foto: asociatyvus vaizdas nuo El Moro tvirtovės
VII. Kitos
dvi dienos
Nieko nesakydamas,
taip kaip mokė Olivijus, tarsi dėkodamas, tarsi sakydamas „juk taip ir turėjo
būti“, tik nusilenkiau reveranse.
Na taip, karinis
pasitarimas. Kad tik ne. Jis vyko visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Niekas ten
manęs į tą pasitarimą neįleido. La Fortesoje susibūriavo kokia dešimtis ar
daugiau karininkų ir mažordomui pravėrus duris į audiencijų salę jie visi,
palikdami savo palydovus (draugus, tarnus ar leitenantus (tai yra pavaduotojus)
sugarmėjo vidun. Įskaitant ir Olivijų, ir Migelį. O aš likau laukimo menėje.
Kaip dar keliaujant į rezidenciją paaiškino Olivijus – reikės laukti kol
iškvies. Arba neiškvies.
Laukiantieji, minėti
palydovai labai greit susiskaidė į būrelius. Tarnai vos ne į vieną ratelį ,
tarsi norėdami būti nematomi susispietė tamsiausiame menės kampe prie kažkokios
nišos, o kilmingesnieji palydovai ir karininkai susibūrė į kažkokius tai
ratelius-būrelius pagal interesus. Kai kurie vaikščiojo nuo vieno būrelio prie
kito.
O aš likau vienas.
Net neturėjau kur savęs dėti. Pradžioje sunėriau rankas ir ėmiausi stebėti
gyvenimą už vieno lango vedančio į kiemą. Bet ten nieko įdomaus – priešinga
siena ir langai, stogai. Norint pamatyti kas pačiam kieme, reiktų persisverti,
bet tai buvo nekorektiška. Tada, persisukęs sukryžiavęs kojas ir įrėmęs
(truputį pasodinęs) savo pasturgalį į palangę, ėmiausi tyrinėti ganėtinai kuklų
interjerą. Na, visai kuklus interjeras. Nėra net kur akiai užsikabinti. Toks
kolonijinis asketizmas: truputį pagražintos patamsintos sijos, nuo žvakių kai
kur gerokai aprūkusios sienos ir palubė (nesaugojo netgi specialus skydelis
prie kiekvienos sienos žvakidės), porelė pasienyje pastatytų suolų, kuriuos su
pritempimu būtų galima pavadinti kušetėmis, ant kurių labai staigiai nutūpė
aukštesni karininkai. Na, dar komodas prie įėjimo į generalinio kapitono
kabinetą (salę) sienos. Na, šis tai jau buvo dėmesio vertas: matėsi, kad senas,
pajuodavęs-patamsėjęs nuo amžiaus, su kai kur pazulintu laku. Raižiniai gana
kukloki, bet skoningi – jokis perteklinės apkrovos. Na ir stalčiai bei durelės
užrakinti. Įdomu, ką ten laiko? Vyną, brendį, bokalus ar dar kažką? Ar šiaip
jis dėl senumo niekur nebepritapo ir jį čia tiesiog ištrėmė? Tačiau vėliau ir
jau kita proga man nusišypsojo laimė pamatyti jo turinį! Ir iš tiesų buvau
beveik arti tiesos – tai iš tiesų buvo „baras“. Toks savotiškas transformeris,
kurį pilnai išdėliojus pavirsdavo į minibarą su vyno ar kitų gėrimų buteliais
ir grafinais, bokalais, ir net – užkandžiais: matyt tarnų iš anksto paruoštais
ar nuolat keičiamais tapiais, kad kiekvieną kartą šeimininkui paliepus tarnui
nereikėtų gaišti lakstant į galai kur esančią virtuvę.
Na, išskyrus
porelę alebardininkų blizgančiomis kirasomis, aukštaauliais siaurų aulų batais
ir nušveistais iki veidrodinio spindesio morionais – įėjimo į kabinetą garbės
sargybos – daugiau nieko tokio už ko galėtų užsikabinti akis. Nors išsiimk
peiliuką ir panages krapštyk.
Tarnai patyliukais
matyt apie savo šeimininkus liežuviais malė. Arba šiaip, pletkavojo, o
kilmingieji karininkai... Na šie tai labai nesivaržė, nors į klegesį ir
neperėjo. Tiesiog žaidžiant, tai yra spragsint pirštais į rapyros buoželę ar
šiaip prisimerkus stoviniuojant beliko tik ausimis jų pokalbių nuotrupas
gaudyti ir taip kažkaip pramogauti. Nors šiaip jie nieko įdomaus nepliurpė:
kažkokios tai vietinės naujienos, kažkokie kažkam laiškai, kažkas su kažkuo
susipešė, kažkokia tai Espanjolos gyvenvietė supleškėjo (dabartinis Haitis ir
Dominikos Respublika), vėl bukanieriai kalti? Na dar kažkokie širdies reikalai,
kažkokių laivų tonažai ir kažkokios stebuklingos rapyros. Na dar kažkokios man
nesuprantamos naujienos iš Meksikos, ir kažkokios dezertyrų bausmės...
Žodžiu – nykuma.
Ir niekas prie manęs net iš smalsumo nepriėjo. Nors žvilgsnį ne vieną pagavau.
Ir ne du, ir ne tris. Juolab, kad porelė veidų dar vakar vakarojime pas doną
Izoldą – guvią ir valdingą našlę matyti, nors mūsų niekas ir nebuvo
supažindinę. Tad taip supratau, jog patyliukais apkalbėtas tikrai buvau. Bet
niekas nelindo, neprovokavo. Gal dėl to, kad mano statusas kažkoks ore pakibęs?
Nežinia kaip su manimi elgtis, tad kuo toliau nuo nemalonumų? Galimai taip.
Na ir apranga.
Daugumos kukliai prašmatni. Ta prasme, vyravo juodos ir rudos spalvos. Uždari
kaklai ir didesnės ar mažesnės apykaklės. Be kita ko, ačiū Dievui tos masyvios
apykaklės, dar nesenai taip mėgiami gorgeros ir kuelos, dėl kurių galvos atrodė
tarsi padėtos ant balto padėklo ir gyveno atskirą nuo kūno gyvenimą, buvo ar
tai uždraustos, ar tai kategoriškai išėjusios iš mados. O gal tai tiesiog savo
pataisas įvedė periferija ir klimatas, bet vis tiek standi aukšta apykaklė
išliko per kurią krito balta marškinių siuvinėta ir paraukta apykaklė - golilja.
Beje, kol kas nei Ispanijoje, nei juolab čia – niekaip negalėjo prigyti jokie
perukai – ir ačiū Dievui! O iki Versalio madų, kurios nukonkuravo ispaniškąją –
dar buvo labai toli ir ispanams vis tiek
nelabai priimtina. Bet ir tai jaučiausi kiek sukaustytas. Na įsivaizduokit –
bendrai paėmus rūbai gana masyvūs (ir su jais karšta!): ant maršinių (gerai,
kad po jais nieko daugiau) uždėtas juodas kirasą arba šarvus primenantis aksomu
dengtas švarkas – chubonas (a.p.: jubon – ispaniška dubleto atmaina),
kuris užsagstytas iki kaklo, pro kurį lenda krakmolyta marškinių apykaklė (pas
mane itin kukli), o pečiai dar ir kažkuo prikimšti, kad bendrai figūra atrodytų
grėsmingai groteskiškai. Vienintelis privalumas – kad su tokia apranga – nori
nenori laikaisi išsitiesęs, o galva, nepriklausomai nuo nuotaikos ir kokių tai
emocijų visada pakelta taip, jog atrodo, kad didikas visada į viską žiūri iš
aukšto – net į savo patroną. Na ir viršutinio plono švarko, tokio kaip nešiojo
kariškiai, ypač muškietininkai, šiuo atveju nereikėjo dėtis. Užtat chubonas
siuvinėtas. Pas mane gana saikingai – tik rankogaliai raudonu siūlu ir pats
biustas vertikaliais raudonais siūlais- per visą ilgį. Skirtingai nuo kitų,
jokių blizgučių, jokių auksinių ar sidabrinių sagų ir net perlų. Na, visa kita
tai net neverta dėmesio – trumpos pūstos, šiek tiek šarovarus primenančios
kelnės–šortai, kiek žemiau sujuosti kaspinu, bet, gerai, kad ne kaip pas kokius
prancūzus įmantriom rozetėm ar puošniais medžiaginiais pliumažais, kojinės ir
minkšti siaurianosiai (kaubojiškus mano laikų Teksaso batus primenantys)
odiniai siuvinėti juodi bateliai be jokių sagtelių.
Kuklu, paprasta,
nors ne visai patogu. Na ir ant mano rankų – skirtingai nuo susirinkusiųjų -
jokių žiedų.
Na ir šukuosenos.
Jokios! Paprastai, pas daugumą vyrų ne daugiau kaip iki apatinio žandikaulio
pradžios arba ausies spenelio (a.p.: manoma, kad prie tokios šukuosenos pripratino
tos minėtos didelių apimčių apykaklės – su jomis ilgų plaukų tiesiog nebuvo
įmanoma nešioti). Tokie plaukai, kaip Olivijaus arba kaip pas mane
dėl suprantamų priežasčių (kurgi aš gausiu kirpėją?!) suimti žemiau pakaušio į
bizelę – retenybė. Tiesą pasakius, pagal ją netgi gali atskirti, jog tai arba
jūreivis (prietarai neleidžia jūroje trumpint plaukų, dažnai ir barzdų, bet gal
jie ir teisingi, nes dėl bangavimo su tais lenktiniais skutimosi peiliais -
navachomis gali bėdų pasidaryti), arba koks-tai ką tik iš kokio tolimo forposto
atvykęs karys.
Žodžiu, tokiam,
kaip man su tokia apranga, buvo galima pavydėti net tarnams, kurių apranga
gerokai laisvesnė arba su ilgesiu ilgėtis laivo denio, kur vyravo, jei galima
taip išsireikšti – šiuolaikinės aprangos anarchija su vienintele taisykle: kuo
patogiau ir paprasčiau.
(a.p.:
nekalbant apie prastuomenę ir kai kurias specifines profesijas, tokias kaip
juristai, antstoliai ir kitokie tarnautojai, bendrai paėmus ispaniškas
kostiumas visada balansavo ant saikingumo, paprastumo ir prašmatnumo ribos.
Laisvesnis ir prašmatnesnis tapo tik po 1556 m., po to kai Ispanijos karalius
Pilypas II didikams vis tik leido dėvėti prašmatnesnius rūbus, į juos
įsiuvinėti perlus ir brangakmenius, ir leido rūbams naudoti šilką (iki tol buvo
uždraustas). Nesileidžiant į didesnes smulkmenas, minimu laikotarpiu buvo
išėjęs karališkų paliepimų ir „įstatymų“ rinkinys, kuriam didelę įtaką darė
bažnyčia (kaip ir visuomet Ispanijoje) ir buvo bandoma suderinti prašmatnumą su
asketizmu. Bet ir šiaip, po visokiausių karų ir reformų, XVII a. viduryje
ispaniškas kostiumas supaprastėjo – jau nebeliko į statinaites panašių kelnių.
Ispanijoje iš esmės taip ir neprigijo naujamadžiai visokie batai ir bateliai –
jų nosys visada buvo siaurėjančios nepriklausomai nuo modelio. Beje, moterys
batų ant kulniukų (skirtingai nuo Prancūzijos) nenešiojo, o nešiojo minkštos
odos batelius arba batelius ant platformų, perukai taip pat neprigijo, išskyrus
retus „madistų“ atvejus. Taip pat nunyko tos absurdiškos apykaklės, nors beje
dėl kurių išpopuliarėjo šakutė. Ta prasme, norint nesupurvinti tos girnapusę
primenančios apykaklės ir išlaikyti orumą, valgį reikėjo pjaustyti labai mažais
gabalėliais ir valgyti tik su ilga šakute, dėl ko net atrodė, jog kilmingieji
valgį niekina ir iš aukšto į jį žiūri. Na, bet grįžtant prie minimų laikų,
vyriško kostiumo pagrindinės dalys: kelnės iki kelių, bet jau neperdėtai
pūstos, dažniausiai baltos kojinės (galėjo būti net megztos), minėtas chubonas,
kuris nuo amžiaus vidurio pailgėja (galėjo būti ir su prapjautomis rankovėmis),
minėtos formos bateliai arba jau į madą atėję aukštaauliai raitelio batai, tik
tiek, kad dažniausiai siuvami iš plonytės odos, kad aulas aptemptų koją (gali
būti ir atverčiami), madingiausi geltoni, na ir skrybėlė bei apsiaustas. Beje,
apsiaustas galėjo būti trumpas berankovis ir užsimetamas ant chubono
(susagstomas) arba tiesiog ilgas apsiaustas kuris užsidedamas ant visų rūbų,
įskaitant ir šarvus. Tačiau vienintelis dalykas buvo šventai privalomas ir
vyrams ir moterims – tai apykaklė ir nesvarbu kokios formos ir kokia vyraujanti
mada, bet apykaklė („kalnierius“) buvo būtina.
Beje ir su rankogaliais panašiai, bet ne taip kritiška. Iš esmės
Tuometinis vyriškas kostiumas galėjo išsiskirti daugiau siuvinėjimais ir
apsiuvinėjimais)
Na taip, vakar
spėjome užsukti ir pas Migelį, spėjome parinkti nenaujus, netgi šiek tiek
vietomis patrintus, bet, kaip provincijai visai tinkamus rūbus, spėjau
apsiprausti, persirengti ir net su tais dviem atsipūtusiais vyrukais nukeliauti
pas doną Izoldą. Kiek čia to kelio nuo mūsiškės prieplaukos iki miesto centro?
Vienas – du ir vietoj Ir tie arkliokai visai nereikalingi. Net užpakalio
nenusimušiau.
Kaip paaiškėjo –
Olivijaus ir Migelio namai buvo šalia vienas kito, o donos Izoldos – išilgai
dulkinos gatvelės pereiti. Apgyvendino mane atskirame kambaryje, kukliame
nuošaliame, bet iš kurio galėjau į miestą keliauti beveik niekieno
nepastebėtas. Toks savotiškas svečių kambarys. Kuklus ir mielas kambariukas
neįnoringam viengungiui. Na ir, verta
paminėti – tarną priskyrė. Jauną vaikinuką iš šeimynykščių. Net nebepamenu jo
vardo – ne tai Pablas, ne tai Ugas (Hugo).
Ir net nežinau ar
verta minėti tą vakarėlį, kurio atmintis beveik neišsaugojo? Kvailas trumpas
vakarėlis, kuriame jaučiausi kaip ant adatų. Į mane žiūrėjo (arba bent jau taip
jaučiausi) kaip į užsienietį, kaip į egzotinę būtybę. Keli pristatymai, keli mandagūs
apsikeitimai žodžiais. Keletas mano nevykusių frazių iš kurių gerbiamos moterys
tik saikingai šyptelėjo. Žodžiu kažkas kažkaip patenkino smalsumą, jaučiau, kad
stebėjo, kaip net kaip valgau. Bet čia jau prikibti nebuvo prie ko – elgiausi
tiesiog taip, lyg būčiau buvęs savo amžiuje kokios tai pilies vyno
degustacijoje. Nepuoliau gerti, o daugiau bokalą sukiojau, lūpas vilgiau ir
saikingai, tarsi nenorom tuos užkandžius kramsnojau. Nors, reikia pasakyti –
vynas tai kaip vynas, bet tapai – iš ties labai skanūs!
Pamenu, kaip
Olivijus, iš pradžių lyg globėjiškai bandęs mane kažkiek kažko mokyti, o gal
buvo pasiruošęs ir auklėti, matydamas kaip elgiuosi apsiramino, ir įsitikinęs
kad gėdos neprisidarysiu ir jam nepridarysiu, paliko ramybėje.
Ir dar keli vardai,
ir keli žmonės, su kuriais vėliau mane likimas kiek artimiau suvedė, bet geriau
prisiminsiu šį snobišką vakarėlį, kai kalbėsiu apie juos? Na taip, ko gero taip
bus geriau. Juolab gerokai įspūdingesnis ir man „kvailesnis“ buvo būsimas
priėmimas. Tiksliau situacija, į kurią pakliuvau buvo kiek kvailoka ir
prisiminus mane verčia kažkiek paraudonuoti. Na bet niekis – bėdų juk
neprisidirbau? Tik apsimeluoti nuo galvos iki kojų teko. Deja. O kaip kitaip,
kai pusė mano natūros iš būsimo amžiaus? Neįmanoma kitaip, turėčiau jums
pasakyti.
Na, o tam kartui -
„Santa-Anos“ kapitono, komandoro dono Diego Mendozos de Vajoldolida padėjėjas
senjoras Augustas, sėdėdamas prie pasitarimų stalo, ant kurio buvo užklotas
artimiausių salų žemėlapis su smulkiai pavardintomis jūromis ir įlankomis, po
mano nusilenkimo pridūrė:
- Supurtėte jūs
ten, jaunasis kavalieriau, tą širšių lizdą, supurtėte. Ir supurtėte taip, kad
vis tik mums teko priimti šiokius tokius sprendimus jūsų ir jūsų laivo
atžvilgiu, - senjoras Augustas nutilo ir sužiuro į gubernatorių.
Šis, gana laibo
sudėjimo, bet plačių pečių vyras matyt galvojo apie visai kitką, tačiau pajutęs
kalbančiojo žvilgsnį linktelėjo:
- Kalbėkit toliau,
senjore Augustai, o čia susirinkusių noriu paprašyti, kad tai ką išgirsite,
liktų tarp šių sienų vardan mūsų visų suplanuotų tikslų, garbės ir orumo...
Sulinksėjo ne tik
kai kurių sėdinčių galvos, bet ir stovinčių (žemesnio rango karininkai, kaip ir
aš ir net Olivijus ir Migelis, stovėjo aplink stalą per pagarbų atstumą). Kai
kurie mane nužvelgė keistais žvilgsniais, tarsi pirmą kartą pamatytų, o
generalinis kapitonas baigė trumpą įsiterpimą:
- Tęskite, senjore
Augustai, tęskite, - ir sunėręs rankas atsilošė į krėslo atkaltę.
- Khmmm... –
atsikrenkštė vyras, lengvai perbraukė pirštais savo žilstelėti pradėjusią
smailą barzdelę: - Taigi. „Relampagą“, kurį jūs vadinate „Bliksemflitu“ (ištarė
taisyklingai, net neužsikirsdamas), mes konfiskuojame, jaunasis alfresai (mano
akys pradėjo didėti) ir grąžiname jam jo pirmapradį pavadinimą. Taigi. Khm.
Kaip čia pasakius? Visa jo komanda, kardu su išsišokėliu vadeiva Johanu iš
Mitavos, už kontrabandą ir piratavimą rytoj auštant pakarsime prie del Moro
sienų, kad visi matytų perspėjimą (žandikaulis nukaro taip, kad net santūrusis
komandoras donas Diegas kreivai šyptelėjo, o generalinio kapitono dono Diego de
Aguilera palūpis iš tramdomo juoko net suvirpėjo, o akys sublizgėjo, kaip pas
kokį vaikėzą (linksminasi čia taip garbingi vyrai!). Khm. Kad matytų
perspėjimą. Taigis. Na, o jūs jaunuoli, kavalieriau alfresai Chuanai de Tobago,
skiriamas „Relampago“ vadu ir jums suteikiama teisė pačiam susirinkti komandą.
Galite pasiimti visus tuos jūreivius, kurie dabar triūsia prie nukentėjusio
„Relampago“.
Kažkokiu
nenusakomu būdu sugebėjau uždaryti savo žandikaulį. Ir net prisiverčiau
nusilenkti reveranse, ir net ištarti „dėkoju“ ir „dėkoju už pasitikėjimą ir man
suteiktą garbę“.
- O dabar,
sakykite, kiek dienų jums reikia, kad „Relampagas“ būtų paruoštas žygiui? –
tokiu pat šaltu balsu ištarė senjoras Augustas, kurio žvilgsnis į mane net
nebuvo nukreiptas. Tiesiog budintis klausimas?
- Pusantros
savaitės, senjore, - linktelėjau.
- Viena. Savaitė,
- kaip kokiu kirviu nukirto komandoras donas Diegas Mendoza.
- Bus padaryta,
senjore komandore, - vėl nusilenkiau. Ne, labai dėl to nepergyvenau: tiesiog
buvau užmetęs kelias dienas viršaus. Taip sakant –patirtis iš „senojo
gyvenimo“: – užmesk kažkiek, kad gautum tai ko reikia. Žodžiu, kairys bortas,
pagal išankstinę apžiūrą buvo gerokai geresnės būklės nei dešinys. Tad jei anam
savaitės užteko – tai šiam juolab. Turim spėti.
- Puiku, - vėl
ištarė donas Mendoza. – Kiek, jūsų nuomone, alfresai, galite pervežti karių?
O čia jau reikėjo
pakrapštyti pakaušį. Čia budintis klausimas? Egzaminas? Ar tiesiog noras, kad
pats įvardinčiau kažkokį tai spėjamą skaičių, kurį išgirstų susirinkusieji?
Velniai žino kokie
tarakonai tose donų galvose.
- Jeigu tuščiomis,
be didesnio krovinio ir trumpam perėjimui – kokius keturiasdešimt, gal keliais
daugiau. Bet ant denio jie galės būti tik pamainom ir turės turėti sausą
davinį.
- Sausą ką? – šį
kartą generalinis kapitonas net pasviro ir abiem rankom susilenkęs atsirėmė į
stalą. Smalsiai pakreipė galvą ir pervėrė mane skvarbiu žvilgsniu.
- Sausą davinį,
jūsų šviesybe, - nusilenkiau. – Tai yra maistą, kurį karys gali kelionei
gabentis pats. Karšto maisto nebus – kambuzas „Relampage“ ne koks ir tokiam
kiekiui žmonių neskirtas, jūsų šviesybe.
- Khm. Keistas
išsireiškimas, - linktelėjo vyriausias vadas ir vėl atsilošęs atsirėmė į
atkaltę.
- Bet... noriu
pastebėti, jei galima? – sulaukęs paraginamo kinktelėjimo, tęsiau: -
„Relampagas“ turi tik dvi patrankėles, borto falkonetus, tad jeigu reikėtų
dengti pėstininkų išsilaipinimą, labai praverstų nedidelė mortyra, nedidukė
bresa.
Ir kam aš kišau tą
liežuvį?! Ką, patylėt negalėjau?!
Tiesiog
akimirksniu senjoras Augustas ir donas Diegas Mendoza nukreipė savo žvilgsnius
į Olivijų ir šalia stovintį Migelį. Klausiamai kilstelėjo antakius. Beje, ir
kiti „bevardžiai“ susirinkimo dalyviai pasekė jų žvilgsniais, o Olivijus tik
truktelėjo pečiais ir lengvai palingavo galva. Gal tik antakiai kiek kilstelėjo
ir trumpam akyse mano pusėn žybtelėjo žaibas, o aš puoliau taisyti padėtį, o
tai dar pagalvos, kad kažkas kažkur man papliurpė apie kažkokį menamą žygį,
arba tiesiog, kad aš šnipas, ar kažkas tokio.
- Gerbiamieji, aš
tiesiog pamaniau, jog jeigu klausimas apie karių kiekį, kurį gali gabenti
„Relampagas“, tai planuojama kelionė turėtų būti į tokią vietą, kur neprieina
galeonas, o baržoms kelionė per ilga, kai mažesnių laivelių flotilė labai
pastebima ir gali sukelti nereikalingus įtarimus, senjorai, - nusilenkiau. –
tik Tiek.
- Khmmm... –
pirštu pasikasė reta barzdele apžėlusį smakrą vyriausias vadas, o donas Diegas
Mendoza palingavęs galvą jam pritarė tokiu pačiu „khm?“ ir generaliniam
kapitonui kinktelėjus, sausai ištarė:
- Mes tave
išgirdome, alfresai. Jūs teisingai supratote, rengiamas žygis. O jo detales
aptarsite su savo kuratoriumi caballero
Olivijumi Rodrigesu ir pėstininkų kapitonu caballero
Migeliu Kasparu, o dabar malonėkite mus palikti. Visa kita nebus skirta jūsų
ausims.
- Nedrįstu
gaišinti kilniuosius senjorus, - nusilenkiau reveranse ir atatupstas,
pasistengiau kuo greičiau išsinešdinti lauk pro tarno-sekretoriaus paskubomis
pravertą vieną durų varčią (abi atveriamos tik itin kilmingiesiems).
Na taip,
atatupstas! Aukšto rango kilmingiesiems ir visokiems magnatams nedera rodyti
nugaros (pasturgalio) net išeinant. Oj-dar ne greit pasikeis tokie nepatogūs ir
buki papročiai! Veikiau dar laibiau apaugs visokiomis tokiomis reveransinėmis
plonybėmis...
Trinktelėjo
uždaroma varčia į pagal periferijos supratimu prabangų kabinetą (lyginant su
laukiamuoju), kuriame dauguma baldų ir kilimų buvo atgabenti iš Europos ir
galimai net iš Levantos, o aš, kramtydamas lūpą apsisukau,
pasisveikindamas-atsisveikindamas linktelėjau nuščiuvusiems karininkams
laukiamajame ir pasistengiau kuo greičiau iš čia dingti.
Beliko tikėtis,
kad savo draugams (o kaip kitaip pavadinti Olivijų ir Migelį? Dar ne
bičiuliais, gi), o kartu ir sau – per savo liežuvį nepridirbau rūpesčių. Taip
jau su manimi yra: – vis išlenda ne laiku ir ne vietoje nebūdinga jaunuoliui
kažkokia tai gyvenimiška patirtis. Jaunas senis, nemokantis laikyti liežuvį už
dantų!
Niekas man nebuvo
davęs jokių tolimesnių nurodymų, o kažkokio aiškumo nebuvo. Tad beliko laukti
tų, su kuriais čia ir atėjau. Štai taip, jau artėjant siestai, sunėręs rankas
ant krūtinės ir sustingau vidiniame kiemelyje nuo sienos krintančiame šešėlyje
ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu įsispoksojau į akmenimis atitvertoje klomboje
augantį seną alijošių. Na, taip jis vadinamas, tiksliau – bus vadinamas
Lietuvoje. Gaila, kad Tobage jo neturėjome (ta prasme – puikus vaistinis
augalas). Tik alijošiaus dabartinėje Lietuvoje niekas dar nepažįsta ir nematę,
nebent didikai, kurie bastosi po pietų Europą ar Levantą galėjo tokius matyti.
Įdomu, kaip jis čia atsirado? Matyt kažkas užvežė? Medėjantis alavijas –
augalas nereiklus, na ir žydi visai gražiai. Ir užvežė matyt labai ir labai
senai – jis buvo išsikerojęs per visą klombą, apačioje net surambėjęs ir tapo
savotišku labirintu ir pavėsine, o gal namais kačiukų šeimai.
(a.p.:
Levántas – nėra tikslaus geografinio apibrėžimo. Kiekvienu atskiru istoriniu
laikotarpiu jo sąvoka kažkiektai koreliavosi. Kitaip tariant - Viduržemio jūros
rytinės dalies pakrančių regionas, o kažkuriuo momentu ir visos Osmanų
teritorijos besišliejančios prie Viduržemio jūros (pvz.: Kipras, Graikija).
Plačiausia istorine prasme Levantas apėmė visą rytinę Viduržemio jūros dalį su
visomis salomis; tai yra, ji apėmė visas rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje
esančias šalis, besitęsiančias nuo Graikijos Pietų Europoje iki Kirenaikos,
Rytų Libijos Šiaurės Afrikoje)
Na taip, apačioje
tarp mėsingų žalių dantytų lapų žaidė valgiai raini kačiukai, o motina katė
tiesiog drybsojo pasislėpusi šešėlyje ir primerkusi vieną akį stebėjo aplinką.
Tačiau, išskyrus mane, niekas į visa tai nekreipė jokio dėmesio. Matyt jau
senai buvo įpratę ir nieko naujo tame nematė. Nors ir kieme žmonių ne per
daugiausiai – prie vieno kampo karių būrelis kažką vangiai šnekučiavosi, kitame
kampe kažkokia šeimininkė kažką su kažkokiomis daržovėmis tvarkėsi, o kažkoks
bėdžius vilkdamas malkas dviračiame vežimėlyje barėsi su kažkokiu panašiu
margai apsirengusiu bėdžiumi kuris kurį turi praleisti, nes ir anas kažkokius
kažko prikrautus pintus krepšius tempė. Na ir palaidos vištos „šarmo“ pridėjo.
Kitaip tariant – vidinis kiemas yra vidinis kiemas – nieko čia naujo.
- Miela, ar ne?
Paskendęs savo
nelinksmose mintyse net krūptelėjau išgirdęs negarsų, švelnų ir tikrai malonų
balsą.
- Aha? Miela...
senjorita, - pasisukau ir išvydęs merginą su plačia skrybėle nusilenkiau.
Na, nepasakyčiau,
kad kažkokia tai gražuolė, bet tai buvo mergina iš aukštuomenės. Ir man, jau
pratusiam matyti šioje tropikų saulėje įdegusius veidus, tas jos blyškumas
atrodė net nenatūralus.
Skirtingai nuo ją
lydinčios ir tamsiais rūbais apsirengusios ne tai tarnaitės, ne tai kompanionės
ar duenjos („šešėlio“, kitaip tariant), jos galvą dengė plačiabrylė skrybėlė, o
ne prikabinta mantilija.
(a.p.:
charakteringa ispaniška nėriniuota skraistė (juoda vedusiom, balta nevedusiom)
– mantilla
– aukštuomenėje prigijo tik XVIII a.)
Aukštuomenei
būdingas blyškumas, nuobodžiaujantis žvilgsnis iš po ilgų blakstienų, auksinė
masyvi grandinė su medalionu, šiek tiek aukso siūlais išsiuvinėtas švarkas –
korsažas, kuris prispaudė krūtinę taip, jog atrodė, kad jos net nėra, ir žiedai
ant rankų liudijo šios senjoritos pakankamai aukštą kilmę. Kas ji tokia?
Panašu, kad ją teko matyti pas doną Izoldą, bet supažindinti nebuvom.
Kokio amžiaus? Net
nesuprasi. Bet, pamaniau, jog tarp šešiolikos ir kokių dvidešimt penkerių.
Moterys čia anksti bręsta. Bet ne – veikiau iki dvidešimties – nepataisė
kreipinio „senjorita“, o dvidešimties ir daugiau – čia jau dažniausiai visos
vedusios.
Šioji
nepažįstamoji į mano pasisveikinimą tik lengvai, vos matomai linktelėjo.
- Ypač šitas,
rainas, į tigriuką panašus, - kinktelėjau galvą link besiniaujančių kačiukų
vien tik tam, kad netylėti ir nepasirodyti stuobriu. Kuris ten toks panašus –
net ir pats nežinau. O koks skirtumas? Visi raini. Nebuvau kažkoks tai kačių
gerbėjas.
Mergina, tarsi
nustebusi kilstelėjo antakius, vėl dėbtelėjo į mane, pasisuko link klombos ir
nuvedusi žvilgsnį atgal link išsiraizgiusio alijošiaus linktelėjo:
- O taip, jis pats
guviausias. Kai atvykome į šią salą, Matilda po kurio laiko pabėgo ir niekaip
negalėjome jos rasti (Matilda čia matyt katė- mama?). Pamenu, labai pergyvenau,
bet po to atradome ją įsikūrusią čia, tarp šių alojų. Su pirma vada.
Matyt reikėjo
pasiteirauti kelinta čia dabar vada? Bet aš tik kaip kelmas ištariau:
- Ir šioji aloja
labai gera. Turėtų būti labai efektinga gydant žaizdas ir egzemas, praplauti
perštinčias akis, kai kada skrandžiui arba dusuliui ar kosuliui gydyti. Na ir
gerina virškinimą, bet jei nenutaikyti dozės, tai paleis tuos vidurius, -
nusišypsojau, vos nenusijuokiau, bet pagavęs palenktos galvos keistą žvilgsnį,
kuris į mane žiūrėjo tarsi į kvailą klouną, toje savo šypsenoje ir paspringau.
- Jūs gydytojas,
senjore? Jūsų keistas akcentas. Iš kur jūs? – balsas skambėjo kažkaip įsakmiai,
kaip merginos mokančios duoti įsakymus ir pratusios, kad juos vykdytų.
- Buvęs chirurgas,
senjorita (vėl nusilenkiau). Nors vyrai sako, kad mano lengva ranka (gydyme
sėkminga), bet man ši profesija niekada nepatiko, tad dabar aš tiesiog
alfresas, pinansos vardu „Relampagas“ kapitonas Chuanas iš Tobago, leiskite
prisistatyti, - ir nusilenkiau giliame reveranse, - Jūsų paslaugoms, senjorita.
Mergina žiojosi
kažką sakyti, bet ją pertraukė staiga iš už durų, kurios vedė į audiencijų
salę, išvirtęs būrys vyrų – kaip supratau – pasitarimas baigėsi. Kiekvienas,
pastebėjęs senjoritą jai lenkėsi – kas daugiau, kas mažiau ir kiek pritilę
kažkur keliavo savo reikalais arba pradėjo būriuotis kiemelyje.
Bet štai pasirodė
Olivijus su Migeliu ir jei Migelis kaip ir kiti linktelėjo pasisveikindamas,
tai Olivijus kilstelėjo skrybėlę ir ja sumosikavęs žingsniuodamas link mūsų
garsiai ištarė:
- Būkit
pasveikinta, kuzena! Matau jūs nenuobodžiaujate? O jūs, Chuanai (ir nuo kada
čia mes tujinamės?) būkit atsargesnis, žinokit, kad donas Diegas gerokai
negailestingesnis už akmeninį don Gonzalą!
- Man iki don
Chuano, kaip piroga nuplaukti iki Kadiso, caballero,
o donui diegui dar anksti paminklą statyti, o jei ir statyti, tai geležinį, o
ne akmeninį, - sumojuodamas skrybėle atidaviau parodijuotą pagarbą. – Ir
nuostabioji senjorita manau savo grožiu ženkliai pranoksta Doña Aną.
- Oho! Jaunasis drauge,
jūs skaitėte ne tik Servantesą?
- Deja, bet tik
girdėjau. Neturėjau garbės skaityti Tiro de Molina.
- Na, tai
pataisoma. Senjorita, kaip suprantu, šis jaunuolis jūsų vardo nė nežino, -
Olivijaus veide švietė valiūkiška šypsena.
Ir kas jį taip
smagino? Bet tai jau labai greitai paaiškėjo:
- O jūs įžvalgus,
kuzene, - mergina beveik juokėsi. Ir kas čia ją prajuokino?
- Tada leiskit
pristatyti: tai alfresas, pinansos kapitonas caballero Chuanas de Tobago, o prieš jus, pati nuostabiausia Karibų
mergelė senjorita Doña Ana Marija de Vajoldolida y Saragosa.
(a.p.
kalambūrai ir žaidimai su vardais. Apie don Chuaną arba kitaip don Žuaną jau
komentaras buvo ir belieka pasakyti, kad pirmasis jo leidimas (jo rašytinė
versija) buvo išleista 1630 m., autorius de Molina. Tik belieka pridurti, kad
ši versija buvo labiau moralizuojanti, ganėtinai sunki, su akcentais į
nuodėmingą gyvenimą ir bausmę už palidūniškumą)
Sutrikęs net lūpas
perkreipiau, tankiai sumirksėjau ir net kaktą pirštais perbraukiau. Dabar
aišku, kas taip juos pralinksmino – paskutiniai mano žodžiai. Vardų žaismai, ar
ne?
Iš manęs net
migelis plačiai šypsojosi.
Linksminatės,
kilnieji ponai, ar ne?
- Nuoširdžiai
prašau atleidimo, senjorita, - kažkur giliai atsidusęs nusilenkiau. Kliurka-po
kliurkos, velniai rautų!
- Nėra už ką, caballero, - nusišypsodamas gana
mandagiai linktelėjo senjorita Ana.
- O dabar kuzena,
drįsiu iš jūsų draugijos pagrobti šį jaunuolį, kuris „sužavėjo“ (suraukęs ironiškai lūpas akimis suskersavo į mane) mūsų
aukščiausiuosius karininius, nes mūsų dar laukia didingi reikalai vardan
Karūnos, - su patosu ir su kipšiukais akyse ir lūpose ištarė Olivijus. –
Negalime vėluoti pas mūsų padre don Franciską.
- Taip, taip,
suprantu – pirma pareiga karūnai, Dievui, o moterys plauks, - mergina
linktelėjo kniksete, bet jos žodžiuose jautėsi ne priekaištas, o labiau
pašaipa.
- Kažkokiam vyrui,
kažkada pasiseks gavus tokią įžvalgią ir protingą senjorą, kaip jūs, kuzena, -
visai rimtai nusilenkė Olivijus, o paskui ir Migelis.
- Eikite jau
eikite, nedrįstu jūsų gaišinti, - tarsi mandagiai vydama lauk, mergina
teatrališkai ištiesė rankytę ir pasukusi delną žemyn, sulingavo piršteliais,
tarsi vydama mus šalin.
Olivijus pačiupo
kuzenos pirštukus ir atsisveikindamas švelniai juos spustelėjo, o štai Migelis
jau savo baritonu ištarė:
- Viliuosi
susitiksime rytoj per priėmimą, senjorita Doña Ana, - Migelis prisilietė prie merginos pirštukų ir
tarsi kaip kokiam vyskupui pabučiavo vieną iš Anos žiedų...
(a.p.:
tradicija bučiuoti moteriai ranką atsirado XVII a. Ispanijos dvare. Tiksliau
buvo bučiuojama ne ranka, o žiedas ar žiedai ant pirštukų, kas reiškė
nuolankumą ir ištikimybę. Nenorint bučiuoti, pakakdavo priliesti pirštelių
galiukus savo pirštų galiukais. Beje, šis gestas vyravo dar iki „rankos
bučiavimo“, bet dažniausiai pakakdavo reveranso arba linktelėjimo)
Ir tai buvo ne
vienintelė „kliurka“ tą dieną. Taip paskaičiavus – trečia, nedidukė. pas padre
doną Franciską, kur aš prisižadėjau krikštytis ir įkalbėti savo komandą pereiti
į tikrąjį tikėjimą vedantį į motinos Bažnyčios glėbį ir amžinąjį išganymą, o
vakare – ketvirtoji - su Olivijumi sukryžiavus rapyras. Ne, ne tikras, o
mokomąsias. Labai jau jam kažkodėl knietėjo pamatyti ką moku. Žodžiu, pasak jo
žodžiais po keturių pralaimėjimų ir vienos visiškai netyčios pergalės:
- Jūs Chuanai,
mojuojat rapyra, lyg kautumėtės mūšio lauke, o ne rafinuotoje dvikovoje.
Kilmingieji dvikovoje taip nesikauna. Puikiai dirbate ir kaire, ir dešine, ir
smūgiai stiprūs. Abordaže ar tavernoje su sunkiu kalaviju galėtumėte ilgai
mojuoti. Įtariu, kad senasis kapitonas Jakobas (nepamenu tolimesnio jo vardo,
lygtais kažkoks „šteinas“) nesuko sau galvos dėl kurtuazinių mokslų. Tad, kaip
matote, jums yra kur tobulėti. Ir manau, kad būtina, jei norite tapti rimtu, o
ne pramoginiu karininku... Ir beje, jums pavyko nustebinti pasitarimo dalyvius.
Tad siūlau pasiimti vyno taures, prie kurių norėčiau išgirsti kai kuriuos jūsų
samprotavimus...
Va taip, kažkaip
taip. O po kitos dienos – man jau vienintelio dalyko ko norėjosi, tai kuo greičiau
išeiti į jūrą! Dabar, ir nedelsiant!
Ir viskas
prasidėjo nuo ankstyvo ryto. Ta prasme, nors ir labai nenorėjau, bet atsisakyti
negalėjau – turėjau pamatyti egzekuciją. Kaip man, tai vaizdas bet kokiu atveju
ne iš maloniųjų, juolab kai „buvau kariamas“ aš pats ir manoji komanda, bet
niekur nesidėsi. Įtariu, jog tai buvo tiesiog dar viena demonstracija kas mūsų
laukia išdavystės atveju, o šiaip nieko ypatingo: viskas primityvu ir paprasta.
Virtinė senų seniausių kartuvių, linguojantis, vos ne lūžtantis paaukštinimas,
po kiekviena sija trinka ir kabanti virvė. Jokių kinofilminių pompastikų: forto
sargyba atvedė ar tiksliau atstumdė kažkokius purvinus barzdomis apaugusius
paliegelius su surištom už nugaros rankomis. Toks įspūdis, kad visi belaisviai
kažkokie apduję. O gal jau tiek ilgai pusbadžiu sėdėję belangėje akmeninėje
duobėje tarp savo išmatų, žiurkių ir puvenų, kad kartuvės jau atrodė kaip
dangiška mana. Nežinau. Tik šiurpulys nupurto pagalvojus.
Taigi, sustatė,
priėjo vienuolis, bet, kaip suprantu – katalikai matyt buvo tik kažkokie du,
kaip pasufleravo prancūzai, o visi kiti protestantai, kurie vienuolio kratėsi
kaip velnias kryžiaus. Vienas tai vos vienuolio ir neapspjovė. Tik jėgų jame
buvo per mažai – lipnios seilės tik jo pačio barzda nutįso.
Na ir žiūrovų ne
per daugiausia: nuo forto sienų žemyn
spoksojo nuo budėjimo parapetą aplipę kariai, apačioje būriavosi dykaduoniai miestelėnai ir šiaip į valkatas
panašūs tipeliai. Pienburniai dar kažkokie buvo ir porelė valkataujančių šunų.
Nei moterų, nei vaikų. Na ir atskirai nuo visų
karininkų būrelis, kiek nuošaliau kurių stovėjau aš ir Olivijus.
Migelio, beje, nebuvo. Kaip paaiškino – jam šiandien budėjimas su savo būriu La
Fortesoje.
Tačiau įdomiausia
tai, kad kai vienuolis pasitraukdavo, o du sargybiniai už pažastų užkeldavo
belaisvį ir užmaudavo maišą ant galvos ir kilpą, tiek tarp žiūrovų, tiek ant
forto viršaus kildavo sujudimas. Pradžioje nesupratau kame reikalas, o po to iš
pokalbių nuotrupų ir prislinkusio kažkokio tarno šnapštelėjimo Olivijui –
suvokiau: vyksta taip sakant nelegalios lažybos. Ta prasme, kad lažinosi ne tik
kuris ilgiau kartuvėse išsilaikys neuždusęs, bet ir kuriam lūš sprandas ar
panašiai. Štai taip… Oficialiai azartiniai žaidimai draudžiami, bet…
Olivijus, beje,
nestatė. Jis net susiraukęs atsitraukė nuo tarno, kuris atnešė kažkokio tai
ponulio lažybų pasiūlymą.
- Chuanai,
jaunasis drauge, noriu paklausti: kaip manote, kodėl visa tai daroma? -
kinktelėjo galva link ešafoto.
Linktelėjau.
- Manau, kad taip,
bet pataisykite jei klystu: niekam čia nereikia, kad aplinkui Puerto Riką
pradėtų sukiotis galvų medžiotojai. Nemanau, kad olandai atleistų jų manymu jų
laivo pagrobimą.
- Galvų
medžiotojai? Įdomus išsireiškimas, jaunuoli, - timptelėjo lūpą Olivijus. - Tik
dėl Dievo meilės, nesusireikšminkite. Mano žiniomis iš tiesų už „Relampagą“ ir
jo komandą paskirtas atlygis, bet jis ne toks didelis, kad rimti flibustjerai
ar, kaip sakėte „galvų medžiotojai“, khmmm… bandytų lįsti į Puertą. Bet šiaip
jau taip, bendrai paėmus, jūsų spėjimas beveik teisingas. Olandus visa tai
privers apsiraminti. Kuriam laikui.
- Senjore, nežinau
kaip pasakyti, - net pirštu nosį ir lūpas perbraukiau, - bet patikėkit, aš
labai dėkingas jums už pagalbą ir užtarimą. Iš tikrųjų tai vertinu ir
pasistengsiu atsidėkoti pirmai progai pasitaikius.
Olivijus atsainiai
mostelėjo ranka ir pasitaisė skrybėlę:
- Manykim, kad aš
atsilyginau už tą pasitikėjimą ir jei galima pasakyti parodytą draugiškumą, kai
buvau jūsų nelaisvėje. Nors ir ne visai ne savanaudiškai. Bet tai viskas ką
galiu padaryti. Toliau – viskas jūsų rankose.
„Ne visai ne
savanaudiškai?“ - ką tai galėtų reikšti? Bet balsu teištariau „Be galo
dėkingas…“ ir mūsų pokalbį nutraukė šauksmai – žiūrovų šauksmai ir švilpimas,
netgi juokas – budelis iš po kojų išspyrė pirmojo belaisvio trinką ir šis
spurdėdamas ir raitydamasis pakibo kilpoje. Nespėjus šiam dar pajusti agonijos,
budelis jau spyrė per antrą trinką ir žengė prie kitos. Kiekvieną spyrį minia
pasitikdavo vos ne vieningu garsesniu šūksniu. Ir gana greitai budelis nulipo
nuo platformos ir sunėręs rankas, sustingo šalia jos, o dvylika pakaruoklių dar
spurdėjo. Bet vienas po kito paskutinį kartą pasitampę - pasispardę agonijoje
rimo.
- Štai ir viskas
mielas drauge, - skėstelėjo rankom Olivijus. - Johano iš Mitavos nebėra, - ir
šyptelėjo tarsi koks fantomasas. - Ir beje, jeigu grįžti prie mūsų pokalbio,
tai būsiu atviras: padre Franciskas man siūlė tapti netgi jūsų krikštatėviu,
bet, - įrėmė į mane žvilgsnį stebėdamas mano reakciją, - aš įkalbėjau
neskubinti įvykių ir palaukti būsimo žygio pabaigos, - nesuprasdamas kurlink
šis idalgas lenkia, suglumęs norėjau kažką leptelti, bet Olivijus kilstelėjo
ranką reikalaudamas dėmesio: - Tai būtų pernelyg jau daug. Ir kur kas rimčiau,
nei laidavimas. Tad, Chuanai, jaunasis drauge, rekomenduoju būsimame žygyje
pilnai parodyti ko esate vertas ir, kad šiek tiek avansu iš mano pusės
išreikštas pasitikėjimas nebuvo beprasmis. Mes dar vakar kalbėjome, kad
kavalierius Migelis vadovaus išsilaipinimo būriui, tad siūlau kapitono pareigas
perduoti tam savo škiperiui ir prisidėti prie Migelio būrio. Kanonieriaus gali
prireikti. Ir pasirodyti ne tik, kaip gabus kapitonas, bet kaip ir tvirtas
vyras ir karys mušant priešą. Jūs puikiai mokate sudėlioti du plius du, tad
tikiuosi, kad jūs teisingai mane supratote.
- Aš jus išgirdau,
ir manau, kad teisingai supratau, - išdidžiai ir oriai linktelėjau. - Labai
tikiuosi, kad kavalierius Migelis neatsisakys mano paslaugų.
- Dėl to
nesirūpinkit, mielas Chuanai, - šyptelėjo Olivijus. - O dabar atleiskit, turiu
neatidėliotinų rūpesčių, susitiksim vakare.
Pasilinkčiojom
vienas kitam ir išsiskirstėm. Olivijus priėjo prie kažkokių karininkų ir kartu
nukeliavo link El Moro tvirtovės, o aš atgalios.
Kaip jau minėjau,
kiek gi čia to miesto? Nors San Chuanas ir vadinamas miestu, bet iš tiesų jis
geriausiu atveju mano laike būtų prilygęs dideliam bažnytkaimiui ar miesto tipo
gyvenvietei. Ne daugiau. Nors žmonės, turėčiau pasakyti – gan aktyvūs. Kol
saulė nepradėjo visu smagumu kaitinti, visi skubėjo ir lakstė savo reikalais ir
reikaliukais. Karučiais vežė netgi žuvį – matyt žvejai jau grįžo. O kai kur
kvepėjo net šviežiais kepiniais – duona. Apie pietus, aišku viskas aprims.
Miestas atrodys vos ne kaip negyvenamas, nors šluota šluok, nors vilku kauk, o
vakare vėl atgis. O kaip kitaip?
O ką man veikti?
Nieko geriau nesugalvojau, kaip grįžti į man priskirtą kambarėlį, kur radau
savo senas drapanas su kuriomis čionai atvykau nuo improvizuoto doko. Viskas
išskalbta išvalyta ir gulėjo gražiai sudėliota ant gana kieto gulto. Paėmęs
marškinius net šyptelėjau – ogi netgi apykaklė pagal ispanišką manierą
iškrakmolinta ir rūpestingai išformuota. Tiesiog būsiu tikras dabita tarp
jūreivių.
Taigi, nusimečiau
tuos gana nepatogius Migelio dovanotus rūbus, apsiprausiau veidą, kaklą, net
pažastis – daugiau vandens nepakako (stovėjo kampe ąsotis su dideliu dubeniu
prausimuisi) ir apsivilkau savo senuosius, bet jau švarius rūbus. Net geriau
pasijutau. Ir niekas su driskiumi jau nesupainios, juolab persijuosęs raudona
karininko juosta ir dar su rapyra ir poriniu durklu. Tas pats kaip leidimas ir
net, kaip kuriais atvejais „mėlynas žiburėlis“.
Khmm... o už
valandos jau apsuptas nuo darbų atsitraukusios savo komandos, porinau
naujienas. Vyrams beliko tik pakaušius krapštytis.
- ... taip, kad
vyrai, visi jūs dabar kabote kartuvėse. Ir visi jūs gausite naujus vardus su
kuriais ir būsite įtraukti į visus sąrašus ir registrus. Ryt-poryt, o gal
šiandien vakare atvyks vienuolis kunigas ir supaprastinta tvarka, kaip kokius
aravakus, pakrikštys. Su anglais, olandais, airiais, prancūzais ir visais
kitais bendrauti uždrausta.
- Kaip čia taip?
Na ne!
- Eina šikt tie
papistai...
- Vienuolių,...,
mums čia dar...
Sėdėjau ir su
kreiva šypsena klausiausi purkštavimų. Jaučiausi panašiai kaip koks tėvas,
kuris ką tik paprašė vaikų sukasti lysvę vietoje to, kad jie keliautų prie
ežerėlio.
Gal tik Heinikė
sėdėjo ir pagaliuku pageltusius dantis krapštė, na dar Desis sunėręs
rankas plačiai šypsojosi ir galvą purtė.
Na, Brisiui tai
buvo vis vien. Žiaumojo supuvusiais dantimis tą savo tabaką kaip žiaumojęs ir
akivaizdžiai mėgavosi poilsiu.
Ačiū dievui, kad
nė vienas nepasakė – „velniop tą pienburnį kapitoną“, o tai matyt tektų pakilti
ir į dantis vožtelti. Ir tokį variantą buvau numatęs. Deja. Be, nieko tokio
neįvyko.
Galų gale,
berimstant tiems purkštavimas, pakėliau ranką reikalaudamas tylos.
- Na, išsisakėt?
Puiku, - kai visi nurimo ir pradėjo klausytis, tariau toliau: - o dabar tie kas
nesutinkat, galite keliauti ir patys nusiskandinti arba ispanų pasiprašyti, kad
pakabintų šalia tų, šalia El Moro. Tyliau! Ne viską pasakiau. O tie kas liks,
keliaus į žygį. Per mažiau kaip savaitę laivas turi būti paruoštas. Atlyginimas
bus, ir priziniai taip pat. Ir tokie, kokių mes negautume nei pas Kuršą, nei
pas olandą, nei dar pas kokį nors.
- O ką? Bažnyčioj
nors muziką skambina, patiems giedot nereik. Į mergas pasidairyti niekas
nedraudžia. Ir šiaip, niekai visa tai – Kristus vienas ir visiems, - numojo
ranka Desis. – Ar ne, Heinike?
- A-ne. Kaip
pasakysi, - pagaliau prabilo Heinikė ir visų akys sužiuro į jį. – Nelabai
malonu visa tai girdėti. Bet tiesą pasakius nusišikt. Jūroje tas pats ar
kunigas, ar pastorius. Vis jie tokie patys. Nuo mažumės aš jūroje. Vaikščiojau
ir su papistais ir su liuteronais, ir ... – Heinikė atsainiai numojo ranka. -
Ir štai ką pasakysiu: visi jie tuščiakalbiai. Ir daugiausiai bailiai. Vos vėjas
į rėją įsisuka, jų kelnės paruduoja. Tiesa, o ką kunigas po tuo savo balachonu
nešioja?
- O kas tau rūp?
Ne merga gi? – sukrizeno Hansas.
- O tau tik mergos
rūp?
- Nu jo. O kas gi
dar? Ar atlygis didelis bus?
Šyptelėjau.
- Mergom pakaks ir
dar išgėrus vėl mergom pakaks.
- Tai ko čia mes
bezdam, vyrai?
- Ir dar, -
kilstelėjau ranką. – Man teks lipti į krantą su kareiviais. Jiems kanonieriaus
prireiks. Tą laiką vyriausias bus Heinikė, Brisių imsiu su savimi, ir dar kažko
reikės iš įgulos. Ar savanoris bus, ar burtus mesit? Ir dar. Jei puikiai
pasirodysim, ispanai mums parūpins tokių darbelių, kad po jų ne tik po mergą
knaipėje nusipirkt galėsit, bet ir po ūkį. Ar net laivioką kokį. Kažkaip taip,
- atsistojau ir pasirąžiau. – Ir vardus ispaniškus kokius susigalvokit, o tai
vienuoliai be fantazijos – kas antras bus Pedro ir Sančo...
Pasigirdo keli
sąmojai, o aš dar pridūriau:
- Ir žegnotis
mokinkitės...
- Būta čia ko
mokintis, - sumosikavo rankomis Hansas, - lengviau nei overhendą surišt (a.p.:
„overhand“ - vienas populiariausių ir paprastų jūrinių ir kasdieninio gyvenimo
mazgų).
- Ir grįžtam prie
darbų. Laikas nelaukia.
Jau po naujienos
atitokę vyrai sušurmuliavo, pakilo...
Tęsinys planuojamas 2024-04-12
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą