Aha, suprantu aš visa tai, - linktelėjo Heinikė.

- Jeigu čia ne koks lojalumo patikrinimas, - suraukiau marmūzę. – Vyrai, dabar pati kaitra prasidės, gal pertrauką darom?..

Kodėl aš apie tai dabar rašau? Apie tokį šiokį mažmožį? Ogi net nežinau. Tiesą pasakius, netgi po šiai dienai nesu įsitikinęs, kad tai nebuvo vienas iš dar mūsų laukiančių provokacijų, lojalumo patikrinimo. Ispanų elitui, tokie darbeliai, net visai būdingas elgesys. Kiek pamenu, net Palanka savo memuaruose apie tai rašė. Gal ne taip tiesmukai, bet...

Taip, kad nosį reikėjo laikyti palei vėją ir visiškai neatsipalaiduoti. Juolab, gal tai ir sutapimas, bet kitą dieną kareiviai išgaravo. Nors kas iš tų kareivių? Prie mūsų pristatytas tinginys meistras su savo parankiniais galėjo būti pačiu tikriausiu informatoriumi. Na, o dar po dienos apsireiškė ir „valdžia“. Orivijaus Rodrigeso ir Migelio Kasparo (neįskaitant tarnų) pavidalu.

Kaip tik tą dieną apsukome laivą ir paguldėme ant kito borto, tad darbus baigėme gerokai anksčiau. Tad ir prie bendro stalo po laikina stogine gerokai anksčiau susėdome. Vyrai tradicinio „vas-heilo“ suruošė. Nors mūsų interpretacijoje tai net nežinau kas tai tokio: tiesiog sultys, pagrinde citrinos, silpna putojanti bragė, kurią matyt galėtume pavadinti vaisine gira, cukrašvendrių cukraus ir šiek tiek itin prasto romo. Man gal tas kokteilis labiau kokį anglišką punšą priminė, ar ką? Bet tai matyt tik dėl to, kad šitame mirkale-kokteilyje buvo citrinos ir gėrėme jį nekaitintą. Na koks čia kaitinimas tokiame karštyje? O gal šį gėrimą marmalą būtų galima pavadinti grogu? Net nežinau. Žodžiu, visai skanus, sultimis atsiduodantis silpnas alkoholinis gėralas. Bet alkaniems po darbų atsipalaiduoti – ir to per akis.

(a.p.: dėl pavardintų gėrimų. Visi šie gėrimai iš esmės giminingi, bet plačiąja prasme išpopuliarėjo XVII-XVIII amžiuose. Kaip pavyzdžiui, taip pavadintas „vas-heilas“ – senovės skandinavų „ves heill“, kas reikštų „į sveikatą“ arba senosios anglų – „wes hál“ (vėliau įsivyravo angliška transkripcija „wassail“). Jis skandinavų šalyse ir šiaurės Vokietijoje, Danijoje ir Olandijoje buvo neatsiejamas nuo jūreivystės, žinomas nuo 12 a. ir dažniausiai tai karštas alkoholinis kokteilis, kurio pagrindas sidras ir alus su prieskoniais, vėliau brendis ir vynas. Pradžioje pavadinimas labiau reiškė ritualą - tradiciškai buvo geriamas per šventes. Apie jį net rašė ir Šekspyras. Paprasčiausiai, nuo 1655 m., britams perėmus Jamaiką, šiam kokteiliui buvo naudojamas ne brendis ar vynas, o romas. Panašiu metu iš Indijos atėjo ir punšo receptas (apie 1632 m. – vanduo alkoholis ir citrinų/laimų sultys), na, o grogas – tai vėlgi, senas gėrimas neatsiejamas nuo jūreivystės – taip buvo vadinamas tiesiog vanduo iš laivo statinių, kur buvo šliukštelėjama šiek tiek alkoholinių gėrimų, kad ilgiau laikytųsi nesugedęs vanduo – vėlgi, dažniausiai vynas arba brendis, o po 1655 m. anglų laivuose - romas. Skirtingai nuo paminėtų gėrimų receptų įvairovės, laivo grogo receptas ir porcijos nusistovėjo 1740-1770 m. ir iš esmės pas britus jo racionas atšauktas tik 1970 m., nors oficialiose vakarienėse „grogo tradicijos“ tęsiamos. Tiesa, dabar yra ir nealkoholinio grogo – bet ten jau sumaišomas tikras marmalas daugiau juokui (įpilama net aštrių padažų)

Meistro žmona (o taip ir ji čionai atsidangino) – plačiaklubė tamsiaodė metisė ar kreolė kažką su jaunesniu meistro parankiniu būrė prie laužo su burbuliuojančiu katilu (išvadavo mus nuo valgio gaminimo), o prie ilgo bendro stalo, stovinčio po atvira stogine, kurią tuo metu jau klojo akerolių (arba dar vadinamo Vakarų Indijos vyšniomis) šešėliai, linksmai, po porelės kaušų čiauškėjo vyrai. Netgi meistras ispanas su Desiu kažką tauškėjo ir mosikavo rankomis. O taip-taip! Kažkokia mišrūniška kalba. Bet po gero kaušo, kas gi nesusikalbės?

Kaip kapitonas, išsidrėbęs sėdėjau tolimesniajame galustalyje, po stalu ištiesęs kojas ilsinau jas po audringos dienos, ir man po dešinei Heinikė, kuris sunėręs rankas, pro primerktus vokus kažkur dairėsi ir vangiai palaikė pokalbį su Giunteriu.

Kaip tik Brisius iš bendro puodo šliukštelėjo eilinę porciją grogo ir jau siekiau puodelio, kai iš už medžių pasirodė raiteliai. Taip, patys tikriausi raiteliai! Net išsitiesiau, įsižiūrėjau.

- Ir koks nelabasis juos čia neša? – ištariau ir pažinęs pirmuosius du ramiai risnojančius raitelius kilstelėjau ranką.

Vyrai po truputį nuščiuvo ir pasekę mano pavyzdžiu, sužiuro į atjojančius ponus. Nors šie nė kiek neskubėjo – turseno sau ramiai ir tiek.

Ne, mes ne koks statutinis karinis laivynas. Veikiau „šaika“ jūreivių, tad niekas neskubėjo kelti savo pasturgalių. Aha, už visus man reikės atsigriebti?

Nors ne, meluoju – ispanų meistras su dviem pagalbininkai pašoko iš savo vietų ir raiteliams per dešimtį žingsnių sustingus, nusiėmę kepures ir skrybėles, jiems nusilenkė.

- Na, ką? Reikia eit pasitikt? – subambėjau ir atstūmęs puodelį išėjau iš už stalo.

Olivijus pakėlęs ranką spragtelėjo pirštais, ir kol aš priėjau, už jo jojantis tarnas stryktelėjo nuo savo arklioko ir sučiupo pono arklį už kamanų, patapšnojo šiam per kaklą. Ir tik tada Olivijus teikėsi nusiropšti nuo balno – tiksliau – stryktelėti ant žemės ir tarsi nuvalydamas nuo krūtinės kažkokį šiaudą, mostelėjo dešinės rankos pirštais per kairį petį, pasitaisė rapyrą ir žengtelėjo artyn.

Kažkaip taip panašiai ant žemės atsidūrė ir Migelis.

- Buenos dios, caballeros! – linktelėjau priartėjęs. – džiaugiamės matydami jus savo ėėė... stovykloje.

- Ko tai abejoju, - į prie stalo sėdinčius ir į mus persisukusius jūreivius suskersavo akimis Migelis.

- Yra proga švęsti, jaunasis kavalieriau, tai yra kapitone? – dirstelėjo link stalo man už peties. Paskutinius žodžius tariant, Olivijus kažkodėl nesugebėjo sulaikyti ironiškos šypsenos.

- Baigėm vieno borto remontą, apsukom laivą. Tai dabar komanda ispanų mokosi, - matyt vis tik tas kvailas „grogas“ buvo kirstelėjęs galvon. O gal sunervino tas įnoringas arogantiškumas, kurį kiekvienai progai pasitaikius visokiausio plauko idalgai nesibodi demonstruoti.

- Is-panų? Kal-bos? – kilstelėjo antakius Migelis.

- Na taip, - atsainiai gūžtelėjau pečiais. – Jei jau stojom į karūnos tarnybą, tai reikia, kad komanda nors šiek tiek mokėtų tinkamai pasveikinti garbingus karininkus ar suprasti kolegų keiksmus.

- Prie romo bokalo? – kilstelėjo antakius Olivijus.

- Labai gera motyvacija, beje, senjore, - šyptelėjau. – Kas neatsimena išmokto žodžio ar frazės, tas praleidžia kaušą. Be to, čia ne romas, o silpnas „vas-heilas“.

- Kas toks?  -suraukė antakius Migelis, o Olivijus tuo metu ištarė:

- Na ir kaip pasiekimai?

Šyptelėjau ir jau pasisukęs riktelėjau:

- Brisiau, trae el “vas-heil” a los caballeros!

- Si senior el capitán! – stryktelėjo Brisius.

- Kam papasakoti, niekas nepatikės, - kraipydamas galvą skėstelėjo rankom Migelis, o Olivijus tyliai, tiksliau be garso nusijuokė:

- Neįtikėtina. Ot, kad taip mane kas būtų lotynų mokęs, cha.

Šypsodamasis linktelėjau. Kaip tik, vos neparvirsdamas Brisius ištiesė ir du “sulčių” puodelius.

- Nepasididžiuokite, prašom, - ištariau. – Gal tai ir ne Riochos vynas, bet vakarinei atgaivai tinkamas.

- Eeech, riochos vynas, - atsidusęs Migelis atsargiai pauostė puodelį. – O kvepia tai neblogai... – ir vos vos priglaudė prie lūpų. – Khmmm...

Olivijus taip pat priglaudė prie lūpų kuklų puodelį.

- Žinojau, kad šiauriečiai geria visokį marmalą, bet šis visai neblogas, - įvertino ir jau drąsiau gurkštelėjo.

Skėstelėjau rankom:

- Mes turim ir daugiau visokių siurprizų.

- Net neabejoju, - šyptelėjo Olivijus. – Kaip suprantate, mes atvykome ne šiaip sau.

- O gaila, jūs visada laukiami svečiai.

- Kaip suprantu, svečiai čia jūs, - leptelėjo Migelis ir aiškia smalsiai, kiek linktelėjęs šonan galvą, sužiuro stebėdamas mano reakciją. Jo lūpų kampučiai šiek tiek išsilenkė ironijoje.

- Mielas drauge, Migeli, jaunasis kapitonas Chuanas su savo komanda dabar tarnauja Capitanía General de Puerto Rico, leisiu sau priminti. Va, ir ispanų jau mokinasi, - nors ir ne be aiškiai jaučiamo paskutiniuose žodžiuose įkandimo, bet Olivijus neleido pokalbiui peraugti į apsižodžiavimą, kuris dar nežinia į ką būtų išaugęs. – Tiesą pasakius, mes dėl to ir atvykom. Pranešti, kad rytoj esate laukiams kariniame pasitarime La Fortalesoje, o poryt į priėmimą pas generalinį kapitoną, jaunasis kavalieriau.

- Iš kurgi man tokia garbė? – daugiareikšmiai nužvelgiau abu kavalierius ir palingavau galva.

Tokiam pakvietimui būtų užtekę atsiųsti kiemo berniuką, o čia atsidangino net du karininkai su tarnais.

- Kchmmm... - suraukė lūpas Migelis ir pasižiūrėjęs į Olivijų, palingavęs galva – atseit: “dabar sukis pats” - vienu mauku pribaigė gėrimą. Akivaizdu, kad jam jis visai patiko.

Šūktelėjau Brisiui, kad paimtų puodelius.

- Tik neįsivaizduokite nežinia ko, jaunasis drauge, - visiškai rimtai, netgi su šalta gaida balse, atsiliepė Olivijus. -  Pasakysiu atvirai, kaip jūreivis jūreiviui, kaip karininkas karininkui: taip jau susiklostė, kad nors aš už jus ir nelaidavau, bet kažkodėl visi vieningai mano, jog esu jūsų globėjas ar kažkaip taip. O be to, smalsumas. Smalsumas, kuris veda kartais žmones ir į pražūtingą nežinią.

Taip ir norėjosi ištarti: „o jūs mielas drauge dar ir filosofas“, bet prikandęs lūpą susilaikiau, užtai Migelis šyptelėjęs krenkštelėjo.

- Man aišku didelė garbė dalyvauti pasitarime, nors nematau tame prasmės – užtektų įsakymo ką daryti.

- O ne, klystate. Prasmė visada yra. Jūs šiokia tokia, bet paskutinio „Santa-Ana“ reido legenda, leisiu sau pridurti.

- Į kurią kažkam norisi paspoksoti. Kaip į egzotinę beždžionėlę („Khmm“, - šyptelėjo Migelis, o Olivijus tarsi nesutikdamas priekaištingai palingavo galva). Suprantu, - linktelėjau. – Ir atvyksiu. Tačiau priėmimo esu priverstas atsisakyti, nors tai reikštų ir pačio imperatoriaus rūstybę, - iššaukiančiai kilstelėjęs galvą, net atlošiau pečius ir sustingau. – Man savigarba irgi ne svetima.

- O! Ir leiskite sužinoti priežastį? - Olivijus pirštų galiukais pabarbeno per elegantiškos rapyros aštuonkampę inkrustuotą buoželę.

- Labai paprasta. Neturiu tam tinkamo garderobo. Ir joks meistras per dieną, kad ir pačių kukliausių, bet tinkamų priėmimui rūbų nepasiųs.

- A! – tarsi tik dabar susivokęs, pritariamai kinktelėjo Olivijus. – suprantama, suprantama. Migeli (taip, jie vienas kitą „tujino“, kaip seni geri draugai ar net bičiuliai, o gal net giminaičiai?), jūs panašaus sudėjimo. Gal atsirastų kas nors tinkamo? – klausiamai kilstelėjęs antakius Olivijus sužiuro į Migelį, kuris ranka perbraukė savo išpuoselėtą barzdelę, perkreipęs pusę lūpų primerkė vieną akį, tarsi pirmą kartą mane matydamas nužvelgė nuo galvos iki kojų ir palingavo galva.

– Gal ir atsiras. Bet jūs man būsite skolingas.

Olivijus žiojosi kažką atsakyti, bet man išsprūdo:

- Aš galiu ir susimokėti!

Ir abu vyrai susižvalgę staiga nusijuokė. Gana nuoširdžiai, reikia pasakyti. Taip, tarsi būčiau pasakęs kažkokį anekdotą.

- Na, matot, jaunasis drauge, - šypsodamasis atsiliepė Olivijus, - viskas išsprendžiama. Jeigu tai viskas, tai tada gal jau judam? – dirstelėjo į mane, o po to klausiamai į Migelį. – Kaip tik dar spėsime į tetos donos Izoldos povakarį?

- Aha, judam. Duenja Lotisija kalbėjo, jog tapai bus su kažkokia staigmena (a.p.: „tapai“ – tai mažos, dažniausiai vieno kąsnio užkandėlės prie vyno. Na ir kaip vienas iš bendravimo priemonių. Konkretikos nėra – tai gali būti bet kas, nuo jūros gėrybių ir sūrio, nuo sumuštinukų iki pikantiškų skanumynų, gali būti netgi karšti ar šalti, gaminami iš visko ir visaip. Arba tiesiog riešutėliai, alyvuogės ir pan. Ispanijoje netgi galima prie barų dažnai pamatyti užrašus  „la taperia“. Kai kada tokie barai atsidaro tik vakarais. Šiaip, tradiciškai jais gali būti užkandžiaujama iki pietų arba iki vakarienės grįžus iš darbų, bet tai nė jokia ne taisyklė)

Supratau, kad pasiūlymas liečia tik Migelį.

- Kada pribūti į La Fortalezą? – pasiteiravau. Vis tik norėjosi aiškumo.

- Kaip tai kada? O kam galvojate štai stovi pabalnota kumelė be raitelio? – panašu, kad net nuoširdžiai nustebęs  Olivijus galva kinktelėjo į tarnų prilaikomą kažkokią keturkoję klipatą.

Pasižiūrėjus į pabalnotą kumelę, man net veidas ištįso, antakiai pakilo. O akys matyt priminė sidabrines monetas.

Dieve mano, aš net praeitame gyvenime nė karto nebuvau ant arklio sėdėjęs, o šiame – juolab. Net neįsivaizdavau, kaip ant jos užsiropšti! Ir dar su kokiu tai kabančiu kalaviju. Pirma mintis: - jei jau kalavijas prie kairio šono, tai, kad mažiau trukdytų, matyt reikia kažkaip ropštis nuo kairio kumelės šono? Na, kad  ta rapyra netrukdytų?.. Na ir dar keletas keiksmų galvoje praūžė.

Matyt pamatęs mano nuoširdžiai ištįsusią fizionomiją Olivijus net nusijuokė ir ranka patapšnojo per petį:

- Iš ko pažinsi tikrą jūreivį? A? Migeli! Ant riešuto kevalo pasiryžęs jūras perplaukt ir žaibus pasikinkyt, o kai ant arklioko užlipt, tai kaip mergelė per pirmą dervavonę! Cha! Nepergyvenkit jaunasis drauge, nepergyvenkit (dar kartą familiariai patapšnojo per petį). Ši kumelė pati romiausia iš visų (ir matyt pati seniausia), su ja kaip su kačiuku mergaitės žaidžia. Perduokit savo valdžią škiperiui ar dar ten kam nors ir judam. Ir be jūsų vyrai susitvarkys, ar ne?

Bet vietoj atsakymo aš kaip tas arkliukas ponis tik pakinkavau galva, o Migelis dar labiau pribloškė:

- Ir paskubam, pas mane reikės užsukti, pas doną Izoldą ir duenją Lotisiją tokiais khm... jūreivio skarmalais nevalia pasirodyti. O juk prižadėjom atsivesti.  Ką jau ten kažkoks gubernatoriaus priėmimas?! – mostelėjo ranka Migelis ir abu vyrai vėl negarsiai, net saikingai, reikia pasakyti – nusijuokė. – Po to negyvai savo liežuviais užplaks...

(a.p.: „dona“ – ponia, „duenja“ - šeimininkė, ekonomė arba vyresnio amžiaus moteris, kuri lydi merginą)

Vis tik „vas-heilas“ jiedviem buvo per stiprus. Tikriausiai. Liežuvius atrišo kaip reikiant.

Bet aš vėl, negalėdamas atplėšti akių nuo manęs laukiančios keturkojės egzekucijos, tik pakinkavau galva. Norėjosi tik keiktis.

„Tunderstorm! Taufelscheiβe! Ir Heilige Scheiβe!..“ – provinciali uždara sala, nuobodūs vakarai ir še tau – šiokia tokia egzotika, pramoga... Kažkokia tai ten savotiška įžymybė? Įdomu, ką ten savo liežuviais tie jūreiviai-karininkai pripliurpė ir priskiedė? O juk kaip žinia – jūreivio fantazija beribė. Kaip ir žvejo. Kaip ir seno kario. Tik ausis atstatyt, ir kaip mano laikais sakydavo – šakute makaronus nusirinkinėk...

Aha. Ir neklydau. Kitas dvi dienas atsimenu, įskaitant ir šį vakarą – atsimenu su siaubu. Pačiam nuo savęs gėda. Perdedu (tikiuosi), bet jausmas toks...

 

VII. Kitos trys dienos

 

Tęsinys planuojamas 2024-03-29

1671 m.